Gariūnuose dirbantis turkas – apie šaltį, maistą ir mažai besišypsančius lietuvius

„Yra toks posakis lietuvių kalba: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano!“ Ir aš rizikavau. Iš tiesų, nesvarbu ar tai Lietuva, ar Didžioji Britanija, ar ta pati Turkija, tu turi rizikuoti ir daug dirbti tam, kad ko nors pasiektum. Niekur nėra lengva“, – apie verslo įkūrimo pradžią Lietuvoje pasakoja jau porą metų Gariūnuose moteriškų prekių parduotuvę turintis turkas Kaanas Ozekas. Koks buvo pirmasis jo įspūdis, kokius sunkumus patyrė atvykęs į svetimą šalį ir kodėl pradėjo čia verslą? Apie visa tai – šiame pokalbyje.

Kaanas Ozekas. Autorių nuotr.Kaanas Ozekas. Autorių nuotr.

– Į Lietuvą prieš porą metų atvykote neatsitiktinai. Jūsų žmona – lietuvė. Vis dėlto, kodėl jauna šeima iškeitė milijoninį Stambulą į ramų Vilnių?

Svarbiausia išvykimo priežastis buvo ta, kad mano žmona, gyvendama Turkijoje, nesijautė laisva. Ji negalėjo kaip jai patinka apsirengusi vaikščioti į sporto klubą, ar tiesiog vaikštinėti mieste. Jai trūko tos laisvės, kurią ji jautė Lietuvoje. O aš esu šeimos žmogus. Man svarbiausia, kad mano žmona jaustųsi gerai. Taigi susėdome, pasikalbėjome ir per tris dienas ne tik susikrovėme daiktus, bet jau skridome reisu Stambulas – Vilnius.

– Kokią Lietuvą įsivaizdavote?

Apie Lietuvą anksčiau aš net nebuvau girdėjęs. Manau, net žemėlapyje nebūčiau jos parodęs… Tačiau susipažinęs su savo žmona iš jos pasakojimų piešiau galvoje vaizdą, kokia gi ta Lietuva yra. Žinojau, kad jūsų žiemos yra šaltos, kad yra daug sniego, tačiau tik atvykęs supratau, kokio tai šaltumo žiema ir kiek daug sniego čia būna…

– Atvykęs nemokėjote kalbos, buvo šalta… Ar sunku buvo apsiprasti?

Sunku buvo tai, kad visi mano draugai, mano šeima liko Turkijoje. Prisimenu atvejį, kai Lietuvoje gyvenau jau apie trejetą mėnesių. Rūkau, todėl nusprendžiau nusipirkti cigarečių. Atėjau į parduotuvę ir angliškai pasakiau cigarečių pavadinimą ir „Red“.  Angliškai red yra raudona. Kasininkė žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu. Ji nesuprato, ko aš iš jos noriu. Kaip dabar juokauju, pirmasis mano žodis, kurį išmokau būdamas Lietuvoje yra raudona. Aš manau taip: jeigu nori gyventi šalyje, turi mokėti jos kalbą, kito pasirinkimo nėra.

– O lietuvių kalba jums atrodo sunki?

Visai nesunki, tikrai! Jei yra noro, tikrai gali išmokti. Pavyzdžiui, aš nemoku rašyti, tačiau galiu šiek tiek kalbėti. O angliškai atvirkščiai, man lengviau rašyti nei kalbėti. Kalbant apie užsienio kalbas, vienintelė priežastis, kodėl neišmokstama, gali būti tik ta, jog žmogus neturi pakankamai noro.

– Turkijoje kartu su šeima turėjote verslą. Ar palyginus Lietuvą su Turkija, mūsų šalyje sunku jaunam žmogui įkurti verslą?

Aišku, kad sunku. Viską pradėti nuo pradžių yra sunku. Tačiau mano žmona sako, kad yra toks pasakymas lietuvių kalba: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano!“ Ir aš rizikavau. Iš tiesų, man nesvarbu ar tai Lietuva, ar Didžioji Britanija, ar ta pati Turkija, tu turi rizikuoti ir daug dirbti tam, jog kažką pasiektum. Niekur nėra lengva.

– Kodėl pasirinkote drabužių verslą?

O iš ko aš galėjau rinktis? Žmonėms gal jau ir įprasta, jei esi turkas, tai būtinai atidarysi kebabinę. Iš tiesų, drabužių verslą pasirinkau todėl, kad Turkijoje turiu pažįstamų, iš kurių galiu nusipirkti drabužius ne tik už gerą kainą, tačiau ir patikimos kokybės. Be to, man patinka, kad turėdamas savo parduotuvę, o ypač Gariūnuose, esu pats sau šeimininkas. Noriu dirbu, noriu nedirbu – už pasekmes atsakau tik pats. Kita vertus, mano lietuvių kalbos žinios tikrai prastos, o ir angliškai kalbu ne taip gerai, kaip norėčiau. Į mano parduotuvę atėjusiems žmonėms iškart pasakau, kad nekalbu lietuviškai ir atsiprašau. Tada jie bando kabėti su manimi angliškai arba rusiškai. Arba paklausiu, gal jie kalba angliškai? Juk nori prisitraukti žmogų! Todėl man daug paprasčiau dirbti Gariūnuose.

– Esate vyras ir prekiaujate moteriškais drabužiais. Ar prekyba vyriškais drabužiais Lietuvoje nepelninga?

Iš tiesų, aš pats turiu trejus džinsus, keletą marškinėlių, megztinių ir viskas… Manau, kad esu pakankamai gerai apsirengęs ir taip galiu vaikščioti ištisus metus. Vyrai dažniausiai neturi poreikio vaikščioti ir ieškoti kokių nors gražių drabužių. O moterys, jeigu jos pamato kažką gražaus, pirks. Nors drabužių spintoje tikrai netrūksta. Toks verslas – pardavinėti drabužius moterims – yra kur kas pelningesnis.

– Šiuo verslu užsiimate jau pusantrų metų. Ar per tą laiką žmonės pradėjo leisti daugiau pinigų drabužiams, o gal kaip tik – žmonėms trūksta pinigų?

Lietuviai pinigų turi, tačiau bijo tai parodyti. Daugelis verkia, kad neturi pinigų, tačiau tai netiesa – pinigų yra. Bėda ta, jog Lietuvoje žmonės visada turi skaičiuoti, jei nori kažką nusipirkti. Tai  –  vadinamoji vidurinioji klasė, kuriai tenka nuolat skaičiuoti, jei nori padoriai išgyventi. Pavyzdžiui, Turkijoje yra žmonės, kurie turi daug pinigų, ir yra tokie, kurie visiški vargšai ir pinigų neturi. Ten, galima sakyti, nėra viduriniosios klasės  –  esi arba vargšas arba turtingas. O čia didžioji dalis žmonių gyvena vidutinį, normalų gyvenimą. Taip, jie turi skaičiuoti, tačiau jie taip pat gali sau leisti nusipirkti drabužių.

– Ar tiesa, jog lietuviai mažai šypsosi, o gal kaip tik jie yra malonūs klientai?

Lietuviai labai skiriasi nuo turkų. Žinoma, negalima kalbėti apie visus, tačiau nemažai žmonių yra iš tiesų šalti. Kai užeina į mano parduotuvę, aš stengiuosi šypsotis, bendrauti, visada pasisveikinu. Jei matau, kad nesuprato, bandau tai pasakyti visomis įmanomomis kalbomis, kurias žinau. Tačiau neretai lietuviai, net neištarę „Laba diena“, tiesiog išeina. Septyni iš dešimties yra uždari ir šalti. Bet aš jų nekaltinu. Jei pažvelgtume į orą, politiką, atlyginimus… Manau, kad tereikia kiek padidinti atlyginimus ir iš karto  pamatytume, kaip lietuviai pasikeitė ir tapo malonesniais.

– Ar tai, jog esate turkas, netrukdo jums versle? Nesulaukiate keistų žvilgsnių, nemalonios reakcijos?

Manau, kad labai gelbsti tai, kad neatrodau kaip visų įsivaizduojamas standartinis turkas, kuris turi juodus plaukus, rudas akis ir labai įdegusią odą. Iš tiesų, kai kurie mano pažįstami labai nustebo, kai sužinojo, kad esu turkas. Beje, Lietuvoje supratau vieną dalyką: jei tu nelieti žmogaus, jis nelies tavęs. Jei nelįsi į jų erdvę, jie nelįs į tavąją.

– O  kas jums nepatinka Lietuvoje?-

Maži atlyginimai. Jei valdžia nekels atlyginimų, visi tiesiog emigruos iš Lietuvos. Juk parduotuvėse iš tiesų viskas labai brangu. Daugelis važiuoja apsipirkti į Lenkiją ir aš juos suprantu. Aš taip pat buvau nuvažiavęs pasižiūrėti ir pamačiau, kad daugelis prekių yra perpus pigesnės. Ten už 120 eurų prisipirkau prekių visam mėnesiui ir galėjau neiti į parduotuvę, o čia už tuos pačius pinigus tiek nenusipirksi.. Be to, man nelabai patinka jūsų maistas, daržovės ir vaisiai, jie labai nenatūralaus skonio. Bet mėsa pas jus pigi! Aš valgau ožkieną, tai čia ji kelis kartus pigesnė nei Turkijoje, todėl mėsos tai prisipildau pilną šaldiklį, valgau ją nuolat. Turkijoje buvau liesas žmogus, o čia aš jau atrodau kaip tikras turkas.

– Planuojate likti Lietuvoje, o gal turite jau kitų planų?

Sunku pasakyti. Kas žino, galbūt jau ryt išvyksiu atgal į Turkiją. Bet kol kas – nežinau…