Ar „Titaniko“ orkestras grojo iki paskutinės minutės?
Prieš šimtą metų balandžio 11 d. 11 val. „neskęstančiuoju“ vadintas laivas „Titanikas“ išplaukė į kelionę, iš kurios taip ir negrįžo. Šiuo simboliniu laiku su žurnalistikos bakalauro studijų I kurso studentais susitiko knygos „Titaniko lietuviai“ autorės, Vilniaus universiteto absolventės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, baigusios žurnalistikos bakalauro studijas prieš devynerius metus.
Autorės pasidalino knygos rašymo patirtimi. Jų teigimu, visa tai prasidėjo kaip nedidelis tyrimas, kurio rezultatus buvo tikimasi išspausdinti kokiame nors žurnale. „Obuolys“ pasakė „darom“, – teigė G. Butkuvienė. Taip paieškos apie „Titaniku“ plaukusius lietuvius tapo „Obuolio“ leidyklos išleista knyga.
Medžiagos rinkimas ir rašymas užtruko metus. Gana trumpas laiko tarpas, per kurį buvo padaryta labai daug. Informacija buvo renkama iš pačių įvairiausių šaltinių: „Titaniko“ keleivių giminaičių pasakojimų, įvairių šalių spaudos leidinių, knygų, archyvų, rašytinių šaltinių. „Informacijos buvo žiauriai daug, bet buvo žiauriai įdomu“, – patikino G. Butkuvienė. Tačiau atrinkti tinkamą nebuvo lengva. Skirtingi šaltiniai dažnai pateikia skirtingus faktus, o to meto žurnalistai, rašytojų pasakojimu, dažnai net netikrindavo gautos žinios. Jie tiesiog stengdavosi pirmi paskelbti naujieną. Nesvarbu, ar ji tikra, ar ne. Taip pat ir su išlikusiais liudininkų pasakojimais. Vieni sako matę vieną, o to meto rašytiniai šaltiniai tą patį apibūdina visai kitaip. Sprendimas paprastas: knygoje pateikiama ne viena versija, kaip viskas galėjo nutikti. „Tikėtina ar netikėtina galima pasirinkti“, – sakė V. Lowell.
Paprašytos palyginti „Titaniko“ ir „Costa Concordia“ avarijas autorės įžvelgė kelis skirtumus. Jų nuomone, „Titaniko“ kapitonas tiesiog laikėsi nerašytos laivo vado taisyklės – nepalikti laivo, o šio laivo keleiviai vyrai buvo tikriausi džentelmenai, todėl pirmiausia gelbėjo moteris ir vaikus. Kitas, šių dienų pavyzdys paprasčiausiai atspindi mūsų dienų kultūros ir žmonių elgesio pokyčius.
Susitikimo metu nuskambėjo daug įdomių klausimų. Ar orkestras iš tikrųjų grojo iki paskutinės minutės? Į tai buvo atsakyta, kad šis nutilo likus pusvalandžiui iki nuskendimo. Muzikantai, iš kurių nė vienas neišsigelbėjo, grojo linksmus kūrinius, kad sumažintų paniką. Tokių keistų ir įdomių faktų galima atrasti visoje knygoje. Be to, rašoma ne tik apie lietuvius, keliavusius laivu, bet ir kitas charizmatiškas asmenybes.
„Mūsų darbai parašius knygą nesibaigė“, – pabrėžė autorės. Socialiniame tinkle „Facebook“ buvo sukurta paskyra, kurioje žmonės gali papasakoti apie artimuosius, kurie keliavo šiuo laivu, bet apie kuriuos nėra nieko žinoma. Atsiranda žmonių, kurie pasakoja neva apie savo giminaičius ar giminaičių giminaičius prieš šimtą metų keliavusius šiuo laivu. Deja, Amerikos migracijos tarnyba negalėjo patvirtinti dar nė vieno iš atsiliepusiųjų pasakojimo. Anot G. Butkuvienės, pasitvirtino žmonių noras priklausyti legendai.
„Titanikas“, jau šimtmetį praleidęs vandenyno dugne, po truputį nyksta. Kada išblės jo legenda ir paslaptingumas, kuris taip traukia žmones, pasakyti sunku. Autorės mano, kad tai gali nutikti tada, kai laivas galutinai sudūlės. Arba niekada. Neatsakytų mįslių apie didžiulio laivo nuskendimą gausu. Įminus vienas, iškyla kitos.
