– Kaip Lietuvos tėvų forumas reaguoja į Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimą moksleivius į aukštąsias mokyklas priimti kaupiamojo balo tvarka?

Vertindami pagal kaupiamąjį balą, sumažinsime baigiamųjų brandos egzaminų momentinę įtaką, kuri neatspindi vaiko gebėjimų. Reikia tikėtis, kad brandos darbas bus ne tik orientuotas į žinių patikrinimą ir momentinį sublizgėjimą, bet taps laike ištęstu gebėjimų vertinimu. Visgi labiau agituočiau, kad pačios aukštosios įstaigos atsirinktų labiausiai sau tinkančius moksleivius. Vien tik pagal baigiamąjį darbą ar metinius pažymius spręsti yra pakankamai sudėtinga. Stojimas į aukštąsias mokyklas turėtų būti atsietas nuo brandos darbo ir brandos egzaminų, nes pasitikrinimas kai tu baigei mokyklą yra viena, o įstojimas į aukštąją mokyklą yra kas kita.

– Kaip tokią vertinimo sistemą galima pritaikyti, turint omenyje, kad Lietuvoje vyrauja didelė atskirtis tarp rajonų ir miesto mokyklų?

Būtent, kad mes Lietuvoje neturime vertinimo sistemos vienodu lygiu. Jis susiformuoja tam tikru palyginamuoju principu ir atspindi tos ugdymo įstaigos bendrą lygį. Jeigu bendras ugdymosi lygis toje klasėje yra žemas, tai natūralu, kad devintukas yra visai kito lygio, nei mokykloje, kur akademiniai rodikliai yra labai aukšti.

– Nacionalinio egzaminų centro kasmet rengiami dešimtokų patikrinimai rodo labai prastus rezultatus. Bendras visų dešimtokų matematikos egzamino išlaikymo balo vidurkis – 5,59, lietuvių kalbos – 6,33. Kodėl Lietuvos vaikų įvertinimai tokie prasti ir ką tai pasako?

Kas yra pažymys? Tai – vertinimas kiek vaikas yra nutolęs ar arti valstybės nubrėžto ugdymo standarto. Kai mes vertiname ne asmeninę pažangą, o pažymius ir dar jungiame reitingus, lyginame mokinį su mokiniu, mokyklą su mokykla, neįvertindami konteksto, tuomet susiduriame su dideliu blogiu. Įsivaizduokite, mokinys mokinasi šešetui, šalia jo kolegos mokinasi dešimtukais, jis mato, kad nepavys jų ir nustoja mokytis. Mokytojas neturėtų sakyti „tu mokaisi šešetui“, o turėtų parodyti kokią pažangą mokinys padarė nuo praeitos savaitės ar praeitų metų iki šiandien, taip leisdamas mokiniui suprasti kiek jo žinių lygis paaugo. Taip jis prarastų sukuriamą lygiavimosi įtampą. Standartizuoti testai, kaip įrankis skirtas patikrinti kiek mokinys yra nutolęs nuo standarto, nėra nei gerai, nei blogai, svarbu, kaip šis įrankis naudojamas. Dabar jis naudojamas blogai, nes neskatina asmeninės pažangos.

– Kaip tėvai reaguoja į tokius žemus savo vaikų įvertinimus?

Tėvai yra dabartinės sistemos vaikai. Jie dažnai nesupranta tokių terminų kaip asmeninė pažanga. Po mūsų paskaitų (Lietuvos tėvų forumas organizuoja susitikimus su mokinių tėvais – aut. past.) jie praregi ir pradeda matyti kitaip, supranta pažymį kaip konkurencinę priemonę, kuri žlugdo vaiką. Mes akcentuojame, kad pažymys ne tik skatina konkurenciją, bet ir užkerta kelią bendradarbiavimui. Jau pirmoje klasėje pradedama nekaltai priešinti visą bendruomenę, tai yra pirmieji patyčių užkodavimo principai. Kasmet Lietuvoje iš gyvenimo savo noru pasitraukia visas klasės komplektas, ir švietimo sistema prie šito prisideda.

– Jūs kalbate apie mokinio asmeninę pažangą, kas vaiką motyvuoja jos siekti?

Didžioji dalis Lietuvos ugdymo įstaigose dirbančių mokytojų per daug orientuojasi į įšorinę ir beveik visiškai nekreipia dėmesio į vidinę motyvaciją. Tokiu būdu užkertamas kelias vaiko žingeidumui. Juk paprastai kiekvienas vaikas yra žingeidus ir nori vis kažko naujo. Bet kai mes pasitelkiame vertinimą, tuomet vertinimas tampa kaip bausmė. Vienas iš pagrindinių faktorių mokino motyvacijos didinime ir švietimo kokybės užtikrinime yra tai, kiek ugdymo įstaiga ir joje dirbantis pedagogas sugeba atpažinti vaiko pašaukimą ir talentus. Jeigu mes nepastebime vaiko pašaukimo ar talento, tuomet mes jį apkrauname ugdymo programomis, kurios gal ir gali atitikti pašaukimą ir talentus, bet yra pateikiamos mokiniui ne laiku ir ne vietoje. Vaikas dar nesusidomėjo fizika, bet programa jau to jį moko.

– Akcentuojate mokinio individualių gebėjimų pastebėjimą. Kas Lietuvos mokytojams trukdo tokius individualaus mokymo metodus naudoti savo pamokose?

Didelis spaudimas iš Švietimo ministerijos ugdyti pagal nustatytas ugdymo programas, siekis įtilpti į ugdymo standartus. Kiekvienas dešimtmetis turi žinoti tai ir tai, o jeigu nežino, tai jau mokytojo „brokas“. Jam tuomet yra daromas spaudimas, o jis, savo ruožtu, prievartauja vaiką. Ir taip gimsta užburtas ratas. Žmogus „užsikoduoja” požiūriui „noriu kažko pasiekti – turiu išprievartauti silpnesnį“. Su tokiu kodu vaikas išeina į gyvenimą ir pagal jį atitinkamai elgiasi savo darbe ar šeimoje. Kiek daug skiriama dėmesio prieš smurtą artimoje aplinkoje, o iš čia ir ateina šis smurtas – mokymo sistema šiuos kodus sudeda.

– Kokius galite pateikti sėkmingus ugdymo metodus taikančios mokyklos pavyzdžius Lietuvoje?

Tokios mokyklos, kurios vadovaujasi filosofija, kuri skatina vaiką mokintis to kuo jis tuo metu susidomi, kaip ,,Summerhill” mokykla Jungtinėje Karalystėje. Jos analogas Vilniuje būtų pradedanti kurtis „Demokratinė mokykla“. Tokioje mokykloje vaiką pradedama mokyti tada, kai jis susidomi kuo nors, o suaugusiojo vaidmuo tokioje mokykloje yra stebėti vaiką ir pasiūlyti tai, kuo jis domisi. Vaikas sako: „aš noriu pasigaminti kėdę“, mokytojas klausia: „iš kokio medžio gaminsi?“, vaikas klausia: „o kokių būna?“, tuomet vaikas nukreipiamas pas biologijos mokytoją. Taip jis pradeda domėtis biologija, vėliau matematika, nes turi suprasti mastelius ir kiekius, dar vėliau – braižyba ir t.t. Jeigu vaikas gali atsakyti į klausimą kam jam to reikia, tai jis susidomės ir matematika, ir chemija, ir kitais dalykais.

– Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pabrėžia, jog norint, kad padėtis švietimo sistemoje bent jau neblogėtų, turime nebenuolaidžiauti mokinių savivalei ir tėvų aiškinimui, kaip reikia mokyti jų vaikus. Koks tėvų vaidmuo švietimo sistemoje? Ar Lietuvoje tėvai ir mokytojai bendradarbiauja?

Licėjuje susirenka rinktiniai vaikai iš visos Lietuvos jie per didelį darbą siekia aukštų tikslų. Bet šie vaikai turi vidinę motyvaciją. Direktorius mąsto iš savo Licėjaus varpinės – jeigu tokį patį mokymo metodą pritaikysi kitose mokyklose, tai vaikai pasieks tų pačių rezultatų. Bet tai nėra teisinga. Pirmiausia, turi būti vaiko vidinė motyvacija dirbti. Dėl tėvų mes turime dviprasmišką situaciją. Turime tėvų, kurie yra pakankamai kompetetingi. Jie ateina su konstruktyviais pasiūlymais ugdymo įstaigai, dažniausiai ugdymo įstaiga reaguoja gynybiškai, kadangi neturi įgūdžių bendrauti ir išgirsti kitokios nuomonės. Švietimo sistema vis dar nori būti kaip uždaras kalėjimas, uždara teritorija. Iš kitos pusės, tėvai nėra pakankamai kompetetingi pedagoginėse kryptyse. Jie negeba nurodyti kokią konkrečią metodiką tuo metu taikyti, panašiai kaip ir negali dažytojui patarti kaip dažyti. Bet tėvai paprastai žino kaip prie vaiko geriau prieiti, kuo vaikas domisi ir pan. Išmintingas mokytojas turi pats stengtis pastebėti vaiko pašaukimą ir talentus, bei padėti tėvams į juos atsigręžti. Diskusijų metu mokytojai klausia, kaip apsisaugoti nuo neadekvačių tėvų, o aš sakau – „kuo tėvas skiriasi nuo mokytojo“? Priimkime vieni kitus, domėkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems, ir nesistenkime dominuoti. Kai vaikas matys jo veikla besidominčius suaugusiuosius, jis dar labiau norės siekti to, kas yra svarbu jo tėvams, į mokytoją žiūrės kaip į pagalbininką, aplinkui tvyros bendradarbiavimo atmosfera.

– Pasaulyje vis dažniau prabylama apie alternatyvius švietimo būdus, tokius kaip nemokyklinimas, kai vaikui leidžiama pasirinkti, ar eiti į mokyklą, ar mokytis namuose. Kas nutiktų, jeigu Lietuvoje įteisintume nemokyklinimo filosofiją?

Yra tikrai pažangių tėvų, su kuriais teko bendrauti ir su kuriais bandome rasti kelių Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad galima būtų taip mokinti. Bet tam reikalingas palaikymas ugdymo įstaigoms, reikalingi prižiūrintys specialistai. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta „Geros mokyklos koncepcija“ yra nusakoma, kokia turi būti gera mokykla ir vienas iš punktų yra „mokykla be sienų“, tiesiogine ir perkeltine prasme. Galima mokintis gamtoje, lauko mokykloje – įvairiausių formų yra. Bet jeigu mes norime mokinti iš vadovėlių, pagal programą, kaip kombinate, tai tuomet yra patogiausia atidaryti kombinatą. Todėl nėra vieno teigiamo ar neigiamo atsakymo, svarbu kaip tai pritaikome.

– Pagal tai, ką jūs kalbate, ir pasaulinius tyrimus, galima susidaryti įspūdį, kad tokie pokyčiai, kaip mokslo metų ilginimas, ankstinimas, įvairių vertinimo rodiklių pokyčiai ar kiti švietimo sistemos tobulinimo metodai neturi įtakos geriems mokinių rezultatams. Pavyzdžiui, Šanchajaus miesto mokiniai praleidžia daugiausia laiko prie namų darbų, tuo tarpu Suomijos – mažiausiai, o abi šalys yra lyderės pagal pažangumą. Kas trukdo Lietuvai būti Šanchajumi ar Suomija?

Negalime kopijuoti konkretaus modelio, nes kultūros yra skirtingos. Vieni rezultatų pasiekia per tam tikrą kančią, o kiti per atsipalaidavimą. Reikia žiūrėti pagal vietą, laiką ir aplinkybes ir šitoje vietoje visai valstybei nepritaikysi vieno modelio. Turi atsirasti individualus požiūris ir priėmimas prie kiekvieno vaiko, tuomet atsiranda vidinis žingeidumas ir motyvacija. Suomiai to  pasiekia per atsipalaidavimą, per džiazą ir smagumą. Humanistinės pedagogikos sistemos įkūrėjas Šalva Aleksandrovičius Amonašvilis yra pasakęs, kad meilę ugdo meilė, prievarta ugdoma prievarta. Tad jeigu mes per prievartą mokinsime matematikos, galbūt ir išmokinsime jos, tačiau kad išmokysime vaikus prievartos tai yra faktas. Klausimas yra – ko mes norime. Bendruomenių susitikimuose šį klausimą dažnai iškeliu, ir visuomet pavyksta išsiaiškinti, kad tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Bet kodėl darome viską, kad jis būtų nelaimingas? Švietimo įstatymo pirmi žodžiai yra – išugdyti atsakingą, savarankišką, kūrybingą asmenybę. To dabartiniais metodais pasiekti neįmanoma. Turime sau atsakyti, ar auginame olimpiadininkus, ar – laimingus žmones? Jeigu olimpiadininkus – pas Saulių Jurkevičių, jeigu laimingus žmones – į Melkio kaimą.

Susiję