Renka daiktus iš vaikystės

Savo prekes M. Jakas apibūdina kaip daiktus su charakteriu. „Iš esmės, tie daiktai yra seni, išsaugoti iki mūsų dienų ir vien dėl to jie jau yra kažkuo ypatingi. Tas ypatingumas ir duoda jiems charakterį“, – įsitikinęs pašnekovas. Tai, kad šių daiktų kažkuriuo laikotarpiu neišmetė, rodo juos buvus svarbius savininkams. Šie daiktai yra buitiniai ir paprasti, jie išlieka, nes kažkas juos mėgo, nelaužė, nedavė žaisti vaikams. Pardavėjas spėlioja, kad turbūt pas dažną močiutę galima rasti kokį nors laikrodį, kuris yra gražus, bet padėtas po kokia nors servetėle ir saugomas.

Daiktai, patraukiantys M. Jako dėmesį, nėra kažkokios antikvarinės retenybės, turinčios labai didelę vertę. Tai labai paprasti daiktai, kuriuos dažnas gali prisiminti turėjęs ar matęs, kai buvo mažas. Dalykai, kuriuos pardavinėja pašnekovas, daugiausiai yra iš devinto ar dešimto dešimtmečio. Vyras svarsto, kad didelė dalis žmonių, renkančių daiktus, tai daro dėl kylančios nostalgijos. Jie kolekcionuoja tuos daiktus, kuriuos atsimena iš vaikystės. Dalykai, kurių norėjosi būnant vaiku, bet nebuvo galimybės įsigyti, žavi, traukia ir dabar. Todėl galėdami užsidirbti pinigų žmonės leidžia sau įgyvendinti senas svajones.

Pardavinėti ėmė, kai prisikaupė per daug

Pašnekovas pasakoja, kad rinkti daiktus pradėjo dar būdamas vaikas. Tuo metu jis kaupė monetas, kurių nemažą dalį prisirankiodavo tiesiog iš žemės. Ilgainiui požiūris į daiktų rinkimą pasikeitė ir vyrui tapo svarbu ne tik kaupti, kolekcionuoti daiktus, bet ir pritaikyti juos buityje, kad šie turėtų paskirtį.

„Aš nuo seno mėgstu senus daiktus, man patinka jų formos, spalvos, jie yra gražūs“, – pasakoja M. Jakas. Jo nuomone, pasaulis labai greitai keičiasi, kartu keičiasi ir kasdienybės įrankiai, bet tai nereiškia, kad reikia visus daiktus, kurie nebėra nauji, užmiršti ir pakeisti naujais.

Vyras pasakoja, kad ėmėsi pardavinėti daiktus, kai namuose jų prisikaupė per daug. Tada kažkoks kolekcionavimas ir daiktų pirkimas pasidarė beprasmiai. Dabar pašnekovas sako nusiperkąs patinkantį daiktą, juo kurį laiką pasidžiaugiąs, o vėliau parduodantis. „Jau neperku daiktų vien tik sau. Aišku, renkuosi, kas man patinka, sudomina. Tuo pačiu tikiuosi, kad galbūt sudomins ir kitą“, – dalinasi vyras.

Visgi vyras pripažįsta, kad turi ypatingą vietą širdyje radusių daiktų, kuriuos nusprendė pasilikti. Tai vintažiniai motoroleriai, plakatai iš kino studijų, įvairios skulptūros. Taip pat pašnekovą žavi senoviniai laikrodžiai, šviestuvai ir visa, ką kasdienybėje galima naudoti pagal paskirtį.

Daiktus įsigyja ne tik Lietuvoje

Pašnekovas atvirauja, kad turi du, iš pirmo žvilgsnio nesusijusius, pomėgius: keliauti ir rinkti daiktus. Visgi šias veiklas susieti jam puikiai pavyksta. Kur nors keliaudamas, vyras būtinai užsuka ir į kokį nors sendaikčių turgų. Pasak jo, tai yra puikus laiko praleidimo būdas, be to, puiki galimybė susipažinti su miestu. „Vis tiek pasižiūriu internete, kur tas turgus yra, kol jį randu, tenka nemažai paklaidžioti, daug bendrauti su vietiniais“, – pasakoja pašnekovas.

M. Jakas yra parsivežęs daiktų iš Indijos, Ukrainos, Italijos, Ispanijos, Izraelio ir kitų šalių. Vyras sako, kad vieta šiek tiek turi įtakos daiktų pasirinkimui. Pavyzdžiui, Indijoje europietiškų prekių apskritai yra mažai, bet už tai yra daiktų, atspindinčių šalies kultūrą. Šioje šalyje vyrą sužavėjo daiktai su rytietiškais ženklais, ryškiomis spalvomis, indų dievais. Vyras sako, kad labiau domisi pačiu daikto pobūdžiu, o ne tuo, kur jis pagamintas. Pavyzdžiui, Ukrainoje, Kijeve, tarybiniais metais buvo fototechnikos gamykla, todėl šioje šalyje galima rasti daug fotoaparatų už prieinamą kainą. Įdomių prekių galima rasti ir Lietuvoje – yra visokių turgelių, be to prekiaujama internete. Per šešis metus, kai M. Jakas prekiauja daiktais, jų ieškojimas tapo nebe toks chaotiškas.

Iš kitos pusės, įvairios šalys dažnai lemia ne tik daiktų pasirinkimo galimybes, bet ir jų kainą. „Tai yra visiškas verslas, man reikia pigiau nupirkti ir brangiau parduoti. Žinau, kurioje šalyje tam tikri daiktai pigesni, kurioje šalyje galima brangiau parduoti“, – savo patirtimi dalinasi pašnekovas.

Vintažas ne visada pranašesnis už naujovę

Seniems daiktams rinka yra labai didelė, galima pasitikrinti, kiek tas daiktas kainuoja užsienyje. Aišku, Lietuvoje vien tik tuo remtis nereikėtų, nes šalyse skiriasi perkamoji galia. Vyras pasakoja, kad kainą nustato iš patirties. Kadangi jo prekės nėra vienetinės, jis žino, koks to daikto populiarumas, kokia vertė užsienyje, kiek reikia uždirbti, kad atsipirktų visos išlaidos. Tie daiktai nėra labai pigūs, bet palyginus su analogiškais naujais daiktais, kainuoja panašiai arba pigiau.

M. Jakas atvirauja, kad nebūtinai renkasi įsigyti vintažinę prekę. Yra nauji daiktai, kurie tam tikras funkcijas atlieka geriau už senuosius ir atvirkščiai, seni daiktai kartais būna praktiškesni. Be to, svarbi ir estetinė funkcija, kai kurie daiktai tiesiog gražiau atrodo. „Nesu išprotėjęs, kad rinkdamasis automobilį, rinkčiausi tik seną, nors jis net ne taip gerai važiuotų“, – juokiasi vyras. Visgi jeigu tie daiktai funkciją atlieka taip pat gerai, pašnekovas pripažino, kad mieliau įsigytų senesnįjį.

Nenori, kad hobis virstų darbu

Nors M. Jakas pasirinko dirbti darbą pagal išsilavinimą, jis yra įsitikinęs, kad pardavinėjant senus daiktus būtų visiškai įmanoma išsilaikyti. Žinoma, tam reikėtų skirti aštuonias valandas per dieną ir nuolatos dirbti. Ši veikla reikalauja daug laiko: reikia surasti prekę, ją nufotografuoti, užregistruoti.

Kai kokius tris kartus per metus pardavėjas dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur pardavinėja savo daiktus mieste, atsiranda daug pasiruošimo darbų. Tada reikia sugalvoti, kaip išdėlioti daiktus, kaip pritraukti žmones, apmąstyti vizualius sprendimus, o tokia pasiruošimo nuotaika M. Jakui suteikia daug laimės. „Ši veikla vis tiek yra mano hobis, tam tikra pramoga. Labai lengva sugadinti savo hobį, jei tai tampa tavo darbu, tada nebejauti malonumo,“ – sako pašnekovas, tikindamas, kad visada stengiasi išlaikyti pusiausvyrą.

Susiję