„Kai einu per Vilniaus senamiestį, matau, koks platus yra dangus. Tokijuje dangus toks siauras, mažais gabaliukais“, – prabyla A. Tutlys ir priduria, kad seniai atprato nuo milijoninio miesto šurmulio.

– Papasakokite apie savo kelią į Lietuvą. Kaip čia atsidūrėte?

Po mokyklos baigimo studijavau Amerikoje, ten ir susitikau savo būsimą vyrą – lietuvį, kuris taip pat studijavo tame pačiame universitete. Pradėjome artimai bendrauti ir po studijų kartu trejetą metų gyvenome Tokijuje. Praėjus tiems trims metams, Mindaugas jau norėjo grįžti į Lietuvą. Jis porą kartų buvo parvykęs namo, ieškojosi darbo, ir kuomet gavo kelis neblogus pasiūlymus, mes nusprendėme porai metų apsigyventi Lietuvoje, o po to jau kaip bus… Taip ir susitarėme: per tą laiką pažiūrėsime, ar man Lietuvoje patiks, ar nepatiks, o jei visgi nepatiks, tuomet po dviejų metų mes važiuosime vėl kažkur kitur. Tai va, gyvenu čia jau penkiolika metų.

– Kokios priežastys paskatino pasilikti čia tuos penkiolika metų?

Interjero dizaino srityje anksčiau teko dirbti pačioje Japonijoje, tačiau ten yra be galo ilgos darbo valandos. Žinoma, uždirbdavau tikrai neblogus pinigus, tačiau net neturėdavau kada juos išleisti. Banko sąskaitoje kaupėsi pinigai, tačiau kam? Tik tam, kad per metus vis bandyčiau išsikovoti savaitę atostogų? Aš buvau vienintelė, kuri ir sugebėdavo atsikovoti tą savaitę kažkur išeiti.

Privataus gyvenimo visiškai nebelikdavo. Išeidavau iš namų pusę aštuonių ryto, nes dar tekdavo valandą važiuoti traukiniu iki darbo, grįždavau apie aštuntą valandą vakaro. Mindaugas taip pat iš savo darbo išeidavo aštuntą valandą, susiskambindavome, kur nors susitikdavome, pavakarieniaudavome ir grįždavome namo tik miegoti. Namuose gamintis maistą darbo dienomis beveik nebūdavo kada, o savaitgaliai irgi būdavo užimti, nes dirbant biuro interjero srityje tenka dirbti ir savaitgaliais, tuomet, kai niekas kitas nedirba.

Architektūros, interjero darbai Japonijoje yra labai intensyvūs, jie gali trukti visą parą ir nesvarbu kokią dieną. Aišku, jeigu nebūčiau dirbusi ir Amerikoje, nebūčiau sužinojusi, kaip dirba kiti, galbūt ir būčiau pasilikusi Japonijoje. Todėl, kai Mindaugas pasiūlė važiuoti į Lietuvą, sutikau. Galvojau, kad metus palankysiu lietuvių kalbos kursus, išmoksiu kalbą ir pabandysiu susirasti interjero dizainerės darbą.

– Ar žinojote ką nors apie Lietuvą dar prieš susipažindama su savo vyru?

Taip, žinojau. Mūsų žiniasklaida labai daug kalbėdavo apie tai, kaip Lietuva atkovojo nepriklausomybę, apie Baltijos kelią, kuomet visos Baltijos šalys drauge stovėjo prieš Sovietų Sąjungą – visose žiniasklaidos priemonėse apie tai buvo kalbama.

– Kaip jūsų tėvai reagavo į vyrą lietuvį ir apskritai į jūsų sprendimą apsigyventi Lietuvoje?

Kai nusprendėme išvažiuoti, mama nebuvo labai patenkinta. Dukra grįžo po penkių metų gyvenimo Amerikoje – ir vėl išvažiuoja. Tačiau paaiškinome jai, kad darbo perspektyvos Lietuvoje yra tikrai labai geros ir apskritai europiečių mąstymas apie gyvenimo kokybę yra tikriausiai geriausias pasaulyje.

– Kas jums buvo sunkiausia pirmais metais atvykus į šią šalį?

Mane gąsdino žiema ir tamsa. Visi manęs klausdavo: „Ar jums nešalta?“ Nuo šalčio dar galima apsisaugoti, šiltai apsirengti, bet kai lauke taip tamsu… Pirmus metus tai tikrai psichologiškai mane paveikė. Dabar jau pripratau prie esamos klimato kaitos. O didžiausias kultūrinis šokas buvo tuomet, kai pradėjau dirbti savo srityje ir susipažinau, kaip Lietuvoje dirba statybininkai.

Kalbant apie pačius žmones, pastebėjau, jog lietuviai yra daug uždaresni už, pavyzdžiui, amerikiečius, tačiau po kurio laiko pripratau, nes suvokiau, kad jie nelinki nieko blogo, tiesiog yra labai atsargūs. Lietuviai, kaip ir japonai, yra labai kuklūs, jie uždari ne dėl to, kad tavęs bijo, o dėl to, jog nenori tavęs įžeisti.

– Kuo dar panašios Lietuvos ir Japonijos kultūros?

Lietuviai yra kuklūs ir jie vengia tiesioginio neigimo. Kai lietuviams kažkas nepatinka, jie labai dažnai nesako „ne“, o sako „oi, nežinau, nežinau…“ ir taip tikisi, kad kitas žmogus supras, jog jiems nepatinka ta idėja. Arba jei siūlai paragauti kokio nors egzotiško patiekalo, jie paragauja, bet jiems nepatinka, tačiau jiems atrodo nemandagu sakyti, jog buvo neskanu, tai jie sako: „Na, įdomu, įdomu…“ Japonai irgi elgiasi panašiai.

– Sakėte, jog buvote nusprendusi per metus išmokti lietuvių kalbą. Kaip sekėsi?

Iš pradžių planavau metus intensyviai lankyti lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. Maniau, kad metus laiko kasdien nuo 8 ryto iki 16 valandos vakaro intensyvių kalbos studijų tikrai pakaks, bet tik po tų metų sužinojau, kad per tiek laiko išmokau dar tik pusę gramatikos. Nustebau, kokia iš tiesų sudėtinga ta gramatika palyginus su anglų kalba. Kita vertus, viskas „eina“ pagal taisykles, ne taip, kaip anglų kalboje, kur pusė atvejų yra išimtys iš taisyklių.

Po metų intensyvaus mokymosi įsidarbinau pas Algirdą Kaušpėdą, tačiau net dirbdama jo įmonėje dar visus metus lankiau gramatikos kursus. Taigi man prireikė dviejų metų išmokti gramatiką, o praktikos įgijau jau dirbdama. Iš pradžių buvo labai sunku, nes supratau, ką aplink mane kalba žmonės, tačiau nesuspėdavau išsakyti savo minčių.

– Kokia kalba bendraujate namuose?

Anksčiau bendraudavome anglų kalba, dabar jau beveik visada kalbamės lietuviškai. Mūsų devynerių metų dukra eina į tarptautinę mokyklą, kurioje ji kalba ir mokosi anglų kalba, dėl to namuose reikėjo uždrausti kalbėtis angliškai, nes ji pradėjo pamiršti lietuvių kalbą. Vyras to labai nenorėjo, dėl to dabar namuose mūsų oficiali kalba yra lietuvių. Taip pat stengiuosi su dukra kalbėtis ir japoniškai, todėl su manimi ji kartais bendrauja ir japonų kalba.

– Kaip sekėsi priprasti prie lietuviškos virtuvės?

Dalis lietuviškos virtuvės patiekalų man patinka. Iš pradžių negalėjau gerti kefyro ir giros, ji man buvo per saldi, kažkoks neaiškus gėrimas atrodė. Kefyras man išvis buvo pusiau jogurtas, pusiau pienas. Dabar galiu ir girą, ir kefyrą gerti laisvai, pripratau. Vis dėlto negaliu valgyti kraujinių vėdarų, bet man atrodo, kad ir ne visiems lietuviams šis patiekalas patinka. Nepaisant to, lietuviška kiauliena tikrai yra skani. Labai mėgstu lietuviškas bulves, todėl mano mėgstamiausias patiekalas yra kugelis.

– Kokias tradicines šventes Lietuvoje švenčiate?

Mamos dieną, Vėlines. Vėlinės mums su vyru yra būtinos. Važiuojame į tas apylinkes, kur gyvena anyta, taip pat pas kitas gimines. Visi suvažiuoja, todėl mes irgi privalome. Be abejo, labai svarbios yra Kūčios.

– Ar yra dalykų, kurie jus vis dar stebina kalbant apie lietuvius?

Japonijoje yra tokia darbo kultūra, kad tu turi būti atsakingas už savo darbo kokybę ir negali dirbti taip, jog pats negalėtum pasididžiuoti. O Lietuvoje (nors pastaruoju metu situacija ir keičiasi) jokiam meistrui neįdomus savo paties darbo rezultatas. Aš pasakau: „Nudažyk tą sieną.“ Sako: „Nudažiau.“ Jam nesvarbu, nei kaip jis nudažė, ar gražiai tą padarė – jam nėra skirtumo, nes jam mokama už nudažytus kvadratinius metrus. Tuomet jis ateina ir sako: „Ponia, aš nudažiau.“ Sakau: „Na gerai, bet jūs nekokybiškai nudažėte“. O jis atsako: „Bet aš nudažiau.“ Toks požiūris mane iš pradžių labai nustebino.

– O kokie dalykai patinka?

Tai, jog yra gerbiamas kito žmogaus darbo laikas. Labai retai kas skambina prieš 9 valandą ryto arba po 17 valandos vakaro. Japonai skambina ištisai, turbūt iki pat 22 valandos vakaro ir jiems atrodo labai nemandagu neatsiliepti. Taigi, net fiziškai nebebūdamas darbe tu dirbi visą parą.

– Dažnai sakoma, jog lietuviai yra visada pikti, nelaimingi.

Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lietuviai mėgsta skųstis. Kai jų paklausi, kaip gyvena, jie sako: „Ai, tas blogai, anas blogai…“ Bet aš pradėjau įtarti, kad iš dalies jie taip elgiasi todėl, kad vengia kaimynų dėmesio. Lietuviai nenori, kad kaimynai galvotų, jog jiems sekasi geriau, nes tuomet jie pradės pavydėti. Lietuvoje galbūt kultūriškai nelabai priimtina sakyti, kad štai, žiūrėk, kaip man gerai sekasi. Visuomenėje labiau priimtina tai, kad esi kuklus ir turi slėpti savo sugebėjimus, sėkmę, o jei per daug giriesi, esi laikomas vulgariu.

– Gyvenote ir Japonijoje, ir JAV. Ar gyvenimas Lietuvoje neatrodo šiek tiek nuobodus?

Taip, čia visko vyksta mažiau. Dabar daug geriau, kai yra internetas, socialiniai tinklai, Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą… Kai prieš 15 metų čia atvažiavau, labai jautėsi informacijos trūkumas, ypač dizaino, industrijos srityse… Kas vyksta? Kas yra populiaru? Kas ateina į madą? Kokios vyrauja naujos idėjos? Tokią informaciją Lietuvoje gauti būdavo labai sudėtinga. Aš norėdavau bent kartą per pusmetį išvykti į Angliją, Paryžių arba Skandinaviją ir nuėjusi į pagrindines dizaino parduotuves prisipirki įvairių žurnalų. Stengiausi neatsilikti. Kai gyvenau didmiestyje, tokia informacija „ateidavo“ savaime, o čia, Lietuvoje, vis tiek buvo šiek tiek provincijos, automatiškai tokios naujienos neatkeliaudavo. Reikėdavo eiti, ieškoti… Dabar yra daug geriau.

– Esate architektė. Daugelyje interviu jūs labai noriai kalbate apie savo darbą. O kas paskatino jį pasirinkti?

Amerikoje studijavau industrinį taikomąjį meną. Paskaitų metų išmokau dirbti „AutoCad“ programa. Keista iš tikrųjų toji specialybė. Iki pat šiol nesuprantu, kodėl aš ją išsirinkau. Ieškojau, ką galėčiau veikti. Gerai, moku „AutoCad“ braižyti, o kam reikia braižytojo? Tai buvo dizaino firmos. Amerikoje pirmoji mano darbo vieta buvo biuro interjero dizaino firma. Kai metus padirbau toje srityje, nusprendžiau grįžti į Japoniją, ten irgi įsidarbinau panašioje įmonėje. Tiesą pasakius, mano pirmoji darbo vieta ir diktavo, kuria karjeros kryptimi aš eisiu.

– Ar jaučiate, kad žmonės dažnai jus samdo dėl to, kad esate japonė?

Anksčiau mane žmonės samdydavo tikėdamiesi, kad pasiūlysiu kažką kitaip nei lietuvių architektai. Tačiau pastaruoju metu Lietuvos dizaino lygis taip išaugo, kad aš nieko išskirtinio nedarau. Pagal kokius kriterijus renkasi lietuvių architektus, pagal tuos pačius samdo ir mane.

– Kas jums teikia didžiausią pasitenkinimą darbe?

Kai pavyksta pasiekti tą rezultatą, kuris tikrai tenkina užsakovą. Pernai gavau geriausią komplimentą iš savo užsakovės, kuri sakė: „Akiko, atrodo, kad aš viską pati projektavau“. Tai man yra didžiausias įvertinimas. Aš nenoriu visur pažymėti Akiko prekės ženklo. Svarbu, kad užsakovo noras būtų įgyvendintas. Kai sulaukiu tokio komplimento, manau, kad sėkmingai atlikau savo darbą, pareigą.

– Gimėte ir gyvenote Japonijoje, vėliau studijavote JAV, dabar jau 15 metų gyvenate Lietuvoje. Priskiriate save kažkuriai iš šių šalių, ar labiau jaučiatės kosmopolite?

Savęs amerikiete nelaikyčiau, nes ten pasikeitusi politinė situacija. Aš manau, kad dabar esu pusiau lietuvė ir pusiau japonė.

– Ar jaučiate, kad Lietuva yra jūsų namai ir norėtumėte čia gyventi visą gyvenimą?

Taip, žinokite, man labai gerai Lietuvoje gyventi. Būdama Tokijuje pavargstu. Į tą minią žmonių anksčiau nekreipdavau dėmesio, tai nekeldavo man streso. Lietuvoje einu per senamiestį ir matau, koks platus yra dangus. Tokijuje dangus toks siauras, mažais gabaliukais. Tai labai mane vargina. Supratau, kad atpratau nuo tokio didmiesčio.

Susiję