Šiuo metu G. L. Demarco sėkmingai vadovauja nuosavai „Kulinarijos studijai“, yra subūręs šaunią komandą, dalinasi savo žiniomis bei dalyvauja laidose, tad jį galima išvysti ir televizijos ekranuose.

Pradėjo gaminti ne dėl kultūrinio identiteto

Italijoje maistas yra kultūros dalis, o gaminti ten moka tikriausiai kone kiekvienas. Šioje valstybėje gimęs ir užaugęs, mokslus baigęs bei kulinarijos keliu žengęs G. L. Demarco tikina, kad tokį sprendimą paskatino ne tautybė, o šeima.

„Kulinarija mano gyvenime atsirado ne dėl to, kad aš italas. Kai buvau 15 metų, šeima paprašė, kad susirasčiau darbą. Tai – visiškai normalus procesas. Pirmas ir lengviausiai randamas darbas buvo restorane“, – prisimena pašnekovas.

Nepaisant to, pasak G. L. Demarco, senelis tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės gamino, jo sesuo yra diplomuota Italijos someljė asociacijos narė, kitiems giminaičiams irgi nebuvo svetima virtuvė.

Gyvendamas Lietuvoje jis gamina įvairų maistą, tačiau tradicinių lietuviškų patiekalų imasi retai: „Pamenu, kažkada šou metu su Jurgiu Didžiuliu gaminome cepelinus. Bet iš tikro aš nenoriu kišti rankų ten, ko nežinau ir nepažįstu. Tai – ne mano teritorija. Galiu gaminti ir išmokti, bet tai nereiškia, kad viskas iškart pavyksta.“

Į Lietuvą atvyko kitu tikslu

Pirmą kartą G. L. Demarco Lietuvą aplankė būdamas 20-ies. Galimybę aštuonis mėnesius užsiimti savanoriška veikla mūsų šalyje vyras laimėjo Italijos universitete, kuriame tuo metu studijavo.

„Tada nieko nežinojau apie Lietuvą. Pradžioje man patiko, nors ir buvo sudėtinga. Nebuvau pasiruošęs tokiai patirčiai, kokią gavau – aš dirbau su jaunimu iš gatvės. Tada patyriau šoką, bet pats buvau dar jaunas“, – kalba vyras.

Grįžęs į tėvynę jis tęsė mokslus, turėjo papildomų veiklų, kol sulaukė darbo pasiūlymo iš Lietuvos biatlono federacijos ir grįžo atgal: „Dėl darbo teko keliauti devynis mėnesius per metus, tad susipažinus su žmona Egle, jo atsisakiau. Kai gimė dukra Magda, visi gyvenome Italijoje. Aš norėjau gilinti žinias, todėl ten baigiau IFSE kulinarijos institutą. Atlikau praktikas „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose.“

Nors gimtinėje G. L. Demarco tobulino įgūdžius, stažavosi, susipažino su daugybe jam padėjusių ir įkvėpusių žmonių, vieną dieną su šeima nusprendė ateitį kurti Vilniuje. Anot pašnekovo, atrodė kur kas geresnė idėja investuoti Lietuvoje, ne Italijoje.

„Iš pradžių norėjome atidaryti restoraną, tačiau radome „Kulinarijos studiją“. Žurnalistė Aistė Stonytė ją įkūrė, o aš iš jos perpirkau“, – pažymi šefas. Įvykdžius keletą pakeitimų, papildyta itališkomis tradicijomis 2014 m. „Kulinarijos studija“ pradėjo savo veiklą iš naujo. Vėliau ši studija tapo ir minėtojo Italijos IFSE instituto padaliniu Lietuvoje.

„Kulinarijos studija“ – tai kulinarijos mokykla. Kaip rašo jų puslapis, studijoje vyksta kūryba. G. L. Demarco juokiasi, kad daro čia viską, ką nori, tačiau daugiausia dėmesio skiria „team building’ui“ (komandos stiprinimas – liet.) ir vestuvėms. Jis tiki, kad plėtojamas „Kulinarijos studijos“ verslas Lietuvoje turi savo nišą ir ateitį.

Svetur susikurti gyvenimą taip pat sudėtinga

Paklaustas apie iššūkius kuriant verslą svečioje šalyje, vyras sako: „Nemanau, kad bet kur lengva ką nors sukurti. Svarbu suprasti tai, jog reikia telkti stiprią komandą, kad tavo verslas būtų sėkmingas.“ G. L. Demarco pripažino, kad apie plėtrą į užsienio rinką ne tik galvoja, bet kai kurie darbai jau yra vykdomi, tačiau apie tai dar nėra linkęs kalbėti.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje gyventi bei įleisti šaknis, jog galėtum augti, tobulėti, nėra taip jau paprasta – kartais ir patys lietuviai apsunkina situaciją.

„Daugelis galvoja, kad jei emigruoji, tai užsienyje bus lengviau susikurti norimą gyvenimą. Tai melas. Aš beveik kiekvieną dieną sulaukiu klausimo: „Kodėl tu gyveni Lietuvoje? Čia niūru, šlapia, liūdna, lyja…“ Nelengva įsitvirtinti, kai kiekvieną dieną tai girdi. Tačiau man Lietuva patinka, ji man davė žmoną, vaikus, namą, verslą – viską, ko norėjau“, – vardija G. L. Demarco.

Šefo nuomone, verslas – laikinas dalykas. Jis pabrėžia, kad „iš šono visada atrodo, jog viskas gerai, bet kasdienybė nėra lengva. Tam reikalingas palaikymas, mano atveju – antroji pusė“.

G. L. Demarco neneigia, kad ir konkurencija mūsų šalyje dar vaikiško lygio: „Čia vieni kitus apšnekinėja, tai – juokinga. Aš savo konkurentus vertinu kaip stiprius ir veiksnius.“

Tiesa, pašnekovas skatina nenuleisti rankų ir bandyti, atsidūrus nelengvoje situacijoje. Kulinaras sako matęs daugybę italų, atvykusių į Lietuvą, kurie gyrėsi savo sėkme, tačiau galiausiai pabrukę uodegas išvažiavo.

Kodėl – Lietuva?

„Dievas sprendžia, kaip eiti mano keliu“, – trumpai taria G. L. Demarco ir po kelių sekundžių tęsia toliau, – kai tik atvykau, Lietuva man buvo vien sunkumų šalis. Vėliau, kai daug išmokau, ji tapo dovana – čia išsipildė svajonės, kurių nebūčiau galėjęs įgyvendinti Italijoje.“ Į tėvynę dabar jis grįžta tik aplankyti šeimos, atostogauti, tačiau likti ten nesiruošia.

Vyrui jau teko savo kailiu patirti, ką reiškia palikti namus ir vykti į svetimą valstybę, todėl, kaip jis pats sako, žmonos tokiam žingsniui versti nenorėjo, juoba – čia jiems gera gyventi, tai kodėl reikėtų keliauti kitur?

Kalbėdamas G. L. Demarco kelis kartus pabrėžia ir iššūkį, kuris iš pradžių sukėlė jam daug problemų, siekiant integruotis mūsų krašte. Tai, anot pašnekovo, dokumentų tvarkymas, kuris prailgo.

„Aš esu europietis, bet atrodo, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė tik tada, kai reikia pasiskolinti pinigų. Kai atvyksta gyventi europietis, niekam neįdomu, ir turi tiek sunkumų susitvarkyti su dokumentais, kad kartais nesinori čia būti“, – savo patirtį išdėsto G. L. Demarco.

Su itališku akcentu puikiai lietuviškai kalbantis šefas skuba pridurti, kad „labai erzina, kai lietuviai pyksta dėl ne taip tariamų galūnių ar dėliojamų kirčių, vieno kito keiksmažodžio. O juk patys mane keiktis ir išmokė“.

Įsisavinti lietuvių kalbą – tikras uždavinys. Nepaisant to, išmokti nebuvo G. L. Demarco tikslas. Jis tenorėjo komunikuoti, ne tobulai tarti, pradėti lietuviškai skaityti ar rašyti: „Aš esu iš tokios šalies, kurioje bendravimas už viską svarbiausias. Iš tikro man lengvai gaunasi prakalbinti ir kitus.“

Kalbos barjerą jis įvardija kaip vieną didžiausių sunkumų, su kuriuo teko susidurti tik atvykus į naują šalį: „Prašiau pagalbos Dievo. Po dviejų mėnesių pradėjau kalbėti, po šešių – aplinkiniai mane suprato. Bet mokėti ir bendrauti – du skirtingi dalykai.“

Pasiteiravus šefo, ką po tiek metų jis galvoja apie Lietuvos visuomenę, atsako tiesiai šviesiai: „Visos kultūros yra skirtingos, ne man vertinti ar teisti. Tačiau matau, kad kartais patys lietuviai save per daug nuvertina, tai daro ne užsieniečiai.“

Susiję