Vladimiras Laučius: „Laikas nesprendžia žmonių problemų – jas sprendžia žmonės“
Griuvus socializmo imperijos kortų nameliui, pirmaisiais laisvos respublikos metais šalyje vyravo masinis pasitikėjimas žiniasklaida. Anot žurnalisto Romo Sakadolskio, iki 80 procentų Lietuvos visuomenės reiškė pasitikėjimą visuomenės informavimo priemonėmis. Tačiau pastarųjų metų „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad žiniasklaida Lietuvoje yra linkę pasitikėti vos 48 procentai Lietuvos žmonių, o nepasitikėjimas išaugo net iki 46 procentų. Politologas, portalo DELFI bei žurnalo „Valstybė“ apžvalgininkas Vladimiras Laučius, kalbėdamas apie daugiau nei dvidešimt metų laisvos Lietuvos problemas bei dabartinę žiniasklaidos padėtį, Nepriklausomybės atkūrimo dienos progai skirtame interviu sako, jog nereikia palikti problemų spręsti laikui, o „laisvai minčiai visada kyla daug grėsmių“.
Žlugus SSRS, šešiasdešimt metų „puoselėtas“ sovietinio žmogaus mentalitetas niekur nedingo. Kokie pagrindiniai posovietinio žmogaus būdo bruožai pasireiškia šiandien? Kaip manote, kiek laiko turi praeiti, kad žmonių mąstymas pradėtų keistis?
Laikas nesprendžia žmonių problemų – jas sprendžia žmonės. Arba nesprendžia. Ir tuomet laikas atlieka problemų konservavimo funkciją. Žinoma, laikui bėgant kinta aplinkybės, o kartu su jomis – ir mus supančių problemų pobūdis. Visada galima tikėtis, kad net ir nieko neveikiant viskas bus kitaip, praėjus porai trejetui dešimtmečių. Bet ar bus geriau? Ar išsispręs problemos? Ar jos nevirs dar didesnėmis problemomis? Palikti problemas spręsti laikui, vadinasi, pripažinti, kad priklausai vien nuo aplinkybių. Tai prisitaikėliška pozicija.
Prie sovietinių bruožų galima priskirti paternalizmo – tėviškai rūpestingo ir visa lemiančio valstybės šeimininko – ilgesį. Tokį ilgesį pastaruosius du dešimtmečius išreiškė garsiausi LTSR poetai. Visi tą jauseną ir mąstyseną puikiai pažįstame – ta nuostata yra giliai įsišaknijusi posovietinėje lietuvių visuomenėje. Prie sovietmečio psichologinių reliktų priskirčiau ir piktinimąsi „supuvusiais Vakarais“. Šiandien, tiesa, jis įvelkamas į religinį arba nacionalistinį drabužį, bet tai jo esmės nekeičia. Kaip ir sovietmečiu, kompleksuojančiam žmogui siūloma ideologinė paguoda – jaustis dvasiškai pranašesniam ir mėgautis visuomenės menamu „dvasingumu“.
Lietuvoje vieningai sutariama, kad Kovo 11-oji yra itin svarbi diena Lietuvos istorijai. Apie tai nuolatos vienaip ar kitaip kalbama masinėse informacinėse priemonėse, apie tai primena istorijos mokytojos mokiniams. Tačiau, sprendžiant iš internetinių komentarų bei bendraamžių pasisakymų, kartais atrodo, jog ši diena yra svarbi tik todėl, kad nereikia į mokymo įstaigą, darbą. Jūsų nuomone, kur slypi apatijos priežastis? Kaip tinkamai reiktų paminėti šią dieną?
Lietuvos visuomenė nėra nei nepaprastai patriotiška, nei politiškai aktyvi, kad taip pat masiškai eitų į gatves minėti Nepriklausomybės atkūrimo, kaip kad veržiasi į Kaziuko mugę, krepšinio varžybas arba „Akropolį“. Tai natūralu. Labiau domėtis valstybės švenčių prasme ir jas pagarbiau minėti galėtų skatinti mūsų politinė klasė ir švietimo sistema. Tačiau Lietuva neturi nei tikros politinės klasės, nei į gero piliečio ugdymą orientuotos švietimo sistemos.
Nors ir atgauta nepriklausomybė bei teisė į žodžio bei minties laisvę, Lietuvos žiniasklaidos nevengiama pavadinti „purvasklaida“ arba veikiau interesų nei žinių sklaida. Ar per savo žurnalistinės karjeros metus esate jautęs spaudimą rašyti apie tai, kas naudinga kitiems? Ar laisva, politinėmis idealogijomis bei verslo interesais neangažuota mintis vis dar yra masinių informavimo priemonių prioritetas?
Niekad nėjau dirbti žurnalistinio darbo ten, kur spaudimas žurnalistams, redaktoriams buvo virtęs kasdienybe. Yra tekę atsidurti situacijoje, kai investuotojai, patikėję prisiimti vadovo atsakomybę už kuriamą naują produktą, vėliau, kai naujovė sėkmingai startavo ir pelnė gerą vardą, ėmė brukti savo interesus. Supratę, kad mūsų požiūriai ir tikslai skiriasi, atsisveikinome.
Laisva mintis tebėra prioritetas ten, kur žurnalistikos nemėginama pakeisti kitokiu daiktu, kuriam reiktų sugalvoti specialų pavadinimą. Verslo interesai nėra blogis, jei tik jie neverčia žurnalistikos tuo minėtu neįvardytu daiktu. Taip pat ir ideologinis angažuotumas nėra blogis savaime, nes išprusę žmonės paprastai turi politinę pasaulėžiūrą ar jos užuomazgas, ir nemažai solidžių žiniasklaidos priemonių galima skirstyti į liberalesnes, radikalesnes ir konservatyvesnes, kairesnes ir dešinesnes.
Laisvai minčiai visada kyla daug grėsmių. Net ir liberaliosios demokratijos sąlygomis. Konfliktas tarp tiesos ir intereso niekad nebuvo galutinai išspręstas tiesos naudai nei žiniasklaidoje, nei politikoje, nei medicinoje ar kitose srityse, todėl nereikėtų dramatizuoti esamos padėties. Reikia tiesiog neparsiduoti su tiesa nesutariančiam interesui ir vengti to, kas jam parsiduoda.
Įvertinkite dabartinę nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos padėtį: mes lipame į kalną ar ritamės nuo jo?
Ir taip, ir taip. Žodžio laisvės požiūriu pasauliniame kontekste mes tikrai nesame atsilikėliai – pažanga matyti. Vis dėlto esame posovietinė visuomenė, kuri sukūrė tikras, ne ant popieriaus parašytas sąlygas žodžio laisvei. Kitas dalykas – žiniasklaidos bulvarėjimas, vaizduojant, jog taip ir turi būti, jog bulvarinė žiniasklaida niekuo nesiskiria nuo tikrosios žiniasklaidos, yra labai rimta problema. Ta skirtis civilizuotose kraštuose yra labai aiški, niekas ja neabejoja. Daugelis valdžios atstovų vengia pasirodyti bulvarinės žiniasklaidos puslapiuose ar laidose. Lietuvoje tos skirties nėra, ji kartais net sąmoningai ištrinama, sakoma, jog mes jau gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame ta skirtis jau nebereikalinga. Nemažai viešų asmenų net nemato problemos būdami geltonųjų puslapių ar ekranų veikėjai, dalyviai. Tai yra problema, dėl kurios ne tik nėra pažangos, bet ir esama tam tikro intelektinio ir moralinio nuosmukio.
Žinome, jog Lietuvos žiniasklaida per savo gyvavimo epochą yra buvusi ir valstybinė, ir cenzūruojama valdžios. Dabar, kai žiniasklaida Lietuvoje yra nepriklausoma, kaip vertinate valdžios ir žiniasklaidos santykį?
Įvardyčiau valdžios pastangas mažinti tautos intelekto koeficientą bent jau viena kryptimi – smaugiant žiniasklaidą, mano akimis, neproporcingai padidintais mokesčiais ir sąnaudomis. Tai daroma nuo šios Vyriausybės atsiradimo, nuo vadinamojo naktinio mokesčių perversmo iki dabar, kai visai neseniai padidėjo lėšos prenumeratai. Visa tai yra vienos krypties žingsniai, krypties, kuri ir taip nelabai skaitančią ir nelabai besidominčią tautą dar labiau supančioja, kadangi supančioja galimybes jai teikti informaciją. Jei prieš keletą metų spausdinto žodžio situacija nebuvo lengva, po šios Vyriausybės sprendimo ji tapo, švelniai tariant, labai sunki. Šiuo požiūriu, juo didesnė finansinė našta žiniasklaidai, tuo didesnė tikimybė, kad žiniasklaida nebus nepriklausoma. Kaskart ieškoma kuo kompensuoti tą naštą, o dažniausiai ji kompensuojama reklaminiais puslapiais, užsakomaisiais straipsniais. Juo labiau Vyriausybė spaudžia žiniasklaidą, tuo prastesnė jos kokybė. Manau, kad tai daroma visiškai sąmoningai, nes Vyriausybėje sėdi ne kvailiai, jie supranta, ką daro, o jei supranta, vadinasi, nori. Apie motyvus galime paklausti jų.
