Muzikos fotografas R. Šeškaitis: Užtenka tik vienos koncerto nuotraukos
Fotografo Ryčio Šeškaičio pavardę žino beveik kiekvienas Lietuvos melomanas, nes mažai kurio koncerto akimirkos nebūna įamžintos jo fotoaparatu. „Muzika visada šalia, mano gyvenime daugiau nieko kito ir nebuvo“, – pripažįsta R. Šeškaitis, paklaustas, kodėl pasirinko fiksuoti scenos akimirkas. Jo teigimu, negali fotografuoti koncertų, jei nedegi aistra muzikai.
Rytis Šeškaitis. Nendrės Žilinskaitės nuotr. Iš teisės – į fotografiją
Dar paauglystėje gyvendamas Mažeikiuose fotografas vesdavo laidas radijo stotyje, o namuose pas tėvus dažnai grodavo plokšteles. Muzika, kaip pats teigia, sukasi nuo ryto iki vakaro – vien užpernai legalios muzikos platformoje „Spotify“ buvo užfiksuota daugiau nei 140 000 minučių jo klausytų dainų.
Pirmą kartą profesionalią fotografijos techniką į rankas Rytis Šeškaitis paėmė 2013-aisiais. Tai buvo apsisprendimų laikotarpis, nes reikėjo rinktis, kuo toliau nori užsiimti gyvenime. Prieš tai dirbęs su atlikėjų autorinėmis teisėmis ir gerai pažinęs muzikos pasaulį iš vidaus, fotografas netikėtai nusprendė save realizuoti meno srityje.
„Mintis gimė spontaniškai, labai norėjau pabandyti. Iš pradžių nieko nemokėjau, nuėjau į vienus kursus. Po vienos paskaitos man atėjo kažkoks nušvitimas – tarsi žinojau, ką reikia daryti. Pirmas mano fotografuotas koncertas buvo iš „Vilniaus muzikos savaitės“. Už beprotiškai didelę sumą išsinuomojau profesionalią techniką ir ėjau fotkinti. Iš to koncerto ir dabar yra kadras, kurį turiu savo portfolio. Po tos nuotraukos atėjo suvokimas, kad, velnias, aš galiu“, – apie muzikos fotografo karjeros pradžią pasakoja R. Šeškaitis.
Pirmajame R. Šeškaičio kadre – grupės „Wild Reason“ vokalistas Paulius Jonikas.
Kaip gimsta tobulas kadras?
Nepraėjus nei pusei metų po pirmojo koncertinio kadro, R. Šeškaitis jau galėjo pragyventi iš šios veiklos ir tapo vienu pirmųjų muzikos fotografų Lietuvoje. Beveik nebuvo žmonių, kurie užsiimtų tuo nuolat, ir tai jam buvo didžiausiais postūmis. Bėgant laikui atsirado ir daugiau fotografų, fiksuojančių koncertus.
„Mūsų bendruomenė nėra didelė, todėl konkurencijos beveik nėra. Visada yra noras iš koncerto parsinešti kažką gero, bet pirmiausia konkuruoju su savimi ir stengiuosi padaryti geriau nei buvo prieš tai. Kartais padeda emocijos, atsitiktinumai. Žinoma, pasižiūriu, ką daro kiti, bet čia nėra varžybų“, – teigia R. Šeškaitis.
Paklaustas, ar įmanoma surežisuoti gerą kadrą, fotografas purto galvą: niekada negali žinoti, kaip atlikėjas atrodys, kas stovės fone, kokios šviesos bus. Visada yra laukimo fazė. „Seniau, kai tik pradėjau, stengdavausi fotografuoti viską iš eilės. O dabar jau turiu kitokį matymo kampą, laukiu ir tada „nušaunu“ kadrą. Man iš koncerto reikia vienos geros nuotraukos. Ja užtenka pasakyti, kokia atmosfera buvo koncerte“, – savo fotografijos filosofiją dėsto pašnekovas.
Kaip vieną iš įsimintiniausių kadrų jis prisimena akimirką iš grupės „ba.“ koncerto „Lofte“ 2016-taisiais. Nufotografavęs grupę prie scenos, R. Šeškaitis nusprendė užlipti į balkoną ir tuomet šviesos už grupės lyderio Beno Aleksandravičiaus išsidėstė taip, kad paspaudęs mygtuką žinojo – tai bus jo metų kadras.
Grupės „ba.“ koncertas. Ryčio Šeškaičio nuotr.
Festivalių atmosfera kitokia
R. Šeškaitis stengiasi įamžinti ne tik Lietuvos muzikantų pasirodymus. Jo darbų sąraše tokios pavardės ir grupės kaip „Foals“, „Florence + The Machine“, Iggy Pop ir kiti. Fotografas prisipažįsta, kad būnant prie scenos ir fiksuojant tokių koncertų akimirkas, per kūną kiekvieną kartą bėgioja šiurpuliukai ir kyla adrenalinas.
Jis pasakoja, kad gerai nuotraukai svarbu emocijos, todėl jam ypač patinka fotografuoti muzikos festivalius: „Ten žmonės atsipalaiduoja, sėdi ant žolės, nuoširdžiai džiaugiasi, kas vyksta aplink juos. Nors man jau daug metų, bet aš dar nepripažįstu, kad tampa vis sunkiau fotografuoti festivalius (juokiasi). Protas juk nesensta, kūnas sensta. Tačiau kokia vizija buvo tavo galvoje, ji tokia ir lieka“.
Nors tai skamba kaip itin romantiška ir įdomi specialybė, dažnai kyla iššūkių ir grėsmių. Pavyzdžiui, scenoje būna padėtos žemų dažnių kolonėlės, ir kartais ausų būgneliams tai ištverti būna labai sunku. „Kartais tenka fotografuoti visą koncertą ar festivalį, ir kai gauni garso perkrovą, yra labai rizikinga, gali susižaloti. Bet tuo metu rūpi ne tai“, – tikina R. Šeškaitis.
„Open‘er“ festivalio atmosfera. Ryčio Šeškaičio nuotr.
Socialinių tinklų galimybės
Kurti tik sau, į stalčių, neįdomu, sako fotografas. Kiekvieno menininko tikslas yra dalintis savo darbais su kitais. Todėl tokie socialiniai tinkai kaip „Facebook“, „Instagram“, „Eyeem“ ar „500px” yra naudingi fotografuojantiems, nes galima pristatyti savo darbus kitiems.
Neseniai R. Šeškaičio nuotrauka tinkle „500px“ buvo pripažinta kaip geriausia muzikos kategorijoje. Jis teigia, kad toks įvertinimas jam yra didžiausias atlyginimas: „Kai žmonėms iš tikrųjų patinka, jie dalijasi tavo darbais, komentuoja, tai tikrai sukelia geras emocijas. Socialiniai tinklai man davė labai daug. Galiu palyginti save su kitais užsienio muzikos fotografais. Tai įpareigoja, nes žinau, kad mano darbus seka, žiūri, dalijasi“.
Taip fotografas atsidūrė ir indiškose vestuvėse – jaunavedžiai prieš vestuves susirado jo darbus internete ir pakvietė fiksuoti svarbiausios gyvenimo dienos į Indiją. Viskas buvo suplanuota – nuo skrydžio iki apgyvendinimo.
„Įspūdžiai, kuriuos ten patyriau, buvo neįkainojami. Pamačiau visas įmanomas spalvas, garsus, kvapus. Akimirkomis nuleisdavau fotoaparatą ir tiesiog žavėdavausi, kas vyksta aplink“, – vieną didžiausių nuotykių prisimena R. Šeškaitis.
Spalvingos Indijos vestuvės. Ryčio Šeškaičio nuotr.
Judėjimas muzikoje ir fotografijoje
Kaip vieną mėgstamiausių grupių muzikos fotografas įvardija elektronikos legendas „Depeche Mode“, tačiau jam patinka atrasti ir naujus, dar negirdėtus balsus. Vien dėl to R. Šeškaitis kartais vyksta į Berlyną ar Londoną fotografuoti kylančios žvaigždės pasirodymo mažoje scenoje.
„Man labai džiugu dėl jaunosios kartos naujų veidų . Mes dabar formuojame tokį tvarkingą, gerą požiūrį į muziką – net ir pradedančios grupės, grojančios baruose ar mažose erdvėse, surenka publiką. Tai nėra pasaulinio lygio sistema, bet vyksta judėjimas ir tai labai džiugina“, – sako fotografas.
Jo nuomone, toks judėjimas turėtų vykti ir muzikos fotografijoje, nes ji vis dar nėra pripažįstama kaip meno rūšis. „Norėčiau, kad būtų kitaip, kad jauni žmonės nebijotų fotografuoti muzikos, kad vyktų procesas, juos pripažintų. Juk tai labai sunkus ir specifinis žanras. Kartą vedžiau mokymus ir liepiau mokiniams parnešti kadrą iš koncerto. Po savaitės paklausiau, ar kas nors norėtų tuo užsiimti vėliau. Niekas nepakėlė rankos. Tam reikia aistros ir tikro užsidegimo. Fotografija – ne tik dokumentavimas. Turi užmegzti ryšį ir su atlikėjais, ir pačia muzika“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ryčio Šeškaičio akcentai.
Žmonės, kurie įkvepia: Fotografai Anton Corbijn, Vitas Luckus ir Antanas Sutkus. Savo laiku jie buvo visiški savo srities pionieriai ir padarė maksimumą. Niekas fotografijoje jų negalėjo sustabdyti.
Miestas, kuris labiausiai žavi: Berlynas. Nežinau, kodėl, bet jis toks savas. Ir Vilnius, nes jame viskas arti, patogu. Nuostabus senamiestis, parkai, architektūra.
Įsimintiniausia paties daryta nuotrauka: Turbūt tos nuotraukos, kurios kabo Londone, Berlyne, Niujorke. Dar pati pirmoji mano nuotrauka labai daug reiškia, nes nuo jos viskas prasidėjo.
Veikla, kuria norėtų užsiimti po daug metų: Norėčiau mokyti kitus fotografijos ir perduoti savo žinias.
Koncerte labiausiai patinka: Fotografuoti. Tiesą pasakius, be fotoaparato nežinau, ką ten veikti. Jaučiuosi šiek tiek nesaugus, tarsi neturintis kuo prisidengti.
