Konferencija skirta žurnalistiką studijuojantiems, baigusiems arba tiesiog ja besidomintiems, motyvuotiems jauniems žmonėms. Kiekvienas norintis turėjo pildyti paraišką, siųsti motyvacinį laišką bei parengti reportažą ekonomikos, aplinkosaugos, politikos bei socialinėmis temomis. Šiemet tokių buvo 2000. Ir man teko garbė šią vasarą atstovauti savo šalį tarp kitų dalyvių, atvykusių iš tokių valstybių, kaip Afganistanas, Pakistanas, Pietų Korėja, Indonezija, Beirutas ir kitų.

Pirmosios dienos tema – istorijos pasakojimo jėga (angl. power of storytelling), kitaip tariant, ką gali pakeisti žurnalisto atrasta istorija, kai balsas duodamas tiems, kurie negali kalbėti. Antroji diena – sunkumai, su kuriais susiduria žurnalistika (angl. the challenges facing journalism) ir kaip juos įveikti. Tačiau tai tik temos, o po jomis slepiasi tūkstančiai potemių ir tiek pat patirčių. Visko perpasakoti ne tik kad neįmanoma, bet ir nebūtina. Tad toliau bandysiu atskleisti istorijas, kurios mane privertė iš naujo susimąstyti, kodėl žurnalistika tokia svarbi ir kodėl mes turime džiaugtis būdami žiniasklaidos atstovais.

Ne patirtis, bet noras jos gauti                 

 Deborah Rayner, atsakinga už CNN tarptautinių naujienų rinkimą, korespondentus bei tarptautinį redakcinį turinį CNN.com, konferencijos metu aiškino, jog norint gauti darbą, svarbiausia yra ne turima patirtis, o begalinis noras jos įgyti. „Įgūdžiai gali būti išugdomi, bet kurios kompetencijos taip pat su laiku įgyjamos ar keliamos. Svarbiausia – sumanumas, žingeidumas, noras išmokti. Svarbu, kiek žmogus pasiryžęs paaukoti savęs darbui ir jėgų prisitaikymui,“ – kalbėjo D. Rayner.

Anot jos, labai svarbu, ar žmogus greitai mokosi ir yra perspektyvus prisitaikyti prie įvairovės. Darbe privalai bendrauti su žmonėmis iš įvairiausio kontingento, todėl ir skirtingi įgūdžiai, kalbų mokėjimas yra svarbus. Galiausiai, žurnalistė tikino, jog apskritai nėra jokių taisyklių, kaip turime elgtis ir kokie turime būti. Iškart pasirinkti kelią, kuriuo eisime, nėra būtina. Kaip ji sakė, užsienio korespondente net nežadėjo būti, tačiau taip nutiko.

Ten sutinki nuostabiausius žmones

Kitas perlas, kurį atradau konferencijos metu – Christina Lamb. Tai viena garsiausių Britanijos užsienio korespondenčių ir bestselerių autorė. Nuo pat savo žurnalistinės karjeros pradžios ji pranešė naujienas iš daugumos karštųjų pasaulio taškų, vyko į Pietų Afriką, Pakistaną, Afganistaną, Braziliją, Iraką, rašė apie pabėgėlius, ISIS pagrobtus ir Irake laikomus vergus. Ji parašė 8 knygas, įskaitant labiausiai parduodamą „Afrikos namas“ (The African house) bei „Aš esu Malala“ (I am Malala). Galima būtų vardinti ir toliau, kuo ši moteris nusipelniusi, bet vien tas faktas, jog vos 21-erių metų Cristina Lamb visiškai viena išvyko į Afganistaną atrasti ten gyvenančių žmonių istorijų, verčia pavydėti jos drąsos ir meilės darbui.

Vos tik pradėjusi kalbėti žurnalistė atkreipė dėmesį į tai, kad šiandieninė žiniasklaida ir patys žmonės greitai pamiršta istorijas, problemas. Anot jos, pabėgėlių tema prieš du metus buvo analizuojama bene kiekvienos rimtos naujienų agentūros. Ši problema niekur nedingo, bet žurnalistai apie tai beveik nerašo, žmonės pamiršo. „Kodėl taip yra?“ – kėlė klausimą korespondentė. Ji pasakojo, jog daugelis mano, kad pasibaigus karui Afganistane, ten įsivyravo taika. Tačiau paskutinius 6 metus ten nuolatos žudomi žmonės. Todėl, kaip pasakoja Cristina Lamb, ji ten išvyko, norėjo pranešti apie tai, kas svarbu. Afganistanas ir buvo pati pradžia. Cristina Lamb niekada prieš tai negalvojo tapsianti karo korespondente. Tik fronto linijos jai niekada nebuvo įdomios. Fotožurnalistui svarbu užfiksuoti momentą, o ji nori sužinoti, kokia yra žmonių, visai šalia jaučiančių karo alsavimą, kasdienybė.

„Viena svarbiausių užsienio korespondento savybių – gebėjimas būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Dažnai nuvykus į karo zoną tuo metu, kai esi ten, nieko neįvyksta, tenka grįžti namo. Didžiausia laimė, kai gali į tą pačią vietą sugrįžti bent kelis kartus. Bet visada svarbiausias kitų palaikymas“, – savo patirtimi dalijosi nepaprastos drąsos žurnalistė, kuri, beje, sugeba suderinti darbą su šeimos gyvenimu, yra žmona ir turi sūnų. Ir galiausiai, kodėl ji pasiryžo tokiam darbui? „Iš tikrųjų, tokiose vietose tu gali sutikti pačius nuostabiausius žmones“, – užtikrintai atsakė Cristina Lamb.

Iki šios dienos žurnalistė visur keliauja viena, dažnai net nebūna suplanavusi, kur gyvens ir ką tiksliai darys. Sakė, jog dažniausiai planai griūna, tad toli į ateitį žiūrėti nereikia. Sunku suvokti, ar tokiu žmogumi gimstama ar tampama. Bet David Patt, fotožurnalistas, karo korespondentas sakė, jog žurnalistika yra užkoduota jo DNR. Tad vieningo atsakymo turbūt nėra.

Pasakytų tai, ko niekam kitam nepasakė

Murdochas Rodgersas (Murdoch Rodgers) – vienas žymiausių Jungtinės Karalystės dokumentikos kūrėjų, turintis daugiau kaip 30 metų patirties žurnalisto, prodiuserio ir režisieriaus darbe. Beveik 15 metų kūrė vieną geriausiai žinomų BBC laidų – „Panorama“. Konferencijos metu tai buvo ypatingas svečias, nes klausimus galėjome galvoti mes, konferencijos dalyviai.

Kaip pasakojo žurnalistas, dabar jis jaučiasi kaip antikvarinis, kito amžiaus reliktas, mėginys, kurį galima tyrinėti ir, galbūt, rasti kažką įdomaus, kažko išmokti. Pokalbio dalyvis prisiminė savo karjeros pradžią, kuri buvo dar 1970-aisiais, studijų metais, kai jis pamilo interviu meną. Nuo tada siekė vieno svarbiausio dalyko – kad žmonės jam pasakytų tai, ko niekas kitas iki tol nėra išgirdęs, tai, kas labiausiai intymu ir svarbu.

Beveik visas Murdocho Rodgerso žurnalistinis darbas buvo susijęs su neteisybės atskleidimu, nuolat tekdavo susidurti su kitų galios piktnaudžiavimu, pažvelgti į tamsiausias visuomenės, kurios dalis mes esame, kerteles. Ir nors, kaip teigia jis, technologijos dramatiškai pakeitė ne tik žiniasklaidą, bet ir visų žmonių gyvenimą, pagrindiniai žurnalistinio darbo principai išliko ir per amžius išliks tie patys. „Istorijos pasakojimas – tai tikros ir geros žurnalistikos šerdis. O pasitikėjimas ir atsakomybė – nesenstantys bruožai, kurie turėtų būti laikomi dieviškais“, – įvardijo M. Rodgersas.

Pokalbio metu žurnalistas ne kartą pakartojo, jog gebėjimas įgyti pasitikėjimą yra pats svarbiausias. Anot jo, labai svarbu sudominti, pritraukti pašnekovą. Prieš įrašinėjant pokalbį reikia praleisti kuo daugiau laiko su tuo žmogumi. Juk kartais galima prieš susitikimą tiesiog paskambinti telefonu. „Iš žmonių, kuriuos sutikau, labai daug išmokau apie save. Aš save palikau, tapau kitu žmogumi. Pakeičiau požiūrį į kitus. Ir tapau vis piktesnis ir piktesnis dėl neteisybės ir kai kurių žmonių istorijų,“ – apie gyvenimą keičiančią žurnalistiką kalbėjo M. Rodgersas ir pridėjo, jog dirbti žurnalistinį darbą – reškia būti privilegijuotu. Nes šis darbas išmoko atskirti blogus ir gerus žmones, pamatyti, kokioje visuomenėje iš tiesų gyvename.

Pačią konferenciją, galbūt planuotai, o galbūt spontaniškai vainikavo M. Rodgerso žodžiai, jog istorijos yra aplink mus ir vienintelis dalykas, ką turime padaryti – paklausti. O santykiai yra mūsų (žurnalistų) valiuta, kuo daugiau turėsime pasitikinčių pažįstamų žmonių, tuo daugiau galėsime visur patekti.

Apie kryžių kalną iš Urugvajaus

Negalima paneigti fakto, jog konferencijos pasisekimą didinome mes patys, jaunieji žurnalistai, vieni turintys tik mažą bagažą žinių, bet milžinišką norą, kiti krūvą pasakojimų apie neišdildomą patirtį. Svarbiausia, kad atvyksti mažas, o išvyksti užaugęs. Keli trumpi pokalbiai įsirėžė atmintyje.

Vieną vakarą, grįžtant į kambarius, kur nakvojome, Martinas iš Urugvajaus paklausė: „Kaip ten pas jus su tuo kalnu, ant kurio stovi daug kryžių. Ar tikrai sovietų valdžia juos nugriaudavo ir žmonės per naktį atstatydavo?“ Nemeluosiu, pasimečiau ir suabejojau savo anglų kalbos žiniomis. Galvojau, kaip vaikinas iš Urugvajaus gali žinoti tokį faktą, turbūt ne taip supratau. Pasirodo, Urugvajuje dar gyva lietuvių bendruomenė. Vaikino močiutė turi giminystės ryšių su keliais ten gyvenančiais lietuviais, todėl, išgirdęs iš jos įdomių pasakojimų, ėmė ir pats daugiau tuo domėtis.

Kitas įdomus pokalbis įvyko konferencijos metu per pertrauką. Mergina iš Slovėnijos, vardu Veronika, priėjo prie manęs pasikalbėti. Kai pasakiau, jog esu iš Lietuvos, metė į mane keistą žvilgsnį. Pasidomėjau, ką ji studijuoja ir išgirdau atsakymą, kuris, turbūt, ir paaiškina tą neįprastą reakciją į mano tautybę. Pasirodo, Veronika studijavo rusų filologiją, be viso to, domisi visa jos ir kaimyninių valstybių istorija. Klausė manęs, kaip aš į tai reaguoju. Ji manė, jog mes, lietuviai, labai nemėgstame rusų ir jų kalbos. Aš rusų kalbą išmokti visada norėjau, bet mokykloje nebuvo sudarytos tokios galimybės ir manau, jog politinius įvykius reikia atskirti nuo paprastų gyventojų. Taip jai ir paaiškinau.

Buvo daugiau istorijų, daugiau skambių ir motyvuojančių frazių, bet visko į lapą nesudėsi. Stengiausi kuo daugiau į save sugerti ir užaugti. Manau, grįžau kitokia. Ir tiems, kurie galvoja, jog reikėjo pakloti ne mažą sumelę už tokią patirtį, turiu nuvilti – nereikėjo. Viską gavome nemokamai: skrydžius, apgyvendinimą, maitinimą, paskaitas ir nuoširdų bendravimą. Laikas išlipti iš komforto zonos ir pamatyti, kaip gyvena pasaulis.

Susiję