Visa mūsų kultūra persmelkta medijų (radijo, televizijos, interneto, spaudos) siūlomos informacijos. Per dieną gauname daugiau įvairiausių pranešimų nei mūsų protėviai per metus. Anksčiau problema buvo, kaip gauti reikalingą informaciją, o dabar jau nutinka priešingai – nebegalime nuo jos atsiriboti, nes tam reikėtų tiesiog fiziškai „iškirpti“ save iš šiuolaikinės kultūros.

Vienas svarbiausių gebėjimų šiais laikais, norint susivokti informacijos gausoje, – medijų raštingumas. Jis leidžia atsirinkti informaciją ir rūšiuoti ją pagal tai, ko mums reikia, o ne priimti viską be išimties.

Bokšto analogija

Kas yra medijų raštingumas? Kai kam ši sąvoka asocijuojasi su sugebėjimu skaityti, kitiems – kaip suprasti vaizdo tekstus (pvz., reklamą), o dar kitiems tai tolygu mokėti naudotis kompiuteriu (tapatinama su kompiuterinio raštingumo terminu). Išties medijų raštingumas veikiau apima visus šiuos komponentus, o nėra vieno kurio sinonimas. Jis leidžia pažinti medijas, kiekvienos jų charakteristiką ir jomis tinkamai naudotis. Jei mes nemokame skaityti, spauda nebus mums labai naudinga. Jei nemokame naudotis kompiuteriu, šis įrankis, nepamainomas informacijos amžiuje, mus tik atskirs nuo kitų, gerai išmanančių, kaip naudotis kompiuteriu. Medijų raštingumas – tai daugiau nei šie gebėjimai. Džeimsas Poteris, medijų raštingumo ekspertas iš Kanados, siūlo jį apibrėžti kaip požiūrių rinkinį, kuriuo mes aktyviai naudojamės „susitikdami“ su medijomis – kad galėtume interpretuoti gaunamų žinių reikšmę. Tą požiūrių rinkinį dar galime pavadinti perspektyvomis. Mes kuriame perspektyvas pagal savo patirtį ir jau turimus įgūdžius, suformuotus iš anksčiau. Perspektyvų kūrimui reikia įrankių ir statybinės medžiagos. Įrankiai – tai mūsų įgūdžiai. Medžiaga – informacija, ateinanti iš medijų ir pasaulio.

Kad geriau suprastume perspektyvas, pasinaudokime pavyzdžiu, kurį pateikia Dž. Poteris. Tarkim, kad jūs norėjote sužinoti apie Žemę. Pasistatėte 100 metrų aukščio bokštą, įlipote į jo viršūnę ir iš ten atsiveriančia perspektyva studijuojate Žemę. Jei aplink nebūtų medžių, įžvelgtumėte, kas matosi už kelių ar keliolikos kilometrų. Tuo tarpu jeigu jūsų bokštas stovėtų miške, jūsų stebėjimo rezultatas būtų, kad Žemė apaugusi medžiais. Jei bokštas būtų gyvenamoje vietovėje, nuspręstumėte, jog Žemė pilna namų, kelių, prekybos centrų, jei dykumoje – vėlgi kitaip, sakytumėte, kad Žemė galbūt negyvenama. Kiekviena iš šių perspektyvų jums pateikia labai skirtingų požiūrių rinkinį. Nė vienas jų nėra geresnis nei kiti, tačiau geriausias būdas pažinti Žemę – pristatyti daug bokštų, kad padidėtų galimybės pažvelgti iš kuo įvairesnių kampų. Ir ne visi bokštai turi būti šimto metrų: kai kurie – žemučiai – kad įžvelgtumėte, kas vyksta pievos žolėje; kiti galbūt nutolę nuo Žemės paviršiaus, kad matytųsi Žemės atmosfera.

Beje, medijų raštingumas – nėra baigtinis – kaip, pvz., įgytas aukštojo mokslo diplomas – tu jį turi, arba ne. Veikiau būtų galima jį palyginti su termometru, turinčiu laipsnių skalę. Nebus taip, kad pasieki aukščiausią tašką, ir jau baigta – visuomet atsiras kas nors tobulintino. Taip pat nėra visai neraštingų žmonių – kiekvienas turi susiformavęs kažkokį požiūrį į jį supantį pasaulį, jis mato pasaulį kaip gamtos darinį. Tai jau yra viena iš jo perspektyvų. Kuo šių perspektyvų daugiau ir kuo jos turtingesnės, tuo žmogaus „raštingumas“ yra labiau išvystytas. Perspektyvos ar požiūriai remiasi patirtimi ir įgūdžiais. Todėl žmonių medijų raštingumo lygis labai skirtingas.

Kaip kad namas gerai stovi ant tvirtų pamatų, taip ir medijų raštingumą turime statyti ant tinkamo pamato, ne ant smėlio. Kas čia būtų mūsų pamatas? Tai mus supantis pasaulis, mes patys, medijų informacija – turinys, pateikimo būdas, jų poveikis. Gerai pasirengę šiuo lygiu, žmonės išmano, kaip ieškoti informacijos, dirbti su ja, konstruoti prasmę. Šis pamatas yra mūsų atmintyje. Jis neatsiranda spontaniškai, jį reikia rūpestingai kurti. Augdami mes  mokomės mąstyti kritiškai; būtent lyginti, o ne aklai priimti visą informaciją, kuri neretai yra savaime prieštaringa; vystome savo metodologiją bei sisteminimo būdus pagal analogijas ir pavyzdžius. Šis pamatas tai nėra tik faktų krūva; veikiau tai mozaika, sudėliota iš atskirų akmenėlių, sudaranti visumą. Šiam darbui pasitelkiame įgūdžius, su kuriais kasinėjame didžiules krūvas faktų, kad rastume tuos ypatingus, kurių mums reikia, o kitus išmestume. Kartą pasirinkę reikalingus faktus, suformuojame juos į informaciją ir kruopščiai padedame į jiems tinkamą mūsų atminties lentyną, atrinkdami pagal savo susikurtus šablonus.

Kaip žinoma, ne visa informacija lygiavertė. Kai kuri per daug paviršutiniška, – pvz., šou veikėjų vardai ar populiarios muzikos melodijos. Jei asmuo turi tik tokią informaciją, kurią sudaro TV serialų veikėjų vardai, šou programos, jo medijų raštingumo lygis gana žemas, nes toks informacijos tipas atsako į klausimą „kas?“ Naudingesnė informacija ateina atsakymų „kaip ir kodėl“ forma. Bet pirma turi žinoti, „kas“, kad galėtum kastis giliau ieškodamas atsakymų į „kodėl ir kaip“.

Žmonės, turintys platesnį patirties lauką realiame gyvenime, turi ir stipresnį pagrindą, kuriuo remiasi vertindami ir analizuodami medijų žinias. Pvz., vyrukai, kurie sportuoja, geriau sugebės vertinti futbolo varžybas, transliuojamas per televiziją, nei tie žmonės, kurie sportu niekada neužsiima. Žmonės, kurie turi daugiau draugų ir didesnę šeimą, geriau supras medijų pristatomų personažų emocines reakcijas.

Taigi, sutikę naują žinią, pasitelkiame jau turimus žinių modelius iš mūsų bagažo ir pagal juos suteikiame prasmę naujai gautai informacijai.

Svarbus medijų raštingumo įrankis – mūsų tikslai ir paskatos. Kaip tikslus mes formuojame užduotis informacijai – ką turime priimti ir ką ignoruoti. Kuo geriau žinome, ko ieškome, tuo geriau ieškosime informacijos. Tuo tarpu jei žmogus tiksliai nežino, ko nori iš medijų, ir jo paskatos silpnos – jis pasikliaus medijų kontrole, ir ne jis joms, o jos jam vadovaus ir reguliuos informacijos eismą.

Gebėjimai ir įgūdžiai

Kai žinote savo tikslus, reikalingi įrankiai įvykdyti planą. Gebėjimai ir įgūdžiai – tai įrankiai, kuriuos žmonės įgijo, kad šie padėtų jiems bendrauti su medijomis ir naudotis informacija. Gebėjimų išmokstama anksti, jie pritaikomi automatiškai. Žmonės arba sugeba ką nors padaryti, arba ne. Turėti sugebėjimų tai nereiškia, kad iškart esi raštingas, tačiau jei jų neturi, tai kliudo tapti raštingam, nes sumažina galimybes, – pvz., jei žmogus nemoka skaityti, tai spauda jam bus mažai naudinga.

Tuo tarpu įgūdžiai išsiugdomi praktikuojantis. Kai kurie žmonės lengviau išsiugdo kai kuriuos įgūdžius. Tačiau įgūdžiai kaip raumenys – be praktikos jie silpnėja (pvz., kalbų mokėjimas – pramokote užsienio kalbą ir keletą metų jos nevartojote, netrukus užmiršite, ką buvote išmokę). Praktikuojantis jie stiprėja.

Žmonės, kurių įgūdžiai silpnai išlavinti, nedaug tesugebės nuveikti su informacija, kurią sutinka. Jie gali ignoruoti gerą informaciją ir susitelkti ties netikslia ar bloga informacija, jų žinių bagažas bus silpnas.  Blogiausiu atveju jie mėgins išvengti galvojimo apie informaciją apskritai ir taps pasyvūs.

Įgūdžiai, labiausiai susiję su medijų raštingumu, yra šie: sugebėjimas analizuoti, vertinti, grupuoti, apibendrinti atskirus faktus, padaryti išvadas. Jais naudojantis reikia sąmoningumo, automatiškai nieko nepavyks padaryti, net jei žmogus turi didelių gabumų.

Keli pagrindiniai žinotini principai

Medijų raštingumas siekia suteikti galimybę žmonėms patiems kontroliuoti medijų sudarytą „tinklelį“ – kad medijų vartotojai patys sugebėtų kontroliuoti įtaką, kurią medijos stengiasi daryti jų galvosenai. Pvz., jaunuolis, domėdamasis motociklais, peržengia google’o ribas ir jau sugeba atsirinkti specializuotas svetaines, įsijungti atitinkamus žinių kanalus ir pan.

Medijų raštingumo įgūdžių turintys žmonės žino pagrindinius principus apie medijas:

– kiekviena žinia yra atrenkama, trumpinama, tvarkoma pagal tai, kaip nori informacijos pateikėjas (tai nėra vien faktų pateikimas, o faktai sudėliojami taip, kaip parankiau pagrindinėms naujienų agentūroms, kurias vėliau „pertransliuoja“ kitos komunikacijos priemonės);

– medijai būdinga formų įvairovė – dėl skirtingų jų technologijų, kalbų ir galimybių;

– teiginys, kad medijos paprasčiausiai atspindi tai, kas vyksta pasaulyje, – klaidingas. Kartais įsivaizduojame, kad medijų informacija – tarsi veidrodis, atspindintis tai, kas vyksta pasaulyje. Tačiau išties tai greičiau langas į pasaulį, kuris gali būti įvairaus dydžio, su skirtingais stiklais – įdužusiais, dvigubais, užtemdytais, matiniais, dvigubais; užkaltas, grotuotas arba uždengtas užuolaidomis. Medijų raštingumas padeda susidaryti tikresnį vaizdą, kas yra už to lango.

Pagal LKRŠ remiamą projektą „Medijų pažinimo ugdymas tarp jaunimo“.

Šaltinis – www.bernardinai.lt

Susiję