– Krista, kas paskatino dalyvauti „Misija Sibiras“ atrankoje?

Dar besimokant mokykloje, atvykus „Misija Sibiras“ komandai, išgirdau jų pasakojimą ir mane sužavėjo tie jauni, pilietiški žmonės. Tada pradėjau domėtis projektu, stebėti jį, bet vis nedrįsdavau užpildyti anketos, nes nepasitikėjau savimi. O paskui, kai pradėjau studijuoti, atvykau į Vilnių, pagalvojau, kad šie metai yra tie, kada galiu pildyti. Patekti į ekspediciją pavyko ne iškart. 2013 metais aš pirmą kartą užpildžiau anketą, o 2016 metais jau išvažiavau į Sibirą. Prireikė trijų metų, kad papulčiau į galutinę komandą.

– Dalindamasi įspūdžiais po „Misijos Sibiras“, šią kelionę pavadinai savo gyvenimo kelione. Gal gali papasakoti, kaip ši kelionė pakeitė Tavo gyvenimą?

Man atrodo, aš pati labai pasikeičiau. Kai išvažiuoji dvejoms savaitėms į visiškai svetimą kraštą su penkiolika naujų, nepažįstamų žmonių, tai yra išbandymas tau pačiam ir, pirmiausia, savęs pažinimas. Kaip elgsiesi už savo komforto ribų, ne savo įprastinėj aplinkoj? Pamačius Sibiro realybę, likusių tremtinių palikuonių gyvenimą, gyvą istoriją, supranti, kad tavo vertybės visiškai persidėlioja, nes tau reikia labai mažai dalykų, kad būtum laimingas. Man atrodo, kad visi mes pasikeitėme ir grįžome kitokie. Kai gyvename čia, Lietuvoje, mums svarbu materialūs dalykai, mums reikia daugiau daiktų, daugiau pramogų. O kai dvi savaites pabūni gamtoje, pamatai kitą realybę.  Suvoki, kad tau visiškai nereikia daug, kad būtum laimingas. Supranti, kad reikia daugiau džiaugtis mažais dalykais, kurie iš tikrųjų yra labai paprasti, bet labai džiuginantys. Vertybės natūraliai pasikeičia, labiau vertinti savo šeimą, artimus žmones, nes nežinai, kada istorinė situacija gali pasikartoti. Gal kitu kampu, bet gali pasikartoti. Todėl reikia branginti tai, ką turim.

– Ar reikėjo fizinio pasirengimo šiai kelionei?

Šis klausimas labai dažnai mums užduodamas. Yra gal toks stereotipas, kad „Misijoje Sibiras“ dalyvauja tik žygeiviai arba kariškiai. Tai – netiesa. Visuomet būna pirmasis atrankos etapas, kai užpildai anketą. Tuomet seka antras etapas, kuriame vyksta  bandomasis žygis. Jame ir gali pasitikrinti savo fizinę ištvermę. Tačiau man atrodo, kad 50 kilometrų per dvi dienas tikrai gali nueiti kiekvienas, jeigu tik turi vidinės motyvacijos. Ir tikrai yra žmonių, kurie pirmą kartą gyvenime eina į savo žygį ir tai būna būtent „Misija Sibiras“ bandomasis žygis. Man taip pat buvo 2013 metais. Todėl nemanau, kad reikia specialaus pasiruošimo. Jeigu fizinė veikla tavo gyvenime užima svarbią vietą, tai yra labai gerai, bet jeigu ne, tai tikrai įmanoma įveikti žygį. Svarbiausia yra labai norėti ir tikėti tuo, ką darai.

– O kaip Tau pačiai sekėsi įveikti bandomąjį žygį?

Man buvo sunkoka, nes tais metais buvo vienas iš ilgesnių žygių. Reikėjo nueiti apie 70 kilometrų per dvi dienas, aš pirmajame bandomajame žygyje ėjau tik pirmą dieną. Nuėjau 30 kilometrų ir, atsimenu, atsiguliau ant žemės ir galvoju: „O, Dieve, kaip aš rytoj nueisiu tuos likusius 35 kilometrus?“ Bet kitą dieną pasitraukiau iš bandomojo žygio, nes emociškai man buvo sunku suvokti, kad dar tiek pat liko. O kai dalyvavau 2014 metais, nuėjau visus 50 kilometrų, 2016 metais irgi visus 50 kilometrų. Paskui tiesiog natūraliai žygiai atsirado mano gyvenime. Dabar dalyvauju, pavyzdžiui, tiesiog dienos žygyje, nueinu 50 kilometrų ir tai taip išlaisvina mano mintis, leidžia pailsėti. Žygiai tapo mano gyvenimo būdu.

– Kai nepavyko iš pirmųjų kartų patekti į ekspediciją, nepraradai motyvacijos? Ar gal kaip tik pagalvojai, kad  save įveiksi ir pateksi?

Buvo labai liūdna, nes aš tikrai labai norėjau. Ir tas prisipažinimas, kai antrą žygio dieną prieini prie projekto vadovo ir sakai, kad aš jau nebegaliu, o jis klausia: „Ar tikrai?“ Ir tu patvirtini, kad tikrai, ir jauti, kaip akyse kaupiasi ašaros, nes supranti, kad viskas, čia yra tas lūžio taškas, kad tau geriau nebeiti, nes būsi našta visai likusiai komandai. Jeigu tau bus sunku, tada bus sunku ir kitiems šalia tavęs. Tačiau projekto vadovas man liepė pažadėti, kad būtinai dalyvausiu kitais metais, ir tas pažadas tikrai mane labai paskatino. Supratau, kad čia nėra durų uždarymas, kad jeigu tau nepavyko pirmais metais, galėsi dalyvauti kitais. Todėl labai laukiau kitų metų. Tuomet per tuos metus natūraliai ruošiesi, tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek ir emociškai. Ta nesėkmė man buvo motyvacija, kad reikia bandyti ir nueiti.

– Ar bendraujate su ankstesniais ar vėlesniais „Misijos Sibiras“ dalyviais?

„Misija Sibiras“ apskritai yra šeima. Kai tu tampi jos dalimi ir suformuoja tavo komandą, tai nėra tik tavo komanda, bet visa bendra „Misija Sibiras“ šeima. Mes taip ir vadiname vieni kitus. Turime savo Kalėdinius, vasaros susitikimus, bandomajame žygyje dalyvauja ir senesni dalyviai. Mus visus sieja glaudūs santykiai. Visi labai skirtingi, įdomūs žmonės, kuriasi netgi savotiška bendruomenė ir kiekvienais metais ji didėja. Labai smagu ir vertinga tapti jos dalimi.

–O  kaip atrodė Tavo žygio kuprinė?

Mūsų žygio vadovas Arnoldas Fokas neleido prisidėti nereikalingų daiktų, atsiuntė konkretų sąrašą. Sąraše buvo labai tiksliai surašyta, kad reikalingi tiesiog dveji marškinėliai, dvejos kelnės, keturios poros kojinių ir viena pora batų. Iš pradžių, pamačius sąrašą, dvejojau. Kaip aš dvi savaites išgyvensiu tik su tiek daiktų? Neaišku, ar ten bus vandens? Kaip mes skalbsimės rūbus? Didesnę dalį mantos sudarė daiktai reikalingi darbui kapinėse: pjūklai, kirviai, virvės. Kosmetikos, žinoma, mažai, kas būtiniausia. Kuprinė svėrė 30 kilogramų, joje tilpo daugiausia įrankiai.

– Ar turėjai pasiėmusi kokį nors daiktą, kuris Tau asmeniškai buvo svarbus?

Aš turėjau tokį akmenėlį, kurį man prieš ekspediciją padovanojo draugai. Tą akmenėlį saugojau viso žygio metu. Kai kurie daiktai tiesiog natūraliai atsirado iš pačios ekspedicijos, kuriuos mes patys iš ten parsivežėme, kurie mums reiškė tam tikrus svarbius dalykus. Pavyzdžiui, akmenėlius ar pačių išskaptuotus kryželius. Aš parsivežiau kelis akmenėlius nuo Jenisiejaus kranto, kai buvome prie upės. Taip pat „Misija Sibiras“ medinę lentelę su ekspedicijos inicialais, keletą nuotraukų. Labai smagu kartais išsitraukti šiuos daiktus ir, atrodo, kad atsiduri toje Igarkoje, toje pačioje stovyklavietėje su tuo jausmu, koks ten tada buvo…

– Tai koks tas jausmas buvo?

Labai sunku nupasakoti, nes kiekviena diena atnešdavo kažkokį naują išgyvenimą ir jausmus. Iš pradžių yra šokas, nes  atvažiuoji į visiškai nepažįstamą kraštą, kuris visiškai skiriasi nuo mūsų dienų čia, Lietuvoje. Igarkoje pasitinka valkataujantys šunys, apleisti namai, miestas atrodė kaip po karo. Aš pirmą kartą mačiau tokį apleistą miestą. Man iš pradžių buvo labai baugu. Vietinių ten yra labai nedaug. Į mus žiūrėjo kaip į kosmonautus, nes ten užsieniečių tiesiog nebūna. Buvo nejauku, bet kai pradėjome bendrauti su vietiniais, pamatėme, kad jie mus po truputėlį prisileidžia, užmezgėm santykį, pasidarė šiek tiek jaukiau.

Kiekviena diena tapo iššūkiu. Kai apsistojome stovyklavietėje, kai radome kapines, irgi buvo šokas, nes vaikštant po mišką, iš po krūmų matėsi kryžiai, aplinkui pelkės. Tada suvoki, kad esi vieno hektaro lietuvių kapinėse ir jų net nesimato. Pirmomis dienomis jauti šoką, bet paskui supranti, kad kitaip nebus ir turi padaryti viską, kas įmanoma, kad tai pasikeistų. Kiekvieną dieną mezgėsi vis artimesnis santykis su kelionės draugais. Vidurio taške, man atrodo, visiems buvo toks emocinis lūžis. Tada buvo labai sunku ne fiziškai, bet emociškai. Aš asmeniškai vieną dieną tiesiog porai valandų atsitraukiau pabūti vienumoje, pavaikščiojau po mišką, reikėjo atsigauti. Tikriausiai, tada mane užplūdo per daug emocijų. Jeigu susižeidžia kolega, išgyveni, jeigu nesigavo vakarienė, vėl jaudiniesi, dar budėjimai per naktį – viskas susideda, bet tarp mūsų visų užsimezgė tas emocinis ryšys ir tai yra nenusakoma žodžiais. Tikriausiai tik tie, kas ten nuvažiuoja, gali suprasti, kokius jausmus tu išgyveni. Grįžus atgal yra labai sunku, nes norisi būti ir nesiskirti su tais žmonėmis, su kuriais buvai tas ištisas dvi savaites. Tas ryšys – ypatingas. Todėl, tikriausiai, šį žygį ir galima pavadinti gyvenimo kelione, nes jame pasikeiti kaip žmogus, tavyje viskas iš esmės persidėlioja.

– Ar teko sutikti ir pabendrauti su lietuviškų šaknų turinčiais žmonėmis?

Lietuviškų šaknų turinčių lietuvių sutikome, pačių tremtinių jau nebebuvo likę. Sutikom Viktoriją, lietuvio tremtinio dukrą. Ji lietuviškai kalbėti nemokėjo, bet moka lietuviškai skaičiuoti iki dešimt. Tas susitikimas buvo labai jautrus, buvo įdomu išgirsti jos istoriją. Ji būtų mokėjusi daugiau kalbėti lietuviškai, daugiau žinotų apie savo tėtį, bet, deja, jis žuvo, kai jai buvo trylika metų. Tėvą vandenyje prispaudė sieliai. Todėl jos atsiminimai iš vaikystės labai migloti. Aš mačiau, kaip ji graudinosi ir kaip prašė mūsų dainuoti lietuviškas dainas, nes ji atsimena, kaip tėtis niūniuodavo tą lietuvišką melodiją. Vėliau mes Viktorijai suorganizavome kelionę į Lietuvą. Ji birželį buvo atvykusi  į Lietuvą, jai tai buvo paskutinė galimybė pamatyti tėčio gimtinę. Mes ją nuvežėm į Raseinius, kur jos tėtis yra gimęs, aprodėme Vilniaus apylinkes, pasijautėm labai savi vieni kitiems.

O kitas smagus nutikimas buvo, kai pačią pirmą dieną Igarkoje sutikome lietuvę Olgą. Olga dabar gyvena Lietuvoje ir tuo pačiu metu buvo atvykusi į Igarką aplankyti savo draugų ir mamos bei močiutės kapų. Mes vaikščiojome pasimetę Igarkos mieste ir iš nugaros išgirdome tariant „Labas vakaras“. Visiems kūnu nubėgo šiurpuliukai. Mus ji labai palaikė, padrąsino, kad viskas gerai, kad galėsime saugiai čia būti. Tuo metu tai buvo labai svarbu. Su Olga bendraujam iki šiol, ji gyvena Vilniuje, tai ryšys nenutrūksta.

– Kokias baimes jautei vykdama?

Baimių buvo daug. Visi pasakojo, kad Sibiro planuoti negali, gali tik kažko tikėtis, nes ten viskas vyksta sava eiga. Bijojau, ar nuvyksime saugiai. Ką ten rasim? Ar išvis pavyks rasti bent kažkokį kapų likutį, ar viską bus pasiglemžusi gamta? Igarkoje klimatas yra visiškai kitoks, žiemą temperatūra siekia 60 laipsnių šalčio. Įšalas viską naikina, vietos pelkėja. Buvo daug klausimų, į kuriuos mums niekas prieš kelionę negalėjo atsakyti. Negali beveik nieko suplanuoti. Pavyzdžiui, mediena turėjo atvykti iš Krasnojarsko pirmosiomis dienomis,  tačiau mes ją gavome likus dviem dienoms iki išvažiavimo. Per dvi paras turėjome pastatyti devynis kryžius. Taip pat kartais bijojau ir dėl savęs. Ar sugebėsiu atlaikyti, išbūti? Ar fiziškai galėsiu padėti tiek, kiek kiti?

– Ar apgalvojai planą B, jeigu tikrai suprasi, kad nebegali? Kas tada?

Tokios minties man nebuvo. Kai  ten nuvažiuoji,  supranti, kad prasideda darbas. Energijos turi labai daug. Paskui mes net patys stebėjomės, kai, pavyzdžiui, septintą dieną jėgų buvo tikrai labai nedaug, bet mes vis tiek dirbom nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pilnu tempu. Aš svarsčiau, iš kur ta motyvacija ir jėgos? Jeigu čia, Lietuvoje, mes tiek dirbtumėme, tikriausiai sakytumėme, kad mums gana , viskas, nebenorime, bet ten yra kažkoks vidinis variklis, kuris tave visada užveda ir  darai tuos darbus dėl to, kad jauti kažką daugiau. Prisimenu, paskutinę dieną buvo 5 valandos ryto, švito, mes ėjome aplink sutvarkytas kapines ir žiūrėjome į jas jau iš šalies. Tada supratome, kad padarėme mažą stebuklą ne tik sau, projektui, bet ir tiems žmonėms, kurių artimieji ten ilsisi. Kai grįžom į Igarkos bendruomenę, mus pasitiko tremtiniai su tokiu nuoširdžiu džiaugsmu, kad kažkas prisidėjo prie to, kad tie žmonės, kurie kovojo dėl mūsų laisvės, gražiau ilsėtųsi, kad tos kapinės būtų panašios į kapines, kad Igarkos gyventojai matytų, jog čia yra lietuvių kapinės, o ne tiesiog miško dalis.

– Kokie didžiausi kontrastai Tave aplankė šios kelionės metu?

Be abejo, svetimas kraštas. Pats Sibiras ir Europa yra labai didelis kontrastas. Man atrodo, tai visus šiek tiek sukrėtė. Taip pat gyvos istorijos ir istorijos iš vadovėlių kontrastas, nes ką mes mokomės mokykloje, tai yra viena. Taip, tos istorijos pamokos yra įdomios, tas laikotarpis yra įdomus, nes tu suvoki, kad tie žmonės padarė labai daug, kad mes šiandien taip gyventume. Bet kai pamatai tą gyvą istoriją, kai prisilieti, vaikščioji tarp tų apleistų kapų, kur palaidoti metų amžiaus kūdikiai, arba išgirsti gyvai sutikto tremtinio ar jo palikuonio pasakojimą, tai yra daug iškalbingiau negu bet kokie vadovėliai ar aprašytos istorijos. Man tai yra labai svarbu. Didžiausi kontrastai ir yra, kad visada reikia domėtis ir iš kitos pusės, kad galėtum prie tos temos ar istorijos labiau prisiliesti, suvokti ją savyje.

– Ar Igarkoje įgyta patirtis pakeitė Tavo santykį su Lietuva?

Aš labiau įvertinau mūsų laisvos Lietuvos būseną. Visada buvau pakankamai patriotiška. Man nuo mažens buvo svarbi ir Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Tai būdavo šventės. Daug žmonių galvoja, kad mes nemokame džiaugtis, jog augame nepriklausomoje Lietuvoje, bet aš manau, kad mes iš tikrųjų mokame džiaugtis ir tai labai vertiname. Ypač kai pamatai tą situaciją,  kur buvo mūsų tremtiniai, kaip gyveno, kiek daug mes jų netekome dėl politinės situacijos, dar kitaip viską įvertini. Aš manau, kad mes esame ta karta, kuri tikrai mokės saugoti savo laisvę ir kuria labai džiaugiasi, kad ir kas ką bekalbėtų.

Susiję