Daugelio pamiršta regioninė televizija – geriausia mokykla televizijos žurnalistams
Daiva Pikturnienė, laikinai einanti „Šiaulių televizijos“ direktorės pareigas, gali nesunkiai papasakoti, kuo ypatinga regioninė televizija ir kuo ji skiriasi nuo populiariųjų kanalų. Anot direktorės, svarbiausia, kad dažnam žurnalistui ši televizija yra kaip pradinė mokykla. Ją „baigus“ toliau gali dirbti ne tik to krašto gyventojams, bet ir visai Lietuvai.
Televizijos darbuotojai dažnai atlieka kelis darbus: fiksuoja įvykius, kuria tekstus, ir paskui patys juos įgarsina. Giedriaus Baranausko nuotr. ̶ Kuo regioninė televizija skiriasi nuo visiems žinomų kanalų?
Visų pirma, skiriasi savo aprėptimi. Kadangi „Šiaulių televizija“ yra regioninė, tai savo programas transliuojame 100 kilometrų atstumu, todėl ne visa Lietuva mus mato. Žinoma, dabartinių technologijų dėka žmonės, turintys kabelinių televizijų paketus, gali mus stebėti ir kituose regionuose, bet, iš esmės, pagrindiniai žiūrovai yra Šiaulių krašto gyventojai.
Taip pat skiriasi ir programa. Mes rodome viską apie mūsų regioną. Šiaulių televizija turi ir unikalią tradiciją – kasmet rengia iškiliausios Šiaulių regiono moters rinkimus „Moteris saulė“. Renkame moterį, kuri savo darbais, iniciatyvomis garsina mūsų kraštą ir kaip Saulė skleidžia savo šilumą aplinkiniams.
Džiaugiamės, kad mūsų paruošti reportažai iškeliauja į kitus kanalus, pavyzdžiui, TV3 ar LNK. Jiems paranku įsigyti mūsų paruoštus reportažus, nes pažindami savo kraštą, čia vykstančius įvykius, galime nufilmuoti ir parengti siužetą kur kas operatyviau.
Regioninė televizija nerodo vaidybinių filmų, serialų, nes trūksta lėšų. Parengti programos turinį ̶ pats brangiausias dalykas. Ne tik produktai kainuoja, reikia mokėti žurnalistams, operatoriams, montuotojams ir kitiems darbuotojams atlyginimus, mokesčius, todėl regioninei televizijai nėra lengva išsilaikyti.
Taip pat neturime daug reklamos užsakovų. Mes nesame įdomūs, pavyzdžiui, „Maximos“, „Lidl“ tinklams, nes padengiame tik dalį Lietuvos. Didieji užsakovai nori likti pastebėti visos Lietuvos gyventojų.
̶ Ar regioninės televizijos programa kuo nors ypatinga?
Mūsų programoje kasdien rengiamos informacinės laidos, transliuojamos kitų regioninių televizijų parengtos bei nepriklausomų kūrėjų sukurtos laidos. Taip pat rodomi koncertai, nufilmuoti tiek mūsų kūrybinės grupės, tiek kitų televizijų.
Žiūrovams rodome ir projektines laidas, kurios laimi konkursuose. Kiekvienas konkursas turi savo sąlygas, bet dėliojiesi prioritetus, galvoji, ko dar nesi rodęs, ką gali sukurti naujo, ir bandai laimėti konkursą.
Pavyzdžiui, jei šiais metais konkursas yra susijęs su piliakalnių tema, tai ir galvoji, ką galėtumei parodyti žiūrovui. Galbūt jam būtų įdomu pamatyti, kokių piliakalnių yra mūsų krašte, o gal papasakoti jų istoriją?
Kai kuriame programą, stengiamės orientuotis į visus. Pavyzdžiui, šią vasarą norėjome kurti ir rodyti laidas jaunimui. Buvome sutarę, kad pas mus atvyks studentai ir bendradarbiausime, bet nepavyko iki galo užmegzti darbinių santykių, trūko paties jaunimo iniciatyvos. Tačiau džiaugiamės, kad mūsų kūrybinės komandos iniciatyva šią vasarą, po kelerių metų pertraukos, į eterį sugrįžo laida apie sportą „Sportorama“.
̶ Viena problemų su kuria susiduriate, yra finansinė. O su kokiomis dar problemomis susiduriate?
Daugeliui jaunų žmonių mes esame kaip pradinis startas, todėl televizijoje vyksta darbuotojų kaita. Jaunimas ateina po studijų padirbėti į regioninę televiziją, kad įgytų daugiau patirties. Atrodo, užsiauginame kolegą, o jis po poros metų išeina.
Daugelio garsių žmonių pradine mokykla buvo „Šiaulių televizija“. Pavyzdžiui, karjerą regioninėje televizijoje pradėjo žurnalistas ir prodiuseris Edvardas Žičkus. Taip pat visiems iš TV ekranų pažįstami laidų vedėjai, žurnalistai, operatoriai Reda Gilytė (LRT), Jevgenijus Bardauskas (LRT), Ričardas Šimkus (LNK), Agnė Vederytė (LNK), Tomas Mizgirdas (LRT), Donatas Pakštys (LNK), Nerijus Gulbinas (LRT) ir kt.
Žinoma, mes džiaugiamės, kad daugelis žmonių atranda čia savo kelią ir toliau sėkmingai dirba visai Lietuvai. Bet mums tai yra naujų ieškojimų metas, nes kai išeina darbuotojai, turime rasti, kas juos galėtų pakeisti. Kai surandame, dabartiniai darbuotojai vietoj to, kad dirbtų tik savo darbą, turi apmokyti naujoką, todėl visos šios pratybos darbo tikrai nepalengvina.
Taip pat nėra lengva, kaip ir daugeliui kitų verslininkų, susirasti gerą specialistą. Yra tekę ieškoti ir montuotojo, ir operatoriaus net kelis mėnesius.
̶ Ar regioninę televiziją, šiuo atveju „Šiaulių televiziją“, žiūri daug žmonių?
Mes labai norime, kad mus žiūrėtų žiūrovai, bet kokie mūsų reitingai – negaliu pasakyti. Norint sužinoti reiktų užsisakyti specialius tyrimus, bet tai labai brangiai atsieitų, o išlaidauti mes negalime.
̶ Jei nežinote reitingų, kaip suprantate, kad žmonės domisi regionine televizija?
Kiekviename rajone turime po „Šiaulių televizijos“ atstovą. Visi šie žmonės kiekvieną mėnesį ruošia laidas apie tam tikrą rajoną ir kai nuvyksta į to miesto šventę, renginį, ten prisistato esantys iš regioninės televizijos. Tada žmonės iš karto atpažįsta. Sako: „Tikrai, pamename, gi matėme per televizorių.“ Vadinasi, jei atpažįsta laidų vedėjus, tai žiūri ir patį kanalą.
Taip pat patirtis rodo, kad regioninę televiziją dažniausiai žiūri vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas šiais laikais viską stebi internete, todėl mūsų programoje transliuotų laidų katalogus dedame į „Youtube“ platformą.
̶ Kokie specialistai įsidarbina televizijoje?
„Šiaulių televizijoje“ dirba žurnalistiką baigusių darbuotojų, bet televizinio darbo nebūtų ir be operatoriaus, montuotojo, grimuotojo, redaktoriaus, diktoriaus, režisieriaus, video ir garso režisieriaus profesijų ir kitų specialybių darbuotojų. Juk net paprasčiausią naujienų reportažą rengia trys žmonės – redaktorius, operatorius ir montuotojas.
Televizijoje dirba ir multimedijos specialybę baigę operatoriai, montuotojai. Vyriausiasis inžinierius dirba taip pat pagal savo baigtą radiotechnikos specialybę, komercijos skyriaus darbuotojai turi vadybos išsilavinimus.
Pas mus ateina įsidarbinti ir studentai. Mes juos supažindiname su darbu, parodome, kaip jis atrodo, tačiau ne visiems jis priimtinas.
Pavyzdžiui, vieną dieną jaunuolis stebi, ką daro žurnalistai, montuotojai, tada ir pats bando rašyti dalį teksto, įgarsinti dalį laidos ar žinių. Ne kartą yra buvę taip, kad vieną dieną parodai, kaip reikia dirbti, o kitą dieną randi raštelį „Ačiū, išbandžiau, bet tai ne mano charakteriui“. Ir tik vienas iš dešimties atėjusiųjų įsidarbinti ryžtasi dirbti, kitiems pasirodo per sunku.
Be to, jauni žmonės dažnai ateina į darbą dar nežinodami, ką moka, o ko ne, bet nori didelio atlyginimo. Tačiau reikia pasimokyti, įgyti patirties, kad jis galėtų atsiskleisti ir parodyti, ką sugeba. Iš to kyla ne tik mūsų, bet ir visos Lietuvos problema – jaunimas emigruoja, kad per trumpą laikotarpį užsidirbtų daugiau pinigų.
̶ Vadinasi, dirbti regioninėje televizijoje nėra lengviau, nei visiems žinomuose televizijos kanaluose?
Čia, kaip ir visur kitur, vyksta toks pat žurnalistinis darbas. Kiekvieną dieną turi ieškoti temos, ką galėtumei parodyti, skambinti pašnekovams, tartis dėl filmavimo laiko, važiuoti į reginį ar tam tikrą vietą. Tada turi operatoriui išaiškinti, koks bus siužetas, kokių vaizdų tau reikia. Žodžiu, turi galvoti ne tik ką parašysi, bet ir ką pasakysi bei parodysi.
Jei tai žinios ir informaciją turi pateikti tą pačia dieną, tai darbe turi būti ypatingai susikoncentravęs, kad spėtumei iki tam tikros valandos viską padaryti.
Televizija yra tik komandinis darbas, korespondentai turi bendrauti su operatoriais, montuotojais. O tai kartais sunku įgyvendinti ne tik populiariuosiuose, bet ir regioniniuose kanaluose.
Galbūt sėdintiems Vilniuje ir atrodo, kad regionuose viskas vyksta lėčiau, bet, iš tikrųjų, žinias mes darome lygiai taip pat – kiekvieną dieną. Kartais darbo grafikas būna toks įtemptas, kad nėra kada atsikvėpti.
Mums atrodo, kad darbas nesiskiria, visi darbuotojai labai užimti. Pavyzdžiui, vienas darbuotojas dažnai atlieka kelis darbus: laidos redaktorius gali būti ir režisieriumi, ir tekstų autoriumi, ir diktoriumi ir net vedėju. Nėra tiek daug žmonių, kad kiekvienam galėtume išskirstyti darbus.
̶ Kaip bandote pritraukti žiūrovus?
Šiuolaikinių technologijų pagalba žmonės gali pasižiūrėti tai, kas jiems patinka patogiu laiku, todėl stengiamės talpinti daugelį laidų internete. Mums labai svarbu perduoti žinią, parodyti tai, kaip gyvena kraštiečiai. Visada įdomu sužinoti, kas vyksta tavo krašte.
Labiausiai bijojome internetinės erdvės, bet dabar esame atviri jai: naudojamės „Facebook“, laidas keliame į „Youtube“. Rengiame laidų anonsus, laikraščiuose aprašome televizijos laidų programą.
̶ Kaip manote, koks likimas laukia regioninių televizijų?
Ne tik regioninės, bet ir kitų televizijų programos, transliuojamos nuo ryto iki vakaro, gali būti nebeaktualios. Žmonės jau ir dabar žiūri laidas tada, kada jiems patogu. Bet patys produktai: koncertai, filmai, laidos – išliks. Todėl manau, kad ir regioninių televizijų produktai išliks ir juos žmonės žiūrės.
