Amerikietis pasirinko Lietuvą: Čia gyventi saugu – nereikia baimintis dėl savo gyvybės
Jeffas la Rouxas, anglų kalbos dėstytoju galėjo dirbti bet kuriame pasaulio krašte, tačiau jis pasirinko Lietuvą. Gimęs ir daugiau nei 50 metų gyvenęs Amerikoje, o vėliau ir Kinijoje, Vilniaus universiteto lektorius pastaruosius dvejus metus įsikūręs mūsų šalies sostinėje. Jis pabrėžia, kad čia jaučiasi itin saugiai. „Amerikoje niekada nežinai, kas gali nutikti einant gatve ar važiuojant dviračiu. Niekada nesijauti saugus, nes nežinai, ar išėjęs į miestą nebūsi nušautas.“
– Gimėte ir užaugote Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), gyvenote ir dirbote Kinijoje, o prieš pusantrų metų pasirinkote gyventi tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Kodėl?
Lietuva nėra maža šalis! Jeigu turėčiau žemėlapį, parodyčiau, kokio dydžio yra viena JAV valstija ir pamatytumėte, kad Lietuva tikrai nėra maža valstybė.
– Kada ir kodėl išvykote iš Amerikos?
Kai dukra mokėsi vidurinėje mokykloje, jai puikiai sekėsi kinų kalba, ji buvo geriausia mokinė klasėje, todėl mokytoja pasiūlė nuvykti mokytis į Kiniją. Apie tai sužinojusi žmona labai nuliūdo, nes nenorėjo skirtis su dukra. Juoba, kad mokytis buvo likę vos vieneri metai. Tuomet mokytoja paragino susikrauti lagaminus ir išvykti visai šeimai.
„Kinijoje daugiau žmonių mokosi anglų kalbos nei JAV yra amerikiečių, todėl jūs ten tikrai greitai rasite darbą“, – tokiais žodžiais palikti Ameriką mus ragino mokytoja.
Pabaigusi mokslus dukra sugrįžo į Ameriką, o mes likome dirbti, kol baigėsi darbo sutartys.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado Lietuva?
Kinijoje gyvenome trejetą metų, tačiau nusprendėme, kad norime išvykti gyventi kitur. Pradėjome ieškotis darbo visame pasaulyje – nebuvome numatę žemyno, neturėjome nei mėgstamiausios šalies. Tada gavau Saipano salos (Indonezija) mokyklos direktoriaus darbo pasiūlymą, tačiau mes jau buvome nusprendę gyventi Lietuvoje, nes žmona sutiko dirbti Vilniuje.
Darbo Saipane neatsisakiau, kartą per du mėnesius skrisdavau į Indonezijoje esančią salą tol, kol ir aš sulaukiau darbo pasiūlymo Lietuvos sostinėje.
– Koks buvo pirmas įspūdis apie Vilnių?
Dar Kinijoje internetu ieškojome vietos, kur galėtume apsigyventi. Pirmasis dalykas, į kurį atkreipėme dėmesį, buvo grafičiai ant pastatų sienų. Jų buvo labai daug ir tai mus kiek atstūmė. Maniau, kad ten, kur pilna grafičių, nesaugu gyventi. Pusantrų metų gyvendami Vilniuje supratome, kad grafičiai ant sienų nebūtinai reiškia, kad tai pavojinga vieta.
Atvykęs į Vilnių buvau sužavėtas, kiek čia daug skirtingų pasaulio virtuvių restoranų! Kiekvieną dieną gali ragauti patiekalus iš skirtingų pasaulio vietų.
Be to, Vilniuje matau labai daug entuziastingų, draugiškų, atvirų jaunų žmonių. Tuo tarpu vyresni žmonės labiau susikaustę, mažiau šypsosi, pavyzdžiui, kai bandau pakalbinti, dažnai nekreipia dėmesio ir nueina. Bet aš suprantu, kad tam įtakos galėjo padaryti tai, kad jie gimė ir augo Sovietų Sąjungoje. Dauguma jų nemoka anglų kalbos, tačiau tai yra mano problema. Jeigu aš kalbėčiau lietuviškai, galbūt su manimi labiau bendrautų.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos pragyvenimo lygį?
Lyginant su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, Danija, Lietuvoje prekės ir paslaugos nėra brangios. Tačiau Kinijoje maistas pigesnis, paslaugos taip pat pigesnės, nes didžiąją dalį paslaugų finansuoja valstybė. Tarkime viena valanda viešuoju transportu kainuoja apie 0,15 euro (vienkartinis viešojo transporto bilietas Vilniuje kainuoja 1 eur. – red. past.) Kaip suprantu, tačiau nesu tikras, algos Lietuvoje taip pat žemesnės, todėl ir pragyventi sudėtingiau.
– Kas jus skatina pasilikti Lietuvoje?
Čia aš jaučiuosi saugus. Išėjus į miestą – bažnyčią, darbą ar prekybos centrą, man nereikia baimintis ir nuolatos jaudintis dėl savo gyvybės. Amerikoje niekada nežinai, kas gali nutikti einant gatve ar važiuojant dviračiu. Niekada nesijauti saugus, nes nežinai, ar išėjęs į miestą nebūsi nušautas.
– Ar mėgstate keliauti?
Taip! Dar kai gyvenau JAV, keliavau po Ameriką. Apskritai, amerikiečiai dažniausiai keliauja šalies viduje, nes ji didelė ir įvairi. Tai patogu, nes visose valstijose galima susikalbėti angliškai, važinėjant po Ameriką nereikia turėti paso. Platesnį pasaulį pažinti pradėjau tik 2009 metais, kai išsiruošėme keliauti į Kiniją.
Po Lietuvą keliauju retai – lankiausi tik Trakuose ir Klaipėdoje. Užtat per tuos pusantrų metų aplankiau Vieną, Berlyną, Kopenhagą, Taliną, o Kalėdas švęsiu Barselonoje.
– Ko jus moko kelionės?
Pažinti kitas tautas ir jų kultūras, tačiau pravartu ne tik pakeliauti, bet ir pasimokyti kitų šalių kalbų. Manau, kad mokydamasis kitas kalbas gali labai daug suprasti apie tautas. Pavyzdžiui, žodžiui plaukti amerikiečiai turi labai daug atitikmenų – swim, float, sail, boat, paddle. Tuo tarpu lietuviai turi daug skirtingų grybų pavadinimų – baravykas, voveraitė, ūmėdė, o amerikiečiai tik du – white mushrooms ir brown mushrooms. Tai parodo, kad skirtingoms tautoms svarbūs skirtingi dalykai.
– O ar turite mėgstamiausią lietuvių kalbos žodį?
Mėgstamiausio neturiu, bet kai kurie lietuviški žodžiai man yra labai juokingi. Pavyzdžiui, vabzdys ir plaukikas. O tą patį žodį – mėgstamiausias – lengviau įsiminti padeda panašus animacinio veikėjo Mickey Mouse skambesys. Filmo Žvaigždžių karai veikėja Leia man primena žodį lyja.