Plačiai namų duris atverianti Birutė taip atveria ir širdį
Ankstyvą rugpjūčio pabaigos rytą su keksiukais rankose stoviu prie Smėlio gatvės daugiabučio, Antakalnyje. Esu susiruošusi į svečius, o kaip yra priimta – tuščiomis eiti nesmagu. Ir kartais velniškai pasiseka pataikyti tiesiai į dešimtuką. Mat vos pašnekovei pravėrus duris, ją lankanti Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė Jūratė moterį apkabina ir nuoširdžiai sveikina neseniai paminėto 85-ojo gimtadienio proga. Kiek nejauku, šito nežinojau. Bet nepanikuoju, akis į akį galop susipažįstu su Birute Kėdikiene ir, neatsilikdama nuo Jūratės, pasveikinu jubiliatę, viena ranka spausdama jos ranką, kita drąsiai tiesdama keksiukus lyg ypatingą dovaną.
Irena – moteris, Birutę vadinanti mama
Rodos, Birutės namuose šventės ir svečių – kaip nebūta. Visur nepriekaištinga švara, spalvingame kambaryje rūksta malonus smilkalo dūmas. Nuoširdžiai siunčiu komplimentus namų šeimininkei, o ji atsako „nespindi mano namai, nešvarūs dabar, bet jūs nematote.“
Nuo mažų dienų buvusi labai judri ir stipraus būdo, moteris pateisina savo liūtišką charakterį ir atkartoja sūnaus pasveikinimą gimtadienio proga: „Mama, esi ir dvasiškai, ir fiziškai labai stipri. Linkiu gyventi 100 metų.“
Į gyvenimą pozityviai ir su šypsena žiūrinti Birutė sako, kad ant nieko nepyksta, nes ne tiek daug liko gyventi, kad pergyventų ar darytų problemas dėl apkalbų. „Supo mane tokios moterys, kurios mane apkaltino nebūtais dalykais. Viena jų buvo tiek įsikalusi į galvą savo teisybę, neva aš buvau visų blogybių priežastis, kas ten blogo pas ją įvyko. Bet paskui pradėjo ji man skambint, ateidinėt ir taip iki šiol draugaujam“, – pasakoja nenorėdama konkretizuoti Birutė, pabrėždama, kad visko gyvenime jai teko išgyventi.
Draugystė viską nugali, jai nebaisus nei atstumas, nei laikas. „Visada yra tie draugai, kurie liko nuo vaikystės, jaunystės. Ir tai tikrieji draugai“, – sako ji. Birutė teigia, kad draugų gyvenime turėjo labai daug, nes mėgo keisti darbus, pati save įvardija nepasieda, todėl jų ratas susidarė išties platus.
Birutė savo kelyje sutiko moterį, kuri šiandien, atsidėkodama už svarų vaidmenį jos gyvenime, pašnekovę vadina mama: „Jei nebūčiau jos vedusi per gyvenimą, ji nebūtų nieko pasiekusi“.
Kasdien jai paskambinanti Irena tik Birutės dėka persikraustė iš mažo miestelio į Vilnių, įgijo išsilavinimą ir susirado gerą darbą. O su Irena moterį suvedė pats likimas, kuomet gulėjo tuberkuliozės ligoninėje. Tuomet jai buvo šešiolika o Birutė – kone trisdešimčia metų vyresnė. Merginos tėtis buvo neseniai miręs, o mama nelankė, nes, stengdamasi išlaikyti šeimą, dirbo trijuose darbuose.
„Ji buvo labai gera. Pribėgdavo, klausdavo, kaip laikausi. Atrodo, argi tokiam vaikui svarbu būtų. Kiekvieną savaitgalį pusantro mėnesio ją veždavausi pas save į namus“, – pakomentuoja moteris, kaip stengėsi atpirkti Irenai tėvų dėmesį.
Birutė pasakoja, kad buvo dar vienas svarbus žmogus – tai Larisa, kuri ją atvedė į Maltos ordino pagalbos tarnybą. „Sako ruoškitės, Birute, šeštadienį 12 valandą eisim. Nors nesakė kur einam, bet nuėjau, patiko. Esu labai laiminga, kad mane nulydėjo. Taip tapau globotine, turiu Jūratę, labai mielą, su kuria galim būti labai artimos ir draugiškos, ar ne tiesa, Jūrate?“ – plačiai besišypsodama klausia moteris Jūratės, sėdinčios ant fotelio priešais ir sulaukia pritariančio linktelėjimo.
Žinoma visame Antakalnyje
Džiaugdamasi pažintimi su Maltos ordinu, Birutė ir toliau tęsia: „Dabar visi manimi rūpinasi. Aš esu laiminga, Dievui dėkoju ir sakau aš žinau, Dieve, kad tu mane myli ir aš tave labai myliu, vedi mane tais gyvenimo takeliais, tom kryžkelėm, parodai, kur man reikia sustoti ir pagalvoti, į kurią pusę eiti. Žinoma, kaip sakoma, gyvenimas yra didelis pokštininkas ir didelis moralistas ir tu privalai daryti taip, kaip kažkieno surikiuota. Kitą kartą pats žmogus nežinai, nusprendi, kad iš tikrųjų aš to nedarysiu, o va imi kartais ir padarai, visai prieštaraudamas sau, savo protui“.
Po keliolikos minučių pokalbio ir visai šviežios pažinties, man iškyla klausimas, kokios pagalbos Birutei apskritai reikia iš maltiečių? Mat ji pati atrodo puikiai, plati šypsena apie jokius vargus nekalba, o namai tvarkingi. „Pagalbos reikia. Vienas sūnus gyvena kitame mieste. Neseniai buvo, remontą padarė, bet savo atostogų sąskaita. Kitas gyvena Indijoje. Nėra kam padėti, o turiu 3 stuburo išvaržas. Be to, svaigsta galva, svyruoja spaudimas. Aš iš prigimties apdovanota ugnele, energija, tai aš sėdėdama galiu kalbėti ir galit įsivaizduoti, kad viskas tvarkoj, bet taip nėra. Kai reikia nueit iki parduotuvės, einu sukrypusi ir man tiek skauda, kad tiesiog baisu. O Neringai ar Jūratei (Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorės – aut. pastaba) aš galiu paskambinti nors naktį, pasakyti, kad man yra blogai ir tikrai man padės, aš tikrai tikiu. Ir tas sūnus, kuris Indijoje, sako tikrai, mama, labai gerai, kad nesėdi sudėjusi rankų.“
Birutė tikrai nesėdi sudėjusi rankų – kiekvieną jos namų sienų lopinėlį užpildę jos pačios rankomis siuvinėti paveikslai. „1991 m. mirė mano mama ir po jos mirties aš kartą atsisėdau, pasiėmiau tokios retos išaustos medžiagos ir pagalvojau – pradėsiu siuvinėt. Ir taip viena, kita eilutė ir galvoju reik kažką daryt, kažkas išeit turi. Darau darau, rodėsi, nelabai kas išeina, bet va žiūriu – paveikslas. Tada vyras sako žinai, neblogai. Pasidėjau ant knygos, išlyginau. Tikrai neblogai, lyg tai paveikslas. Taip pradėjau siuvinėt“, – pasakoja moteris, kuri motyvus kuria iškart besiuvinėdama, be jokių eskizų ar išankstinių piešinių.
Garbaus amžiaus moters talentas neliko nepastebėtas. Pirmąkart jos darbų paroda vyko Seimo III rūmuose. Supratusi, kad paveikslai šio to verti, Birutė sumanė surengti darbų parodą ir kaimynystėje esančioje bibliotekoje: „Pati pasisiūliau. Nu ir atėjo dvi darbuotojos, susidėjo mano paveikslus, nusinešė. Padarėm parodą. Dabar toj bibliotekoj esu savas žmogus“.
Kartą darbo reikalais pas ją užsuko vadybininkė iš UAB „Antakalnio būsto“. Pamačiusi Birutės paveikslus ją pagyrė. Po kelių mėnesių mano pašnekovė sulaukė skambučio su prašymu nufotografuoti jos kūrinius. „Argi man gaila? Visam Antakalny dabar esu žinomas žmogus, – rodydama padėkos atviruką, ant kurio užrašyta „gerbiamam žmogui“ pasakoja moteris. – Negaliu iš juoko, taip kvatojausi, sakau nu ir surask tu, žmogau, tokį atviruką.“
Neišsipildžiusi svajonė dainuoti
Visi metų laikai Birutei šiandien atrodo susivienodinę. Galbūt kada saulė šviečia ji sako besijaučianti šiek tiek geriau. Kaip turbūt ir kiekvienas žmogus. „Kai diena niūri, aš taip pat atrandu kuo užsiimti ir negaliu pasakyti, kad ją praleidžiu tuščiai. Jeigu, pavyzdžiui, man nesinori nieko dirbti, aš tada paimu knygą skaitau. Aš daug skaitau.“
Dabar Birutė pasakoja skaitanti gilesnio turinio, psichologines knygas. „Šiuo metu skaitau apie dievus, kur dar prieš akmens amžių žmonės tikėdavo; apie persus, inkus, apie Didįjį tvaną“, – sako ir priduria, kad apie meilę skaityti jau nebenori, na, nebent tada, kai nori pailsėti nuo rimtos literatūros.
Moteris ne tik daug skaito, bet ir pati rašo nuo poezijos iki genealoginės knygos: „Po to, kai atšvenčiau 75-ą gimtadienį, tai parėjus paklausiau savęs, ką gi aš iš viso padariau gyvenime, ką gi paliksiu? Man įdomu pasidarė.“ Ir po tokių apmąstymų gimė knygą „Tai, kas man brangu“.
Juokdamasi ji papasakoja apie paauglystės metais pačios vedamas gegužines pamaldas: „Pasidarydavau altorių, berželiais visokiais apsikaišiodavau, gėlių pristatydavau, Marijos statulėlę pastatydavau ir būdavo gegužinės pamaldos, per kurias skaitydavau litaniją. Tai atsimenu, tiems kaimo bernams svarbiausia būdavo labai išraiškingai pasakyti „amen“.
Birutė sako visą gyvenimą buvusi labiau meno nei tiksliųjų mokslų žmogus: „Mėgdavau gulėti pievoje, žiūrėti į debesis ir svajoti“. Be to – dainuoti. Ne veltui pokario metais moteris mokėsi konservatorijoje. Deja, buvo sunkus periodas, tėvai buvo vargo žmonės, dėl to negalėjo paremti ne tik kad finansiškai, bet ir maistu. „Tris kartus manęs važiavo pasiimti ir tik iš trečio karto aš palikau konservatoriją. Po to draugė rašė, sakė atvažiuot nors stipendijos pasiimt. Bet ai, sakau, nevažiuosiu“, – liūdna gaidele prakalbo moteris, turėjusi, kaip pati sako, Dievo dovanotą balsą ir klausą.
Dievo dovanota, bet iš mamos ir senelio Juozo paveldėta. Mat, kaip pasakoja pašnekovė, kartu su trimis metais jaunesniu broliu jie augo muzikalioje, šviesioje šeimoje.
„Tėtis turėjo daug pomėgių. Buvo žemdirbys, bet kartu ir stalius, kailius mokėdavo išdirbti, smuiku grojo vestuvėse. Mama puikiai dainavo. Turėjo nuostabų balsą. Turiu įrašus – juostas, – pradeda pasakojimą apie šeimą Birutė. – Senelis grojo vargonais ir labai nekentė, kada ne lietuvių kalba giedodavo giesmes. Tai kartą jisai atstūmė vargonininką ir pradėjo giedoti. O balsą labai gerą turėjo. Tada visas mišias pragrojo ir dainavo. Jau kazokai būtų jį suėmę, bet jis pasislėpė pas vieną moterį miestelyje ir išliko.“
Nesunkiai, be jokio pasiruošimo į dainavimo klasę įstojusi paprasta kaimo mergaitė šiandien apgailestauja, sakydama, kad „nepavyko būti tuo, kuo iš tikrųjų turėjau būti“.
Ir nors likimas taip susiklostė, Maltos ordinas suteikia galimybę moteriai atgaivinti pomėgį – kuria ansamblį, į kurį pakvietė dainuoti ir Birutę. Tačiau ji kuklindamasi sako, kad dabar jau per vėlu. Tačiau čia pat sau paprieštarauja ir papasakoja, kaip prieš trejus metus padainavusi viename jubiliejuje sulaukė komplimentų: „Sakė, jeigu ne aš, nebūtų jokio baliaus ir jokių linksmybių. Buvau pamaloninta. Vadinasi, atsidaro man kažkokia tai skrynelė ir pabyra tie visi perliukai, kurie dar yra likę“.
Mama išmokė, kur ir kaip juoktis
Anksčiau užsiminusi apie savo šeimą, garbaus amžiaus moteris toliau tęsia pasakojimą: „Senelis buvo didelis lietuvininkas, nieko nebaigęs, bet turėjo daug knygų, laikraščių, periodinės spaudos, ją rakindavo ant aukšto, kur ir aš labai norėjau. Tai jis davė vieną knygą apie gyvūnus. Viską perskaičiau, tai jau išmaniau. Be to, jis mane išmokė skaityti, rašyti, skaičiuoti. Kada atėjau į pirmą skyrių, ant rytojaus mane perkėlė į antrą, nes nebuvo man ten ką daryt“. Moteris priduria, kad senelis buvo labai šviesi asmenybė ir sako „va turiu knygą „Galvonai“ ir toje knygoje rašoma apie mano senelį, kas jisai toks buvo.“
Mama Birutę mokė kitokių, namų ruošos darbų. Reikėdavo ne tik kad daržus ravėti, aplink namus takelius smėliu išbarstyt bei piktžoles išravėti, bet kiekvieną šeštadienį labai švariai visus langus išplauti, prieangy stovėjusias spintas sutvarkyti.
„Kartą sodželkoj skalbiau savo suknelę. Ten būdavo lenta padėta ir nežinau, kaip aš ten persisvėriau, bet įkritau. Ir gerai, kad ten buvo tokie laipteliai, kitaip būčiau ir paskendus. Maža buvau, o viską reikėdavo pačiai daryt.“
Bet ne vien tik prie darbo mama Birutę siuntė, bet ir moteriškų dalykų mokė: „Sakydavo, kad turiu vaikščioti išsitiesusi, mažais žingsneliais ir, jeigu kalbu su žmogum, privalau šypsotis, o jei juokiuosi, tai juoktis atvirai“.
Kalbėdama apie savo studijų metus pašnekovė pripažįsta, kad pasirinko ne tą specialybę, kuri buvo artimiausia jos širdžiai, o tokią, kurioje buvo mažiausias konkursas – ekonomiką. Tačiau visai prieš baigiant, likus paskutiniajam semestrui, ji buvo priversta mesti studijas: „Sirgau tokia liga, kad negalėdavau net troleibusu važiuoti, mane kratydavo. Nenoriu sakyti apie tą ligą nieko. Tegu tai būna su manim“.
Nežinau, sako Birutė, kaip bus toliau, bet sveikata svarbiausia yra, be jos žmogus gyventi negali.
Niekas nepamatė pirmo bučinio
Jaunystę iki dvidešimties metų praleidusi gimtinėje ir kitur kojos neiškėlusi iš Bubnių vienkiemio (Širvintų r.) moteris teigia, kad „tas kraštas nebuvo įdomus kraštovaizdžio prasme, bet man jis buvo gražiausias“.
Gal dėl to ir savo mylimą vyrą Birutė sutiko ne kur kitur, o tėviškėje. Juodu buvo klasiokai ir skyrė juos 7 kilometrų atstumas. Trejus metus draugavo ir kaskart jis ją lydėdavo namo, nesvarbu, ar su dviračiais būtų, ar pėsčiomis.
„Turėjau problemų, kai jis gražus buvo. Toksai paslaugus visur, galantiškas ir mokytojams padėdavo. Šaunus vyrukas. Tai labai merginos juo domėdavosi, ir mums neleisdavo pašokti nei vieno ratuko. Tuoj pat pliaukšt ir turim mes išsiskirti.“ Tačiau juodu surado sprendimą – nutarė apskritai į šokius nebeiti.
„Ir visi labai norėjo pamatyt, kada mes pasibučiuosim. Ir niekam nepavyko“, – juokdamasi pasakoja.
Ir taip niekas jų neišskyrė, ir taip 1950-aisiais, būdama beveik 21-erių, Birutė gimtinėje už mylimojo ištekėjo.
O vestuvės buvo didelės: 6 pamergės, 2 svočios, visi arkliais, gražiais pakinkytais, su prikabintais skambučiais, bričkose važiavo. „Buvo tai nepaprastai gražus liepos 9-osios vakaras. Švietė mėnesiena. Susirinko visas jaunimas iš kaimų, kitų apylinkių, visiškai nekviesti. Tai buvo pilnas kiemas žmonių“, – nusikeldama į šiltus jaunystės prisiminimus svajingai pasakoja Birutė.
Pajuokauju, kad niekam nepavyko pamatyti pirmojo bučinio, užtai į vestuves iš visų apylinkių žiūrovų sugužėjo. Bet moteris sako nieko aplink nemačiusi, žingsniuodama bažnyčia, įsikibusi būsimam vyrui į parankę.
Su Albinu Birutė pragyveno 44-erius metus. Jiems dviem gimė du sūnūs. Kadangi ir iki tol pora finansiškai vertėsi sunkiai, prasidėjo dar sudėtingesnis laikotarpis. „Mes įkritom, nežiūrėdami, į kokią prarają kritom. Padėti nebuvo kam nei maistu, nei kuo nors kitu. Viską turėjom patys padaryti, teko labai sunkiai gyventi. Kadangi nėščia būdama negalėdavau bulvių valgyti su tuo sūriu vandeniu, tai aš kokius džiovintus obuoliukus pagrauždavau. Nežinau, kaip dar tas mano sūnelis gimė normalus 3 kg ir 200 g.“
Buvo ir ligų. Sūnus sirgo difterija. Bet išsikapstė. Vėliau, sugrįžus iš ligoninės, Birutės mama padėjo auginti sūnų, nes, sako „kitaip būčiau darbą praradus“. Todėl palikusi 3 mėnesių vaiką mamai, Birutė grįžo į darbą medicinos fakultete. Sūnų mama Birutei atnešdavo į fakulteto sodelį – čia jį pamaitindavo.
O kai gimė antrasis, turėjo Birutė be mamos pagalbos išsiversti: „Mama pasakė – antro jau nebepadėsiu, antrą pati augink“.
Prisirišti prie vienos vietos – negerai
Paprašau Birutės papasakoti, kaip klostėsi jos karjera.
„Sužinojau, kad medicinos katedroje reikia sekretorės, tai ir nuėjau. Dekanas buvo lietuvis, bet toks giliai tarybinis, partinis, netgi rusiškai kalbėdavo. Jis varinėdavo mane visur: tada ta katedra didelė, dėstytojų pavardžių nežinojau… Pabuvau gal pusmetį“, – pasakoja ji.
Dar kiek padirbėjusi Hospitalinės terapijos katedros vedėjo laborante, kur reikėjo rinkti medžiagą doktoratui, ji baigė medicinos kursus. „Darydavau ligoniams oscilometrijas ir oscilografijas: buvo tokie aparatukai, kur reikėdavo dėti ant kojų ir rankų ir stebėti kraujo srovės pokyčius“, – paaiškina.
Vyrui grįžus iš kariuomenės, Birutė darbą metė ir vasarai visa šeima išvyko į Pabradę. Grįžusi įsidarbino ekonomikos fakultete, kur pradirbo dešimtmetį.
Po šios darbovietės į eilę rikiuojasi darbas turizmo taryboje. „Buvo per sunku. Darbas neatitiko mano vidinių žmogiškų poreikių, tam tikro santykio su manimi ir darbuotojais.“
Išėjo moteris į kultūros darbuotojų profsąjungos Lietuvos respublikinį komitetą, kur, pradžioje dirbusi reikalų vedėja, vėliau buvo paaukštinta ir tapo instruktore: „Profsąjunga buvo daugiašakė: ir kūryba, ir gamyba, ir teatrai, ir dailė, ir kinas, kino studija, visos Lietuvos kino direkcijos, spaustuvės, leidyklos. Kiek reikėjo išmanyt…“
Moteris pasakoja turėjusi gyvenimo mokyklą, kurioje išmoko labai daug. Pasiteirauju, kodėl jos darbinė patirtis tokia spalvinga? „Aš taip pasakysiu: prisikabinti prie vienos vietos ir laikytis prisirišus labai tvirtai nėra gerai, nes su kuo daugiau sričių susipažįsti, tuo tobulėji, turtingėji kaip žmogus, savo samprata, pasaulėžiūra, viskuo.“
Tačiau minėta darbovietė nebuvo paskutinė – Birutė įsidarbino teatro draugijoje. Buvo atsakinga už užsienio delegacijas: tiek už atvykstančius, tiek už mūsiškių siuntimą į kitas šalis. „Turiu nuostabių prisiminimų iš to laiko. Esu laiminga, nežinau, kas man sukūrė tą gyvenimą, bet džiaugsmo davė daugiau negu skausmo.“
Sulaukusi 53-ejų, Birutė suprato, kad mėgiamo darbo dirbti nebegali, nes buvo per mažas atlyginimas. „Tada išėjau į skaičiavimų centrą. Sakiau didesnę pensiją užsidirbsiu iki 55-erių.“
Naujojoje darbovietėje moteris sutiko įvairių tautybių, skirtingo plauko žmonių. Prabėgus 2 metams, jai padarė iškilmingas išleistuves į pensiją. Kitos, pasakoja Birutė, išeidavo tokios apsiverkę vargšės, visiškos močiutės, kurioms būdavo liūdna palikti darbą. „Stoviu scenoj su direktorium. Davė man paskutinį žodį. Tai sakiau, norit jūs iš manęs padaryti kokią tai senutę ar ką? Sakiau, kaip aš galiu tokia būti, jeigu aš su tokiu jaunu ir simpatišku direktorium visą laiką dirbau“, – papasakoja paskutinįjį akcentą, siekdama visiems besiklausiusiems pabrėžti, kad tokių iškilmių ji visai nenorėjo.
Pasidomiu, ar Birutė niekada nesuabejojo savo galimybėmis? „Aš visada abejojau, bet visada buvau drąsi ir pramindavau sau taką pati. Klausdavau, ko nežinodavau, visada stengiausi, domėjausi. O kai norėdavosi kažką naujo išbandyti – išeidavau. Galima sakyti, kad aš gyvenau ir mokiausi.
Reikia gyventi čia ir dabar
O kokiais darbais Birutė užsiima šiandien? Daugiausia su kuo nors susiskambina, daug tvarkosi, susiranda kampelį, jame kuria, skaito, rašo, klijuoja floristinius atvirukus. „Tai ar maža? Taigi nemaža. Pakanka.“
Moteris gyvena savęs nevaržydama: užeina noras pamiegoti, taip ir padaro, jeigu tik pati savęs neapkrauna bereikalingomis mintimis. „Bet stengiuosi neužkraut, – sako, – nes mąstysi nemąstysi – niekas nepasikeis. Privalai ginti į šoną tas mintis ir gyventi tą tikrą gyvenimą, kuris yra šiandien, va čia ir dabar. Ir viskas.“
Pasitikslinu, o kokios tos mintys, kurios užkrauna? Birutė sako, kad mintys būna visokios, bet jos taip laksto, keičiasi, kad jų negali pagauti. „Arba pagauni, prie vienos prisiriši, ją vystai. Tai taip nereikia daryti. Kol dar sugebi savo protu, mąstysena jas nuvyti, reikia vyti“, – sako moteris skubiai atsiprašydama, kad labai daug kalba, bet „dabar, kai viena sėdžiu, tai man pasišnekėt jau visai neblogai“.
Mano besišypsanti pašnekovė teigia, kad jos namų durys visada atdaros, tik prieš ateinant pasiskambinti reikia, kad namuose būtų. „Priimu visus, su visais mielai bendrauju, draugauju, kiek galiu būti kam nors įdomi ar pakelti nuotaiką, ar kuo padėti“. Sako, paskui jai užtai net ir padėkoja. „Sako, iš tavęs išėjau, tai visai kitaip jaučiuosi. Arba ačiū ačiū, kad tu paskambinai. Būna tokių. Nu, kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats“, – nusikvatoja Birutė.
Pokalbio pabaigoje užduodu pašnekovei paskutinį klausimą:
Ponia Birute, kokių svajonių dar turite?
Dabar tik svajoju, kad būtų dangus daugiau giedras negu kad tamsus; kad daugiau būtų saulės ne tik tai gamtoj, bet kad būtų saulės ir šilumos mano gyvenime. Juk kiekvienas tvarinys šiam pasauly turi turėti savo vietą, artimuosius, kad jaustų, jog jie tau spinduliuoja šilumą. Kad tu būtum neužmirštas – tai svarbiausia. Kad pats galėtum nors žodžiu, paskutiniais gebėjimais, kokius žmogus turi, padėti kitam. Aš noriu viską atiduoti.
Ačiū Jums už pokalbį.
Ačiū jums. Ar nebuvo nuobodu?