– Kodėl renkate būtent ženkliukus? Nuo ko prasidėjo šis jūsų  pomėgis?

Mano ženkliukų kolekcijos pradžia buvo 1990 metais, aš tuo metu to net nenorėjau. O viskas prasidėjo dar nuo mano tėčio. Jis pirmas pradėjo rinktis ženkliukus, kartais jam padėdavau tai daryti. Tačiau draugams svečiuojantis mano tėvų namuose tėtis parodė savo dar nedidelę kolekciją ir perdavė ją man. Žmona pasiūlė ženkliukus nusinešti į darbą. Kolegos, pamatę tada dar nedidelę kolekciją, pradėjo man nešti savo turimus ženkliukus. Taip ir atradau savo pomėgį – visai netikėtai, tėčio ir kitų žmonių padedamas. Dabar, jei per dieną mano kolekcija nepasipildo bent vienu ženkliuku, man pasidaro neramu, dabar man tai jau yra būtinybė.

– Sakote, kad trauką ženkliukams atradote jau dirbdamas. Ar ieškojote savo krypties dar anksčiau? Esate išbandęs save kitose veiklose?

Tikrai taip, savęs ieškojau jau nuo vaikystės. Visada stengiausi gyventi aktyviai, išbandyti įvairiausias veiklas. Mokiausi meno mokykloje, ten grojau gitara, aktyviai sportavau, domėjausi įvairiausiais dalykais. Visus šiuos pomėgius aš puoselėju ir dabar, turiu bendraminčių ratą, su kuriais rengiame stalo teniso vakarus, užsiimame kitomis veiklomis, tačiau vis tiek, didžiausias mano hobis – ženkliukų rinkimas.

– Domitės ir užiimate įvairiausiomis veikomis, o kaip supratote, kad būtent ženliukų rinkimas yra tikrasis jūsų kelias?

Kai gauti naują ženkliuką pasidaro būtinybė, kai dabar jau neneįsivaizduoji savo gyvenimo be šios veiklos, tada abejonių daugiau nekyla. Tai tiesiog reikia pajausti. Kiekvienas save pajaučia skirtinguose dalykuose, o aš save pajaučiau čia. Mane tai įtraukė.

– Kokio dydžio dabar yra jūsų ženkliukų kolekcija?

Aš kaip tik neseniai skaičiavau. Šiuo metu mano kolekcijoje yra maždaug 23 tūkstančiai skirtingų ženkliukų. Jei skaičiuotume ir su vienodais ženkliukais, skaičius būtų dar didesnis. Kiekvieną dieną kolekcija pasipildo, todėl tikslų skaičių dabar būtų sunku pasakyti, nes jis nuolat didėja.

– O kokiu būdu kiekvieną dieną gaunate naujų ženkliukų? Kaip jūsų kolekcija pasipildo?

Kiekvienas ženkliukas turi savo atsiradimo istoriją. Daug ženkliukų gaunu iš kitų žmonių, kurie žino mano pomėgį ir jį palaiko. Būna, kad žmonės atveža ženkliukų iš kitų šalių kaip lauktuves, kai kada tiesiog atsitiktinai randa, įsigyja ir taip papildo mano kolekciją. Taip pat aš ir pats nuolat ieškau, perku ar keičiuosi ženkliukais. Ženkliukų rinkimas – tai ne vieno žmogaus indėlis, ši veikla įtraukia daugelį žmonių, kuria bendraminčių ratą.

– Ar nekilo mintis atidaryti savo surinktų ženkliukų muziejų?

Mintis tikrai kilo ne vieną kartą, tačiau tam reikia daug laiko ir finansų. Šia mintimi apie muziejų esu pasidalinęs ir su Elektrėnų savivaldybės meru, jam taip pat tai patiko. Galbūt ateityje ir bus toks muziejus, viską laikas parodys. Mane taip pat labai žavi mintis suburti regionų kolekcininkus į klubus, nes kiekvienoje savivaldybėje, kiekviename regione jų tikrai yra, o oficialių bendruomenių dar, gaila, nėra. Tačiau tikiu, kad gražios ir prasmingos idėjos turi ateitį.

– Kelintas Lietuvoje esate tarp kolekcininkų pagal savo turimų ženkliukų skaičių?

Man labai gaila, tačiau Lietuvoje nėra vedama šios kategorijos statistika. Užsienio šalys tai daro. Todėl ir pasakyti kelintas kolekcininkas pagal turimų ženkliukų skaičių negliu, nes niekas nežinome kiek yra tų, kurie renka vieni ir apie kuriuos niekas nežino. Mes, kolekcininkai, bendraujame, tačiau niekas nežinome kelinti mes esame.

– Sakote, kad palaikote ryšį su Lietuvos kolekcininkais, o ar bendraujate su kitų šalių bendraminčiais?

Taip, ryšius palaikome ir su užsienio kolekcininkais. Tiesa, su šio pomėgio šalininkais iš Rusijos bendrauti yra kiek sunkiau, jų ženkliukų kainos yra nenormaliai didelės. Mes jau žinome kur ir kada vyksta užsienio kolekcininkų susitikimai, ten apsilankome. Tada plečiasi ne tik ženkliukų kolekcija, tačiau ir pažinčių ratas.

– Kaip manote, ar svarbu yra turėti pomėgį? Ar galima puikiai gyventi ir be jo?

Visų pirma, tai kiekvienas pomėgis atneša labai daug žinių ne tik apie tą patį dalyką, bet ir apie daugelį kitų, nes daug kas yra susiję. Hobio turėjimas praplėčia požiūrį į pasaulį, todėl taip, aš manau, kad turėti vienokį ar kitokį pomėgį yra labai svarbu. Tada gali save formuoti kaip asmenybę. Taip pat pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių.

– O ką jums pačiam suteikė šis hobis?

Šis mano pomėgis man suteikė labai didelę bėdą – kur sudėti visus ženkliukus (juokiasi). O iš tikro, tai ženkliukų kolekcionavimo dėka susipažįstu su labai daug įdomių žmonių. Taip pat nuolat tobulėju istorijos, geografijos srityse. Kai gauni naują ženkliuką, stengiesi jį išnagrinėti, sužinoti jo istoriją, tada išaiškėja labai daug naujų dalykų, kurių anksčiau nežinojau. Taip kaupiasi ir žinių bagažas. Taip pat ženkliukų kolekcionavimas išsaugo ir prisiminimus, nes turiu daug ženkliukų, kuriuos dovanojo žmonės, kurių šiame pasaulyje jau nebėra.

– Šiuolaikiniame pasaulyje yra nemaža dalis žmonių, kurie neturi savo krypties, niekuo nesidomi. Ką patartumėte ir ką palinkėtumėte žmogui, kuris dar bando atrasti save?

Vienintelis mano patarimas dar savęs ieškančiam žmogui – nebijoti bandyti. Tik bandant kažką naujo galima suprasti patinka tau tai, ar ne. Aš taip pat dažnai juokauju, kad kartais žmogui užtenka tik pasišnekėti su užkietėjusiu kolekcininku ir jis taip pat „užsikrečia“ šia aistra ir taip, galbūt, kartais atranda save. Labai tikiu, kad ieškodamas žmogus tikrai atras save. To aš ir linkiu.

Susiję