Kalbos premija – lietuvių kalbos puoselėtojui Kaliningrade

2017-ųjų metų Kalbos premija už ilgametį lituanistikos, etnokultūros ir lietuvių kalbos mokymo puoselėjimą įteikta Aleksui Bartnikui, Rusijos Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkui. Gruodžio 1-ąją Kalbos vakaro „Keturių sakinių viršukalnė“ Valdovų rūmuose metu, atsiimdamas apdovanojimą iš Seimo Pirmininko pavaduotojos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės rankų, laureatas dėkojo už įvertinimą ir pasakojo, kad, nors susidomėjusiųjų lietuvių kalba Kaliningrade netrūksta, dabar „nepaprastai sunku dirbti“.

Kalba A. Bartnikas. Autoriaus nuotr.Kalba A. Bartnikas. Autoriaus nuotr.

A. Bartnikas 1944 m. gimė Prienų rajone, 1949 m. su tėvu, broliais ir seserimi ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, kaip gyvenęs nelietuviškoje aplinkoje ir tinkamai nemokėjęs lietuvių kalbos, negalėjo įstoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, tad teko vykti gyventi į Kaliningrado sritį. Kaliningrade studijuodamas rusų filologiją Premijos laureatas susidomėjo kalbotyros studijomis.

Supratęs, kad kaliningradiečiai nepažįsta krašto istorijos iki 1946-ųjų, pradėjo populiarinti ją, supažindino su Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Vilhelmo Storostos-Vydūno asmenybėmis. Prieš 23 metus A. Bartnikas su kitais pedagogais įkūrė Lietuvių kalbos mokytojų asociaciją, organizavo lietuvių kalbos mokytojų rengimą Kaliningrado srityje.

„Pastaraisiais metais apie tūkstantį vaikų, jaunuolių nori mokytis [lietuvių] kalbos, Lietuvos etninės kultūros. Tarp jų – ne tik lietuvaičiai, bet ir rusakalbiai,“ – pastebi A. Bartnikas. Neseniai pradėta dirbti kalbą jungiant su kultūra – organizuojamos vaikų vasaros kūrybinės stovyklos, kuriose rengiami animaciniai filmai, veikalai, pasirodymai. Juose itin svarbus iškilių tautinių veikėjų (tiek lietuvių, tiek lietuvninkų) vaidmuo. Premijos laureatas pabrėžia, kad svarbią pagalbą teikia, glaudžiai bendradarbiauja Lietuvos valdžios institucijos, atstovybės, švietimo organizacijos.

Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė I. Degutienė įteikia 2017-ųjų Kalbos premiją A. Bartnikui. Autoriaus nuotr.
Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė I. Degutienė įteikia 2017-ųjų Kalbos premiją A. Bartnikui. Autoriaus nuotr.

A. Bartnikas 2007 m. apdovanotas Kaliningrado srities gubernatoriaus garbės medaliu, 2009 m. – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“, 2011 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Sveikindamas laureatą su 2017 m. Kalbos premijos įteikimu, Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas išskyrė A. Bartniko savybes, kurios „padeda atlikti didžiulius darbus“: kuklumą, paprastumą ir vidinę ramybę.

„Dabartinėje situacijoje nepaprastai sunku dirbti,“ – teigia A. Bartnikas, pridurdamas, kad jaučiama tiek Lietuvos, tiek Rusijos politikų įtaka kultūrai ir švietimui. „Čia vienintelės sritys [kultūra ir švietimas – past.], nepaisant politinių problemų, dėl kurių galima išlaikyti normalius santykius tarp žmonių,“ – mano Kalbos premijos laureatas.

Kalbos premija įamžina visuomenės veikėjos, spaudos darbuotojos, labdarės Felicijos Bortkevičienės (1873–1945) atminimą ir yra skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams bei organizacijoms. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija keturioliktąjį Kalbos premijos laureatą paskelbė gegužės 8-ąją.

Aktoriai V. Podolskaitė (sėdi kairėje, Vilniaus konferencijos ir Lietuvos Tarybos dokumentų perrašinėtoja 1928 metais), J. Nemanytė (stovi kairėje, šiuolaikinė doktorantūros studentė) ir D. Stončius (sėdi dešinėje, profesorius, doktorantės darbo vadovas) bando suprasti, koks iš tikrųjų buvo Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Aptarimo ir nuomonių sandūros centre – 1918-ųjų vasario 19-osios „Lietuvos aido“ numeris, skelbiąs atstatytą Lietuvos valstybę. Scenarijaus autorius – Andrius Vaišnys, režiserius – Vytenis Pauliukaitis. Autoriaus nuotr.
Aktoriai V. Podolskaitė (sėdi kairėje, Vilniaus konferencijos ir Lietuvos Tarybos dokumentų perrašinėtoja 1928 metais), J. Nemanytė (stovi kairėje, šiuolaikinė doktorantūros studentė) ir D. Stončius (sėdi dešinėje, profesorius, doktorantės darbo vadovas) bando suprasti, koks iš tikrųjų buvo Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Aptarimo ir nuomonių sandūros centre – 1918-ųjų vasario 19-osios „Lietuvos aido“ numeris, skelbiąs atstatytą Lietuvos valstybę. Scenarijaus autorius – Andrius Vaišnys, režiserius – Vytenis Pauliukaitis. Autoriaus nuotr.

Kalbos vakaro metu pažymėtos ir svarbios sukaktys – Vilniaus konferencijos šimtmetis ir artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Tam dedikuota pirmoji renginio dalis, kurioje aktoriai Violeta Podolskaitė, Justina Nemanytė ir Dovydas Stončius įkūnijo skirtingų epochų asmenis, skaitančius Vilniaus konferencijos bei Lietuvos Tarybos protokolus bei jos narių prisiminimus, laiškus bei nagrinėjančius Lietuvos valstybės atkūrimo kelią.

Dialogo metu išryškėjo permainingos Lietuvos ateities vizijos Taryboje – buvo norų valstybę prišlieti prie Rusijos ar Vokietijos, skelbti visiškai nepriklausomą. Prieštaravę vieni kitiems Lietuvos Tarybos nariai visgi priėjo išvadą, kad pastarasis variantas geriausias. Atskleistas ir tolimesnis Lietuvos valstybės atstatymo akto signatarų likimas: vieni sovietinės okupacijos metu nužudyti specialiųjų tarnybų, kiti ištremti į Sibirą, dar kiti emigravo į Vakarus.

I. Degutienė sakė, kad šis renginys svarbus, nes praeitas sudėtingas valstybės atkūrimo kelias, bet „ne visas jaunimas žino, kaip ir kas buvo“. „Renginys, kurį mes stebėjome, dar kartą įrodė, kad mes – dalis tos istorijos,“ – mano 2017-ųjų Kalbos premijos laureatas A. Bartnikas.