Diagnozė – vėžys arba kodėl dvasinė pagalba yra reikšminga?
Įėjus į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą pasitinka kvepiantys rožynai bei šviesa – dideli langai, baltos sienos ir pastelinių spalvų baldai. Šalia centro savanorės, savipagalbos grupės vadovės Silvijos Pumpurs stovi jauna moteris su maža dukryte, abiejų akyse ašaros – mama lankosi centro rengiamose veiklose. Šv. Pranciškaus onkologijos centras tampa užuovėja šiomis ligomis sergantiems žmonėms, jame jiems suteikiama dvasinė, psichologinė bei socialinė pagalba, apgyvendinimo paslaugos, vyksta kūrybiniai užsiėmimai, įvarios terapijos.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro kirpyklos perukai. Autorės nuotr. Tai pirmasis ir vienintelis toks centras Baltijos šalyse, jis įkurtas brolių pranciškonų, visos teikiamos paslaugos – nemokamos, vedamos savanorių. Centro tikslas – padėti vėžiu susirgusiems žmonėms ir jų artimiesiems, teikti psichologinę bei dvasinę pagalbą, kad žmogus turėtų jėgų sveikti, išmoktų priimti ligą ir su ja gyventi.
Atsisveikinimas su plaukais – skaudu ir kirpėjai
S. Pumpurs aprodo centre esančius terapijų kambarius, klientams skirtus miegamuosius, jaukius mažyčius kambarėlius, vaikų žaidimų erdvę, kurioje laiką leidžia artimųjų laukiantys vaikai. Pasibaigus ekskursijai po rožynų apsuptą centrą, kalbuosi su centre savanoriaujančia kirpėja. Jos klientai – centro lankytojai, dažniausiai moterys, kurios prieš chemoterapijos procedūras ateina nusikirpti plaukų.
„Ta akimirka, kai ruošiamės kirpti plaukus, labai skausminga. Ne tik klientėms, bet ir man. Būna tokių atvejų, kai ir pati vos susilaikau neverkusi. Viena moteris atėjo su labai ilgais, gražiais plaukais. Ji vis dar nesuvokė, kad juos reikės visiškai nukirpti. Tai buvo labai sudėtinga“, – potyriais dalijasi kirpėja.
Savanorė džiaugiasi, kad nemažai žmonių būna nusiteikę gana optimistiškai. Kartais moterys juokiasi, kad nauja šukuosena primena jaunystės kvailiojimus, o perukų paieška pakelia nuotaiką, parodo, kad sunkių etapų metu visada yra išeitis. Kadangi po chemoterapijos žmonės netenka ir antakių bei blakstienų, kirpėja parodo moterims, kaip jos gali pasidažyti ir paryškinti veido bruožus, kad nejaustų tokio didelio streso pasikeitus išvaizdai.
Savanorė teigia, kad prieš dirbdama su žmogumi dažnai kalbasi su socialiniais darbuotojais, taip išsiaiškina, kaip sergantysis jaučiasi, kokia jo nuotaika, kokių emocijų gali tikėtis procedūros metu. Pasak jos, užmezgus kontaktą su klientu, būna lengviau.
Dvasinio pasaulio darna – žmogaus pamatai
Komunikacijos specialistė Nijolė Raudytė, vedanti ir savipagalbos grupes, įsitikinusi, kad psichologinė pagalba labai svarbi: „Sulaukiame klientų, kurie pikti dėl to, kad serga, jie dažnai visus kaltina. Kai su jais kalbiesi, su meile bendrauji, jie įgauna vilties, stiprybės, pamato, kad nėra vieni. Pyktis nieko nesukuria, tik destrukciją.“
Centro direktorė Aldona Kerpytė įsitikinusi, kad stiprinti viltį reikia ilgą laiką, todėl kai kurie žmonės centre lankosi metų metus. Išgirdus diagnozę – vėžys, žmonėms kyla egzistencinių klausimų, tokiu atveju reikalinga dvasinė pagalba.
Tokios pagalbos reikšmę direktorė lygina su namo statyba: „Svarbu, ar namą statysime ant smėlio, ar ant pamatų. Taip ir žmogaus gyvenime – dažnai jis neturi pamatų, tada atrodo, jog visas pasaulis griūva. Dvasinio pasaulio darna daro įtaką ir fizinei sveikatai.“
Centro veikla grindžiama krikščioniškosiomis vertybėmis, jis atsiribojęs nuo energetikų ar horoskopų kūrėjų. Savanoriai stengiasi žmones objektyviai informuoti, nes, pasak N. Raudytės, tokiose situacijose sergantieji dažnai griebiasi šiaudo ir daro viską, ką gali. Jų veiksmai būna netikslingi ir taip žmonės sau dar labiau pakenkia.
Savanoriai moko džiaugtis šia diena
Šv. Pranciškaus centre savanoriaujanti S. Pumpurs veda savipagalbos grupes. Užsiėmimų metu sergantieji dalijasi savo išgyvenimais, mokosi nežvelgti atgal, nekaltinti artimųjų, neieškoti ligos priežasčių, pasiteisinimų. Viena iš susitikimų temų – džiaugsmas. Klientai analizuoja, kas jiems teikia laimę, kaip išmokti skirti laiko ne tik kitiems, bet ir sau. Pasak S. Pumpurs, svarbu, kad žmonės išmoktų džiaugtis šia diena.
Kadangi centro veikla grindžiama krikščioniškosiomis vertybėmis, savipagalbos grupės susitikimo metu nagrinėjamas Šventasis Raštas, jame ieškoma paguodos. Susitikimai prasideda ir pasibaigia malda, jų dalyviai dėkoja Dievui už vienas kitą.
„Tikėjimas Dievu sustiprina žmogų. Gydytojai gydo kūną, bet žmogui reikia ir kitokios pagalbos – sielai. Tikime, kad Dievas sukūrė labai gražų pasaulį, gamtą, žmogų, todėl mes ir mokome, kaip džiaugtis Dievo kūrinija, gamta“, – aiškina S. Pumpurs.
Savipagalbos grupės vadovė tikina, jog tokie susitikimi padeda žmonėms, net ir pasveikę jie lieka bendruomenės nariai ir padeda kitiems sergantiems.
„Žmonės iš prigimties geri ir norintys padėti. Dėl to centre ir dirba tiek daug savanorių. Jie prižiūri rožes, mezga kepurėles, veda įvairias terapijas. Tokį darbą reikia dirbti širdimi. Nors grįžusi stengiuosi pamiršti klientų problemas, atsiriboti labai sunku“, – sako S. Pumpurs.
Muzika stiprina imuninę sistemą
Muzikos terapeutas, doc. Alvidas Remesa jau šešerius metus Šv. Pranciškaus onkologijos centre savanoriaudamas veda muzikos terapijos užsiėmimus. Tokia veikla Lietuvoje dar labai nauja, apie ją žino nedaugelis. Doc. A. Remesa gretina kelis terapijos būdus vienu metu – jungia psichokorekcinės muzikos terapiją, taip sumažinama arba net panaikinama įtampa, baimė, nerimas ir nemiga. Onkologinėmis ligomis sergantys žmonės dažniausiai skundžiasi vienu arba visais šiais simptomais.
Susitikimai vyksta du kartus į savaitę, iš viso trunka mėnesį. Nors grupę sudaro aštuoni žmonės, tačiau norinčiųjų labai daug. Terapijos metu leidžiami įvairūs garso įrašai, grojama fortepijonu.
Pasak doc. A. Remesos kiekvienas užsiėmimas turi savo tiesioginę paskirtį. Vykdant tam tikrus metodus, išsiskiria elementai, kurie yra vieni iš pagrindinių komponentų, stiprinančių žmogaus imuninę sistemą.
