Fotomenininkas Zenonas Bulgakovas: šiais laikais trūksta pagarbos fotografijai

Zenonas Bulgakovas – fotomenininkas,  kuris daug dešimtmečių Alytaus gyvenimą ir jo žmones stebi tarsi iš šalies. Lyg metraštyje jo kadruose įamžinta miesto metamorfozė: nuo sovietinių eilių prie parduotuvių iki dabartinių modernių pastatų, kurie vis dažniau pasiglemžia fotografo taip mėgstamus senovinius namus. Apie tai, ko trūksta Alytuje, besikeičiantį požiūrį į fotografiją ir santykį su tapyba –pokalbis su fotomenininku.

Zenonas Bulgakovas: „Laikau save fotomenininku estetu, man norisi miestą ir žmones parodyti gražiai.“ Asmeninio archyvo nuotr.Zenonas Bulgakovas: „Laikau save fotomenininku estetu, man norisi miestą ir žmones parodyti gražiai.“ Asmeninio archyvo nuotr.

– Matėte Alytų, kai jo senamiestis dar buvo autentiškas, neapstatytas parduotuvėmis, bankais ir panašiais statiniais. O koks Alytus Jums yra dabar?

– Kitoks – išgražėjęs, modernus, nors man gaila senų namų, kurių dabar beveik nebėra. Galima sakyti, kad dalis Alytaus dingo. Dėl to apmaudu, bet reikia įamžinti tai, kas liko. Net tas senas gatveles fotografuoju po kelis kartus, jose vis tiek pavyksta atrasti naujų momentų. Tai turbūt dėl žmonių – nuotraukose jie kiekvieną kartą vis kitokie.

Aišku, tenka fotografuoti ir naujus namus, norisi parodyti, kaip miestas tobulėja. Neseniai pradėjau daryti spalvotas nuotraukas, nors visą gyvenimą mano kadrai buvo nespalvoti. Iš pradžių priešinausi skaitmeninei fotografijai, nes joje nelieka menininko rankų darbo, technika tarsi visą darbą atlieka pati. Dabar požiūris pasikeitė – negrįžčiau prie nespalvotos fotografijos, nors ji irgi turi savų privalumų.

– Tiek metų į miestą žvelgiate tarsi iš šalies. Galbūt per tą laiką Alytus Jums tapo ne tik fotografavimo objektu, bet ir artimu bičiuliu?

– Alytus man visada buvo mielas miestas, nes čia gimiau ir užaugau. Aišku, ne viskas, kas jame pastatoma, man patinka, bet tenka susitaikyti. Daug ką lemia pinigai, architektų neprincipingumas, tereikia pasiūlyti didesnę sumą, ir išduodami leidimai, sudarkomi puikūs pastatai. Yra ir tokių statinių, kurių turėtų mieste atsirasti, bet niekas jų nestato, nes tai turbūt neatneš daug pinigų ir naudos. Pavyzdžiui, Alytus neturi fotomenininkų galerijos, jų darbams skirtų erdvių. Parodos rengiamos teatre, Kultūros ir komunikacijos centre, bet tai ne tas pats, kas turėti specialiai tam skirtus parodų rūmus.

– Jums labiau trūksta fotomenininkams skirtų erdvių ar autentiškų pastatų, kuriuos galima įamžinti?

– Senovinių statinių. Kai pasižiūriu į kitus, mažesnius, miestelius, kuriuose išsaugotas autentiškas palikimas, ima pyktis. Galbūt ten kitoks valdžios žmonių požiūris į tokius dalykus.

– Kodėl fotografuojate būtent Alytų? Tarp Jūsų darbų teko matyti ir sostinės nuotraukų, kodėl prie to nepasilikote?

– Vilniaus kadrų turiu nedaug. Esu padaręs kelias nuotraukas, kai veždavau darbus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, bet niekada specialiai nevažiavau į sostinę ir nefotografavau. Svarbiausias man visada buvo savas miestas.

Z. Bulgakovui labiausiai patinka gatvės fotografija. Anot jo, gatvėje visuomet galima atrasti įdomių momentų. Asmeninio archyvo nuotr.
Z. Bulgakovui labiausiai patinka gatvės fotografija. Anot jo, gatvėje visuomet galima atrasti įdomių momentų. Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate vadinamas miesto metraštininku, turbūt pažįstate visas Alytaus kertes. Ar dar yra dalykų, kurie mieste Jus nustebina?

– Žmonės nustebina, su jais visada pavyksta užfiksuoti ką nors įdomaus.

Dabar pastatė naują tiltą, kuris tiek metų po karo stovėjo sugriautas, tas irgi stebina. Tikrai nemaniau, kad kada nors jį vėl atgaivins.

– Kaip keičiasi Alytaus žmonės bėgant metams?

– Dabar alytiškiai įtaresni. Anksčiau galėjau išeiti į gatvę ir gaudyti momentus, o dabar tai daryti sunkiau. Žmonės ima klausinėti, kodėl fotografuoju ir panašiai. Pamenu, fotografavau statybas, tai atėjęs viršininkas klausė, ar turiu leidimą. Anksčiau tokių dalykų nebuvo.

– Ar prisimenant senąjį Alytų atmintyje iškyla pastatai, ar situacijos, kurių neužfiksavote, ir dabar gailitės to nepadaręs?

– Kai tik įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, teko dalyvauti daugelyje respublikinių, tarptautinių parodų, kurios skatino meniškiau parodyti savo miestą. Tuo metu dirbau šaldytuvų gamykloje, tad daug laiko praleisdavau Pramonės rajone ir į senamiestį retai nuvažiuodavau. Buvo ir kitų reikalų, trūko laiko, reikėjo rūpintis šeima… Taip ir liko nenufotografuoti keli verti dėmesio pastatai. Vis galvodavau, kad dar spėsiu, kol vieną dieną atėjęs pamačiau, jog jų jau nebėra. Dėl to gaila.

– Ar nevaržo kūrybinės laisvės žinojimas, kad vėlesnės kartos apie Alytų spręs iš Jūsų kadrų?

– Negalvojau apie tai. Žinojau, kad fotografijos liks istorijai, bet nemąsčiau, ką kiti kalbės ar spręs apie jas. Man svarbiausia įamžinti miestą, o žmonės ką norės, tą kalbės.

– Dabar fotografija gali užsiimti kone kiekvienas, atrodo, kad tereikia nusipirkti fotoaparatą ir jau galima vadinti save fotografu. Ar tai neerzina?

– Daug kas fotografuoja, bet jų darbų  nevadinčiau fotografijomis. Jaunimas įpratęs sakyti fotkė, fotkinimas, tai jie ir daro fotkes, o ne fotografijas.

– O kas yra tikra fotografija?

– Užfiksuotas momentas, kurį reikia pajusti dvasiškai. Ne tiesiog gražus kadras, bet toks, kuriam suprasti būtinas gilesnis pajautimas. Ypač to gilumo reikia darant autoportretus, kur būtina pažinti žmogų, pabendrauti, pagauti jo charakterį, kad pažvelgus į autoportretą atrodytų, jog matai gyvą žmogų. Tokia ir yra tikra fotografija – vertinga dvasiniu požiūriu, reikalaujanti supratimo, galvojimo. Dabar nedaug kas padaro tokių darbų.

– Per savo kūrybos laikotarpį esate gavęs daugiau nei 50 tarptautinių apdovanojimų, buvote išrinktas Alytaus miesto garbės piliečiu, gavęs miesto kultūros premiją. Kaip Jums atrodo, ar svarbu menininkui būti įvertintam?

– Svarbu, tada supranti, kad žmonėms rūpi tavo kūryba, jie ją pastebi. Kai buvau jaunas, tie apdovanojimai labai paskatindavo ir įkvėpdavo, galbūt netgi turėjo įtakos kai kuriems darbams.

– Koks yra svarbiausias dalykas, be kurio nė vienas fotografas neišsiverstų?

– Svarbiausia užfiksuoti momentą, nepražiopsoti gerų kadrų. Taip pat reikia turėti gerą apšvietimą.

– Dar svarbu turėti gerą, pastabią akį.  

– Teisingas pastebėjimas. Tik šiais laikais gal ir pastabi akis nebūtina, to galima išmokti, nors man mokytis niekada nereikėjo. Gerą kadrą, kompoziciją jaučiu milimetro tikslumu. Jei reikia užfiksuoti patį centrą, truputį patraukus fotoaparatą į šoną, jaučiu, kad kažkas negerai. Gal tai įgimtas dalykas?

Žinoma, reportažinėje fotografijoje viskas kitaip. Ten svarbiausia pagauti gerą momentą, o netiksli kompozicija – atleistinas dalykas.

– Ar išmokta fotografija lygiavertė tai, kuri paremta vien talentu, intuicija? Juk į apskaičiuotas fotografijas gal nebūna sudėta tiek dvasios.

– Kodėl gi, dvasios yra ir ten. Jei tiksliai susidėlioji kompoziciją, apmąstai, ką fotografuoji, tai irgi yra meniška, dvasinga.

– Kaip manote, kūrybinės sėkmės susilaukėte dėl savo talento ar tai yra ilgamečio darbo vaisiai?

– Ilgametis darbas, praktika, tobulėjimas yra svarbūs dalykai, bet talentą turėjau nuo pat karjeros pradžios. Jaučiau kompoziciją nuo pat jaunų dienų, žinojau, kaip fotografuoti. Tas įgimtas talentas galbūt ir buvo sėkmės priežastis, o patyrimas prie jos prisidėjo.

– Esate ne tik fotografas, bet ir tapytojas. Kuo Jus traukia pastaroji kūrybos rūšis?

– Reikia įvairovės, nes vien fotografuoti nusibosta, nors fotoaparatą vis tiek beveik visur su savimi nešiojuosi. Pamatau ką nors įdomaus ir neiškentęs įamžinu. Visgi negalėčiau pasakyti, link ko labiau linkstu – abu užsiėmimai man vienodai svarbūs.

Tiesą pasakius, be fotografijos nelabai galiu išsiversti tapyboje. Turiu nutapęs nemažai miesto vaizdinių, kurie gimė ne sėdint gatvėje su molbertu, o žiūrint į nuotraukas. Išsirenku vaizdą, kurį noriu įamžinti drobėje, nufotografuoju, pareinu namo ir toliau tapau iš nuotraukos. Žinoma, ne tiksliai kopijuoju, į paveikslus įdedu ir fantazijos.

Pastaruoju metu tapiau bažnyčias žiemos metu, nors turėjau tik dvi žiemos fotografijas. Teko perdaryti kitus kadrus: kas juose buvo užfiksuota kaip vasara, paveiksluose virto į žiemą.

„Tapau, nes vien fotografuoti nusibosta. Visgi šie du užsiėmimai neatsiejami,“ – sako Z. Bulgakovas.
„Tapau, nes vien fotografuoti nusibosta. Visgi šie du užsiėmimai neatsiejami,“ – sako Z. Bulgakovas.

– Kodėl netapote gatvėje?

– Gal drovus esu. Tapysiu gatvėje, pro šalį eis žmonės, žiūrės, kalbins – tai ne man. Aš negaliu dirbti, kai blaško mano dėmesį.

– Ar būna, kad pritrūksta kūrybinių idėjų ir atrodo, jog imate išsisemti?

– Žinoma, ne visada atsiranda minčių, ką kurti. Ypač tapyboje – tenka pagalvoti, ką pasiūlyti parodai, kokią temą pateikti ir panašiai. Fotografijoje irgi tas pats – reikia pamąstyti, ką šįkart parodyti. Kuo toliau, tuo sunkiau sugalvoti, ką nufotografuoti, atrodo, kad  jau viskas mieste įamžinta. Dabar daugiau fotografuoju, kai vyksta įvairūs renginiai, parodų atidarymai. Ten jau nereikia daug galvoti, svarbu spėti gaudyti momentus.

– O prieš einant fotografuoti gatvės vaizdų reikia turėti išankstinį įsivaizdavimą, kas bus kadre tą dieną?

– Svarbiausia žinoti temą. Man visada buvo įdomiausia gatvės fotografija, patinka užfiksuoti netikėtus momentus, žmones. Jie turi būti įdomūs, išraiškingi, profesionalūs kompoziciniu atžvilgiu. Tam labai reikalinga intuicija, svarbios akimirkos nuojauta. Pavyzdžiui, fotografuoji žmogų, kuris yra kompozicijos centre, ir matai, kad iš šono ateina daugiau žmonių. Tada reikia palaukti, kol jie priartės, bet tuo pat metu žiūrėti, kad ir vaizdas centre nesugestų. Iš anksto tenka numatyti tokius dalykus.

Ši fotografija, kurios sovietmečiu nebuvo galima rodyti, atgavus nepriklausomybę susilaukė daug dėmesio.  Ji – fotomenininko mėgstamiausia.  Asmeninio archyvo nuotr.
Ši fotografija, kurios sovietmečiu nebuvo galima rodyti, atgavus nepriklausomybę susilaukė daug dėmesio. Ji – fotomenininko mėgstamiausia. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra tekę dėl geresnio kadro patekti į ekstremalias, gal net pavojingas situacijas?

– Neteko. Aš esu ramus fotografas. Laikau save estetu, norisi miestą ir žmones parodyti gražiai.

Aišku, yra kilę visokių minčių. Buvo toks momentas, kai viską norėjau vaizduoti atvirkščiai – negražiai. Tikrą gyvenimą be retušavimo. Juk dabar viską galima pakeisti, patobulinti. Veidą parodyti ne tokį, koks yra iš tiesų – su defektais ar dėmėmis, – o gražų, be trūkumų. Tai jau netikra, ne istorinė fotografija. Tik bėda ta, kad parodžius tikrą veidą žmogui tai gali nepatikti.

Visgi gal man netinka tokia fotografija, nes vis grįžtu prie estetinio vaizdavimo. Ypač norisi gražiai parodyti miestą – su kuo daugiau spalvų, ryškumo. Anksčiau fotografavau tik nespalvotai, bet vieną dieną susimąsčiau, kad vėliau žmonės žiūrės į mano nuotraukas ir svarstys, ar toje senovėje spalvų nebuvo. Menininkas irgi turi prisitaikyti, kurti pagal tą laikotarpį, kuriame gyvena.

– Kokius savo kadrus labiausiai išskirtumėte?

– Pamenu, žiemą pamačiau moterį, per pusnis viena ranka stumiančią vežimėlį, o kita tempiančią vaiką ant rogučių. Greitai pribėgau, paklausiau, ar galima nufotografuoti. Ji sutiko. Tos nuotraukos ilgai nepriėmė nė viena paroda, nes sovietmečiu vyravo kitoks požiūris į moterį, visur ji buvo vaizduojama kaip darbšti, stipri, o nuotraukoje buvo atvirkščiai – moteriai buvo sunku, ji vargo. Tik atkūrus nepriklausomybę fotografija pasirodė viešumoje, susilaukė daug dėmesio. Man ir pačiam ji labai patinka.

Patalpinta: Interviu, Naujienos