Komercinis genialumas atsiskleidžia Salvadoro Dali parodoje
Dangus virš mano galvos rausvai mėlynas. Esu paplūdimyje, apsupta didžiulių uolų. Priešais mane stovi trys moterys. Jų veidai keisti, deformuoti. Žiūriu į jas ir į jų rankose laikomas orkestro instrumentų ,,išnaras“. Jausmas dvipusis: gėriuosi tuo, ką matau, bet kartu jaučiu ir keistą nerimą: kas tos moterys? Kas nutiko jų veidams?
Išties, stovėdamas priešais Salvadoro Dali kūrinį „Dykumos orkestras“, tarsi paskęsti tarp fantazijos ir realybės. Nevaržomu charakteriu garsėjusio menininko darbai įtraukia į savo mistiškus, gražius ir kartu kiek kraupius pasaulius. Dėl to išgirdusi apie parodos ,,Materialusis siurrealizmas“ atidarymą, supratau, kad negaliu praleisti progos jos pamatyti.
Dėmesio ištroškęs Narcizas
Įėjusi į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, prie rūbinės išvystu nemenką grupelę žmonių: akivaizdu, kad paroda susilaukia daug dėmesio. „Argi verta publiką kviesti stebėti renginius, kurių negalima pavadinti pačia tikriausia sensacija?”,- retoriškai yra klausęs S. Dali. Iš tikrųjų šis genijus ne tik kūrė, bet ir gyveno sensacingai: prieš pat baigiamuosius egzaminus buvo išmestas iš Madrido dailės Akademijos už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jam egzaminuoti. Vėliau Paryžiuje pademonstravo kūrinį „Šventa Jėzaus Kristaus širdis“, kuriame puikavosi užrašas: „Kartais su malonumu nusispjaunu ant savo motinos portreto“. Šis akibrokštas galutinai supykdė menininką ir jo tėvą, kuris nepritarė sūnaus gyvenimo būdui. Arogantiškas, įžūlus elgesys traukė visuomenės dėmesį ne mažiau nei S. Dali darbai: autobiografija, kurioje menininkas su begėdišku malonumu viešina savo paslaptis, buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų. Mane visuomet žavėjo skandalinga šio menininko asmenybė, tad nekantraudama lipu laiptais į antrą aukštą, kur eksponuojama paroda.
Šiurpinančios figūros
Pasuku į kairę ir pro baltas duris įeinu į nedidelę, jaukią patalpą. Šiek tiek nusiviliu: paroda mažesnė, nei tikėjausi. Staiga mano dėmesį prikausto vienas eksponatas – maža skulptūrėlė. Patraukiu link jos. Po stiklo gaubtu išvystu žmogaus figūrą su raguoto gyvulio galva. Iš padaro vidurių virsta didelis aukso spalvos vėžys. Vaizdas tikrai kiek kraupus, bet kartu ir užburiantis. Nustembu pamačiusi, jog ties padaro krūtine yra atidarytas stalčius. Paskaičiusi skulptūrėlės aprašymą išsiaiškinu, jog tai dažnas simbolis S. Dali kūryboje, vaizduojantis kitą sąmonės lygmenį. Susimąstau: štai kodėl šio menininko kūriniai tokie patrauklūs – neperprasi jų vien tik užmetęs žvilgsnį, kad pastebėtum visas smulkmenas, turi būti labai atidus.
Tuomet nusprendžiu pasukti prie ant sienos sukabintų spalvingų iliustracijų. Jos man primena vaikystėje skaitytų knygelių paveikslėlius: ryškios, žaismingos, vaizduojančios komiškai atrodančius personažus. Greta jų kabo litografijų ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“. Šiurpas nukrato pamačius kūrinį, kuriame vaizduojama apaštalo Andriejus mirtis ant kankinimo įrankio. Juodos, beveidės figūros ryškių spalvų fone neturi nieko bendra su bažnyčioje matomais šventųjų paveikslais: šie apaštalai paslaptingi ir mistiški.
Genialumo paslaptis
Vis dėlto mane labiausiai nustebina kita ekspozicijos dalis – tai S. Dali kurtos vyno etiketės. Bandau įsivaizduoti: kiek turėtų kainuoti vyno butelis, kurio etiketę kūrė dailės genijus? Parodoje eksponuojama ir daugiau daiktų, kurie, atrodytų, neturi nieko bendra su menu: keramikinė plytelė, kurią S. Dali sukūrė arabų šeicho užsakymu, pašto ženklų, keramikinių lėkščių serijos. Viena iš jų – „Žaidimo kortos“ – puikiai atskleidžia šio menininko kūrinių žavesį. Žvilgtelėjusi į ryškiaspalvį piešinį iš pradžių nieko nesuprantu. Akį rėžiančios linijos ir spalvos mane apgauna. Kuo ilgiau stebeiliju, tuo daugiau atsiskleidžia prieš mano akis: štai iš geometrinių figūrų išryškėja ant rankų stovintis juokdarys, o geriau įsižiūrėjusi į širdžių karaliaus veidą išvystu, kad jo akys ir nosis – tai maži paukštukai. Išties – patrauklu ir genialu.
Visa, ką kūrė S. Dali, turėjo didelę komercinę sėkmę. Apsilankiusi parodoje supratau kodėl: nereikia būti meno žinovu, kad galėtum grožėtis šio ekscentriško menininko užburiančiais kūriniais.