Saulėlydį pasitinkant: „Vienatvė – baisiausia, kas gali atsitikti“
Vos peržengus Andželos namų slenkstį, pasisveikinti tingiai, bet įpareigotai prisliūkina rubuilis katinas. Narsto tarp kojų kaip labirinte pasiklydęs ir nerandantis išėjimo. Oranžinis katinas labai primena animacinio filmo herojų Garfildą. Dabar jau ketverių metų rusvaplaukis yra vienintelė Andželos draugija. Savo šeimos nariu moteris labai rūpinasi ir lepina. Lygiai kaip ir mudviem su Arūne, užsukusiomis pasisvečiuoti pas Anelę Bendoriūtę, kuri visą gyvenimą visų vadinama ne Anele, o Andžela.
Andžela niekada nesukūrė šeimos. Po darbų jai rūpėjo poilsis – ne pasimatymai. Konkurencija dėl Juliuko
Pasiteirauju, ar dažnai Andžela sulaukia svečių. „Mano pirmas svečias – Arūnė. Tai mano vaikas. Aš kiekvieną dieną jos laukiu. Bet ji dirba – močiutė serga, ligoninėj guli, pas ją reikia nuvažiuot. Neturi laiko kasdien ateiti, ateina kiekvieną antradienį“, – taip apie Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorę Arūnę kalba garbaus amžiaus moteris, kurio, beje, atskleisti nenorėjo.
Ji su giliu liūdėsiu pasakoja, kad turėjo labai daug draugių, tačiau dauguma jų arba išvažiavo pas vaikus į Angliją arba jau mirę. „Kiek aš turėjau draugių, kiek pažįstamų – dabar nieko nėra“, – atsidūsta. Vos kelios pažįstamos pas Andželą beužsuka. Ir tai retai.
Pati viena savarankiškai Andžela sunkiai ir paeina. Bet džiaugiasi, kad pati ko nori, to gali nusipirkti. Ir nors svarbiausia prekė – maistas katinėliui – yra ant aukščiausios lentynos, kur ji pati nepasiekia, gražiai ko nors paprašo pagelbėti: „Prašau ateik, ateik tu, gražus, arba tu, gražuole, ateik, padėk. Tai padeda ir dėžutes išrenka, ar ten kiauliena, jautiena, vištiena“.
Tuomet su pirkiniais ji grįžta, pradžiugina katiną. Sako, jiedu taip susidraugavo, kad dabar ir pasikalba. Tik labai išdykęs pastaruoju metu pasidarė. „Staltiesę išskalbiau, tai jis guli, kapstosi, viską daro ant tos staltiesės. Dvi dienos ir vėl purvina. Juliukas atnešė visai mažą. Dabar, kai jis išvažiavo į Angliją, tai jis užaugo.“
Juliukas – tai sesers Julytės sūnus. Ir vos tik užsiminus apie bent vieną iš šeimos narių, Andželos balsas suvirpa, o akys, vengdamos išsiduoti, nukrypsta į lubas. Moteris labai apgailestauja, kad Juliukas dabar retai ją aplanko, mat jau trejus metus uždarbiauja Anglijoje.
„Julius sugrįžo dabar antrą kartą. Tik va senelis užėmė jį, todėl pas mane dar nepapuola. Kad jis jau serga, gydytojas jo senelis. Atkreipėm dėmesį, kad jam liūdna vienam, tai jau kai pasakiau, kad Juliukas atvažiuos, tai džiaugsmo buvo! O Juliukas norėjo pas mane atvažiuot, tai senelis neleido – susirgo smarkiai. Įsivaizduojat?“ – juokdamasi pasakoja Andžela, mat yra įsitikinusi, kad senas gydytojas, kaip jis sako, „kytras, aš galvoju, žinai, kad jis tyčia susirgo, nes nori, kad Juliukas pas jį būtų“.
Taip šmaikščiai Andžela pasakoja, kaip ji ir sūnėno senelis nepasidalija Juliuko dėmesio.
„Aš dainavau gražiai, šokau gražiai, viską, vaikeli, jaunystėj dariau, o dabar…nu kur tu…“
Aukštakulniai numūčino
Moteris ir toliau kalba, kad šiandien teturi vienintelį džiaugsmą – tai katiną. Jiedu kartu ir miega, ir jai bevalgant leidžia užsiropšti ant stalo, draugiją palaikyti. „Kai atsigulu, jis užlipa man ant kojų ir taip lengva, taip gera pasidaro. Paguli ant kojų ir lyg gydo. Paskui prie rankos eina, pauosto, pakrapšto ir įduria stipriai, bet toks skausmas būna! Ar nugaroj kur kad gnybs! Bet, žinokit, užmiegu, skausmas praeina.“
Moteris pasakoja, kad jos sveikata yra silpna, nes turi kraujo apytakos sutrikimų. Sako, „mylėjau aukštakulnius, tie mane ir numūčino“. Dabar jai taip sunku, kad ilgiau pasėdėjus yra sunku pasikelti, todėl kartais valgo tiesiog pasirėmusi, stovėdama – šitai išvargina mažiau. Būdama terapeutė, Andžela sako pati daug masažuoja kojas, todėl ir pergyveno brolį ir šešias seseris. Jauniausia iš aštuonių vaikų moteris sako: „Taip Dievas davė, kad turiu visus iškentėt, išverkt“.
Čia moters sveikatos problemos ir būtų pasibaigę, sako, būtų išsimasažavusi savo ligą. Bet vieną dieną ją užpuolė: „Jis mane sekė, matė, ką renkuosi. Pardavėja dar paklausė, kodėl rankoj pinigus laikau, gi pas mus visokių narkomanų pilna. Sako, tave kai sučiups. Sakau, ką šnekat, kiek metų gyvenu, niekas manęs nepalietė! Ir kaip kartas tą vakarą mane palietė“.
Visai netoliese namų Andželą užpuolė, apvogė ir nemenkai sužeidė. Laimei, pro šalį ėję du maždaug 12-os metų berniukai jai pagelbėjo pareiti namo. „Sakau, vaikeliai, jei jūs galit, pakelkit mane. Vaikučiai tokie faini, Dievuliau, partempė mane, nes atsistot nesugebėjau, keliai nesilankstė.“
Tąkart moteris taip lengvai nepasidavė – paskambino pusbroliams, kurie dirbo tuometinėje milicijoje. Šie pažadėjo sugauti užpuoliką: „Po kokio mėnesio jie ištesėjo pažadą. Surado ir pasodino jį į kalėjimą“.
Savų nebėra nei kaime, nei laiptinėje
Nors dabar Andžela jau kur kas vyresnė, nebe tokia stipri, bet jos diena baigiasi labai vėlai. Neretai iki 3 val. nakties ji žiūri televizorių ir masažuoja kojas.
Atsikėlusi ankstyvą rytą ji pasižiūri į laikrodį, kai rodyklė krypsta link pusės aštuntos. Nužvelgusi pustuštę gatvę, grįžta atgal į lovą masažuoti kojų. Dar kiek pamiegojusi keliasi apie vidurdienį. Moteriai patinka stebėti, kas dedasi už lango, gatvėje, koks gyvenimas. „Pasižiūriu, ar yra Rimas. Jis man kai ką patvarko. Va ir dabar užsakė virtuvės spinteles. Sakė greit padarys, bet jau antra savaitė eina. Ar jį apgavo, ar jis mane? Nežinau.“ Jos manymu, dabar visi labai mėgsta pinigus ir apgaudinėti, todėl Andžela jau beveik niekuo nebepasitiki.
Pastebėjusi rūškaną moters veidą ir norėdama nuvyti ją užplūdusį liūdesį, pasiteirauju, ką ji mėgo daryti jaunystėje, kas jei teikė ar tebeteikia džiaugsmo: „Aš dainavau gražiai, šokau gražiai, viską, vaikeli, jaunystėj dariau, o dabar…nu kur tu…“
Šiandien Andžela džiaugiasi bent tuo, kad gyvena pirmame aukšte. O pasakoja, kad kuomet pirko butą „gražus butas galvojau sau, bet velnias, pirmas aukštas. O dabar: prašau, Dievas man padėjo“.
Kas savaitę moteris susiskambina su giminaičiais, bet kiek gi pakalbėsi – brangiai kainuoja jiems skambinti iš užsienio. Kaimynystėje draugų ji taip pat neturi, nes visi išsivažinėję kas kur. „Vieni kaimynai, su kuriais bendravau, išvažiavo prie ežero gyvent.“
Pasiteirauju, ar ir pačiai Andželai nebūtų mieliau kur nors kaime gyventi: „Yra kaime namas, tėtis statė su meistrais, ir sodas didelis. Ten kaimo šeima įleista gyvent. Ten kaimynai gyvena, ne savi, savų kaime neturim jau“.
Nors turėjo ji ir gražių, vertų dėmesio vaikinų, bet vedybinis gyvenimas jos neviliojo, nes darbe matė daug moterų, prieš kurias vyrai smurtavo, kokios jos nelaimingos buvo. „Tik kai pradedi draugaut, pamatai visus negerumus. Nesigraudinu ir dabar, kad šeimos nesukūriau. Vieno tik gaila, kad viena likau – be tėvų, brolio, sesių“.
Ilgisi šeimos ir už ją daug meldžiasi
Andžela augo Ricielių kaime. Vėliau persikraustė pas tetą į Druskininkus, kur mokėsi ir dirbo, tuo pačiu palaikė tetai, kurios vyras buvo miręs, draugiją. „Bet kiekvieną savaitgalį grįždavau su dviračiu į namus. Paskui draugas pamokė važinėti motociklu. Labai patiko, tai pati nusipirkau ir grįždavau motociklu, kol nepabijojau, kad koją ar ranką nusilaušiu. Taip ir mečiau aš jį“, – dalijasi prisiminimais.
Moteris pamena, kad šeima labai gražiai sugyveno. Vos prisiminusi tėvus, brolį ir seseris ji susigraudina, balsas ima drebėti. Sunkiai susitvardžiusi tęsia: „Paskui persikėliau pas seselę Birutę į Kauną, o 1975 m. atvažiavau į Vilnių“.
Andžela vėl duoda valią emocijoms: „O kad dabar nors vienas iš šeimos pasirodytų. Labai liūdžiu mirusių ir kiekvieną vakarą meldžiuosi…“
Ji pasakoja puikiai pamenanti dieną, kuomet mirė mama. Jai išsiplėtė plaučių trombai. „Sako, vaikeli, šiandien man mirtis bus. Staigiai pasirėmė į sieną ir nieko nepasakė, nei ašara neišriedėjo, niekada neskaudino vaikų, nors pati daug iškentė. Tėvai visuomet pirmiausiai vaikus saugojo.“
Tėčio sveikata irgi nebuvo iš geriausių. Skundėsi, kad inkstus skauda, o Andžela, būdama medike, tvirtino, kad gydytojai klysta, kad tėčiui stuburą skauda, mat daug metų dirbo kaime. Moteris draudė, kad jį operuotų, tačiau, kai vieną dieną susiruošė iš Druskininkų vykti į Vilnių, gydytojai pasinaudojo proga ir, nepaklausę Andželos, tėtį išoperavo. „Atvažiavau ir visus iškoliojau. Gydytojai man tėvą pagadino, – ašarodama prisiminimus beria, – nu ir ką padarysi, nėra jau tėvelio. Reikia būt doram ir šventam medikui. Kiek tokių klaidų pridaro dėl savo naudos…“
Graudindamasi Andžela mena tuos laikus, kai visa šeima linksmai gyveno, kaip jiems buvo kaime gera. Tą laikotarpį ji vadina geriausiais metais: „Buvo geriausia, kai galėjai ir mieste, ir kaime pabūt: mieste pasilinksmini, tada grįžti pas tėvus, parveži jiems lauktuvių, išbučiuoji, buvo malonus laikas…“
O dabar, sako, nieko nėra. „Brolis nei sirgo, nei nieko, bet žmona mirė, ir jis už 2 mėnesių mirė. Labai jie gražiai gyveno. Labai ilgiuosi visų, ko nėra“, – dar vis negalėdama sutramdyti ašarų kalba ji.
Andžela ne juokais kalba apie dabartinius emigrantus, pyksta, kad šeimas palieka, kad nevertina artumo: „Išlakstė po tas anglijas. Ką jie ten, šūdą uždirba! Ar tie pinigai turi reikšmę? Kur kas svarbiau kasdien pasimatyt su savu, tai didžiausia laimė, man atrodo“.
Moteris sako, kad ir jos pažįstamų rate yra tokių, kurie likę vienui vieni ir visai neliūdi, nes turi pinigų ir kitkas jiems nerūpi.
Darbas buvo svarbesnis už pasimatymus
Pasiklausius Andželos matau, kokia svarbi jai buvo jos šeima. Dėl to kyla natūralus klausimas – kodėl moteris nesukūrė savosios? „Negalvojau apie senatvę, gyvenau šia diena ir buvo linksma, gera.“
Visą gyvenimą buvusi užkietėjusia karjeriste, Andžela sako verčiau rinkusis po darbų poilsį, o ne pasimatymą: „Dirbti baigdavau vėlai. Ai, velniop, galvoju, einu namo, o ne į pasimatymą“.
Ji sako, kad kur kas turiningesnis laiko praleidimas jai atrodė išėjimas į kiną, teatrą ar bažnyčią, kur giedojo. O dainuoti ji niekada neatsisakydavo – kur tik kviesdavo, visur eidavo. „Važinėjau po Latviją, Estiją, Gruziją, Sočių, Jaltoj buvau.“
Ir tėtis, ir mama ragino Andželą susirasti rimtą porą: „Jie sakė: viena duktė tai kitokia, jai į bernus nusispjaut“.
Nors turėjo ji ir gražių, vertų dėmesio vaikinų, bet vedybinis gyvenimas jos neviliojo, nes darbe matė daug moterų, prieš kurias vyrai smurtavo, kokios jos nelaimingos buvo. „Tik kai pradedi draugaut, pamatai visus negerumus. Nesigraudinu ir dabar, kad šeimos nesukūriau. Vieno tik gaila, kad viena likau – be tėvų, brolio, sesių“, – taria pašnekovė pripažindama, kad vienatvė – tai baisiausia, kas gali atsitikti kiekvienam.
Bet žinodama, kad savo likimo jau nepakeis, Andžela prasitaria, kad dabar teturi dvi svajones: kad Juliukas atvažiuotų ir kad Arūnė susituoktų: „Kokia ji dora, kokia gera! Kiek aš jai suknelių siūliau – nieko neima. Gal tau reikia?“ – pokalbio pabaigoje pasiteirauja manęs Andžela.
Neseniai pašnekovės lūpomis nuskambėjo frazė „vienatvė – tai baisiausia, kas gali atsitikti kiekvienam“. Prieš išeidama kuo nuoširdžiausiai palinkėjau Andželai, kad jos svajonė išsipildytų ir Juliukas ją aplankytų. Padėkojo ji ne tik už tokį palinkėjimą, bet ir man asmeniškai, kad atėjau jos aplankyti.
