Džiazo atlikėja Simona Minns: „Šiandien esu geresnė muzikantė ir žmogus nei buvau prieš studijas“
2012 – aisiais „Universiteto žurnaliste“ rašėme apie tuo metu džiazo vokalo studijas LMTA baigusią džiazo atlikėją Simoną Minns ( tuo metu dar Smirnovą). Šiandien ji rankose laiko Berklio muzikos koledžo Šiuolaikinės kompozijos ir prodiusavimo diplomą, yra vedusi bei įrašinėja debiutinį albumą. Tą kartą paklausta apie tai, kaip įsivaizduoja savo ateitį, Simona sakė: „Norėčiau turėti susiformavusią auditoriją tarptautinėje erdvėje, laisvai kurti muziką, tokią, kokią jaučiu ir kokią matau. Neišvengiamai siesiu savo kūrybą su sinteziniu menu: džiazu, improvizacija, teatru, judesiu, vaizduojamaisiais menais, muzikine terapija.“ Apie tai, kaip jai pavyko įgyvendinti savo viziją, skaitykite toliau.
Praėjusiame interviu „Universiteto žurnalistui“ pasakojote apie ateities planus, tad ką veikėte Lietuvoje po studijų LMTA?
Dar studijuodama ketvirtame kurse žinojau, kad esu įstojusi ir gavusi stipendiją išvykimui į JAV. Todėl pabaigusi studijas ir rankose nešdama džiazo dainininkės bakalauro diplomą buvau nusiteikusi itin pozityviai. Tuos metus tarp LMTA ir Berklio paskyriau papildomų stipendijų ir fondų paramos ieškojimui, mokiausi anglų kalbos, laikiau TOEFL (anglų kalbos testą, kurį pripažįsta daugelis aukštųjų mokyklų visame pasaulyje – aut. past.). Turėjau galimybę dirbti su nepriklausoma teatro trupe “Kaukių Akademija”, tęsiau savo darbą neformalaus ugdymo jaunimo centre “Babilonas”. Per tuos vienintelius per visą gyvenimą metus, kurie nebuvo skirti studijoms, nemažai keliavau ir koncertavau su savo džiazo kvartetu, o vasarą prieš lemtingą skrydį per Atlantą praleidau Londone. Ten dirbau mokytoja Dagenhamo lituanistinėje mokykloje “Mano pirmieji mokslai”. Visų šių vietų, kuriose dirbau, nepavadinčiau darbovietėmis. Tiesa, pamiršau paminėti, kad vos pabaigusi LMTA nusiskutau galvą visiškai plikai!
Neseniai įgijote antrą laipsnį prestižiniame JAV koledže. Kodėl išsikėlėte sau tikslą mokytis būtent ten?
Bakalauro studijų metu jaučiau, kad reikės tęsti studijas, kad reikia pagilinti žinias. Minčių turėjau įvairiausių: Suomija, Maskva, JAV, tačiau vienas pažįstamas žmogus tada “pametėjo” užuominą apie Berklio muzikos koledžą ir aš susimąsčiau… Buvau girdėjusi apie šią mokyklą daug gerų dalykų, tad nusprendžiau pabandyti. Norėjau išvykti ten, kur nesijausčiau kaip visiška svetimšalė, na, o JAV niekas arba visi gali jaustis kaip svetimšaliai. Nebent indėnai yra tikrieji nesvetimšaliai. Įpusėjus ketvirtam kursui nuvykau į Londoną laikyti Berklio muzikos koledžo stojamuosius egzaminus ir nuo to viskas prasidėjo. Negaliu pasakyti, kokia viena konkreti priežastis mane traukė į JAV, nes jų buvo daug, jos buvo kompleksiškos, galbūt man pačiai iki galo nesuprantamos, bet jos traukė mane kažin kokiu mistiniu būdu suteikdamos jėgų visiems iššūkiams.
Esate įgijusi išsilavinimą ir Lietuvoje, ir JAV. Ar kontrastas tarp studijų gimtinėje ir už vandenyno yra labai didelis?
Nors abi studijos buvo muzikinės, dalykai, kuriuos išmokau, yra labai skirtingi. Akademijoje išmokau džiazo pagrindų, vokalo technikos, repertuaro. Išvykus į Berklį papildžiau tas pačias žinias, tačiau jame labiausiai reikėjo mokytis iš naujo pažinti save, priimti save tokią, kokia esu, o tuo pačiu nuolat tobulėti, išmokti nuolankumo, kuklumo, klausytis muzikos ir žmonių. Gal ir keistai skamba, tačiau visos teorinės žinios nublanksta prieš šiuos dalykus. Žinoma, muzikinių disciplinų mokymosi krūvis Berklyje buvo milžiniškas. Šiose mokyklose išmokau daug dalykų: tiek muzikinių tiek labiau gyvenimiškų, tačiau ties studijomis mokslai juk nepasibaigia. Muzika – tai disciplina, kurios nuolat reikia mokytis, kasdien praktikuotis, tobulėti keičiantis kartoms ir technologijoms. Žinau, kad šiandien esu geresnė muzikantė ir geresnis žmogus nei buvau prieš studijas ir to man pakanka. Tikiuosi, jog po dešimties metų, kai imsite iš manęs kitą interviu, galėsiu atsakyti tą patį.
Kuo gyvenate dabar, po studijų?
Aš studijas pabaigiau labai neseniai, tad dar sunku apibrėžti mano gyvenimą griežtu kontūru. Mano vyras Dorsey studijuos Berklyje dar du metus, tad tikrai gyvensime Bostone. Noriu pasinerti į kūrybą, kurios taip pasiilgau. Tą tikrąją kūrybą į kurią įdedi visą širdį, protą ir vaizduotę… Mano kūrybiniai planai platūs kaip pasaulis: pradedu įrašinėti savo debiutinį albumą, plečiu savo projektą su šiuolaikiniu šokiu pagal Franz Kafkos novelę “Bado meistras”. Taip pat su Dorsey ieškome galimybių tęsti mūsų pradėtą džiazo edukacijos projektą “Jazz Education Seminar”, kurį praėjusių metų lapkritį pristatėme Lietuvos muzikos mokyklose. Norime projektą pakartoti Lietuvoje arba pristatyti kitoje šalyje. Nuo kitos savaitės pradedu dėstyti vokalą ir vokalinius ansamblius „Berklee Faculty Outreach“ programoje. Naujas vingis mano karjeroje – prodiusavimas ir muzikinė inžinerija, todėl nuo nuo kitos savaitės pradedu inžinieriaus asistentės praktiką profesionalioje įrašų studijoje. Na, „užčiupote“ mane pačiame pasikeitimų sūkuryje.
Užsiminėte apie debiutinį albumą. Ar galite atskleisti daugiau detalių apie jį?
Mano debiutinis albumas bus dedikuotas gyvūnų teisėms ginti. Jį įrašinėju su savo vyru ir dar trimis atlikėjais, kurie groja pianinu, kontrabosu, būgnais ir elektrine bosine gitara. Galbūt dar pati pridėsiu elektroninių garsų. Daugiausiai originaliomis muzikinėmis džiazo kompozicijomis bandysime perteikti šio kūrinio žinutę žmonėms. Tiesa, jame bus ir vokalinis kūrinys “Animal Child”, kuriame gan tiesiogiai žodžiais pasakojama pagrindinė šio albumo idėja. “Animal Child” planuoju ir pavadinti patį albumą. Ketiname įrašyti bei išleisti jį per ateinančius du metus.
Kokių kūrybinių atradimų patyrėte per šiuos metus, praleistus JAV?
Man didžiausi atradimai prasidėjo, kai pradėjau “nusiiminėti kaukes” – mokytis kantrybės bei dėkingumo ir tuomet, kai tapau vegane. Gal ir keistai gali nuskambėti, tačiau gyvenimas be smurto, gyvūnų išnaudojimo ir gamtos teršimo tikrai “prašviesina” galvą. Pats didžiausias atradimas buvo suvokti, kad muzikinis tobulėjimas, karjeros sėkmė ir laimė priklauso nuo žmogaus gerumo bei dvasios nuolankumo. Kitas – niekada neturime savęs riboti. Žmonės dažnai sako, kad ko nors nemoka arba kas nors jiems nesiseka. Visi šie pasisakymai yra iš esmės žalingi. Skirtumas tarp tų, kurie moka ir tų, kurie ne, yra laikas, skirtas darbui mokymuisi. Aš nusprendžiau nebesakyti, kad man kažkas nesiseka, o tiesiog mokytis ir bandyti.
Per pastaruosius metus JAV jūs, rodos, niekuomet nenutolote nuo savo pradų – bendraujate su JAV lietuviais, dirbate mokytoja lietuvių mokykloje, skiriate laiko krikščioniškosios bendruomenės gyvenimui. Kodėl užsiimate šia veikla?
Man tai labai svarbu. Buvimas su lietuviais, tiesioginis prisidėjimas prie mažųjų lietuviukų augimo ir auklėjimo yra didelė dalis mano gyvenimo. Jaučiu, kad taip galiu tarnauti Lietuvai, kad ir per atstumą. Lietuvių bendruomenė man tapo šeima, draugai, artimiausių žmonių ratas, kuriame galiu jaustis patogiai ir kalbėtis lietuviškai. Mano vyras taip pat mokosi lietuvių kalbos. Tai dar ir būdas atsidėkoti Lietuvai už tai, kad mane augino, brandino ir nemokamai davė išsilavinimą. Daug žmonių nepagalvoja apie tai, bet juk yra šalių, kuriose sunku vaikus išleisti į pagrindinę mokyklą, o Lietuvoje mane nemokamai ugdė aštuonioliką metų ir dar nemokamai leido įgyti aukštąjį išsilavinimą. Esu dėkinga ir visad jausiu atsakomybę už tiesioginį savo šalies augimą ir vystymąsi. Lietuvių bendruomenė čia man yra tarsi tiltas tarp Lietuvos ir JAV.
Ar planuojate sugrįžti gyventi į Lietuvą?
Kol kas planuose du metai Bostone. O tada keliausime, kur kūrybiniai vandenys bus palankiausi. Jeigu Lietuvoje atsirastų palankios kūrybinės sąlygos – kodėl gi ne?