Futbolas trenerių akimis: rezultatas nėra galutinis nuosprendis
Pralaimėjimas, pralaimėjimas, pergalė, lygiosios, pralaimėjimas, lygiosios, pralaimėjimas, pralaimėjimas, pralaimėjimas… Galutinis varžybų verdiktas, kurį mato žiūrovas. Pergalė – moki žaisti, pralaimėjimas – nemoki. Šitoks požiūris, pasak Lietuvos futbolo rinktinės trenerių, mūsų šalyje nusistovėjęs jau senai. Tačiau ne daug kas supranta, kas iš tiesų slypi po tais rezultatais.
Ieško priežasčių, o ne pasiteisinimų
Prieš dvejus metus į Lietuvos futbolo rinktinę atėjęs Edgaras Jankauskas atnešė naujų vilčių ir sirgaliams. Pažvelgus į jau nuveiktus darbus galima teigti, kad pažadinti rinktinę iš užsitęsusio žiemos miego jam pavyko. Naujoviškai analizuojami priešininkai, komanda modernėja, įsigytas ir vienas moderniausių žaidėjų sekimo prietaisų – katapultas, kuriuo treneriai turi galimybę tiesiogiai stebėti žaidėjų fizinę būklę. Tapo lengviau vertinti kiekvieno žaidėjo pasiruošimą.
Vis dėlto, pasak E. Jankausko, Lietuvos rinktinė nuo savo varžovų kasdien atsilikinėja, kadangi jie turi viską, visas naujausias technologijas ir žymiai daugiau informacijos. O tai, ką mes šiandien vadiname naujove, anglai naudoja jau dešimtmetį. „Daug žmonių gali pasakyti, kam jums tie katapultai, jūs vis tiek pralaimėsit anglams. Bet jeigu mes šito nedarysim, tai mes neturėsim net jokių galimybių žengti žingsnio į priekį“, – sako futbolo rinktinės vyr. treneris E. Jankauskas.
Jis pripažįsta ir nesiteisina, kad komandoje yra didelių spragų. Todėl pasiruošimo metu labiausiai koncentruojasi į patį žaidimo procesą ir supratimą ne tik paskutinio žingsnio iki įvarčio, bet ir koks svarbus yra kiekvienas ėjimas prieš ėjimą.
Treneris sako, kad labai svarbu žaidėjams, taip pat ir žiūrovams suprasti, kad jeigu įvartis praleidžiamas, nebūtinai reikia kaltinti vartininką arba tą, kuriam pramušė prie kojų. Dažniausiai tai būna įvykio grandinė, ir didžiausią klaidą gali būti padaręs ketvirtas ar dar tolimesnis žaidėjas nuo perdavimo, kuris atnešė įvartį.
Viltys į jaunąją kartą
E. Jankauskas neslepia, kad tokią informaciją išgirdę žaidėjai dažnai patiria šoką, nes žaidėjai futbolą mato panašiai kaip ir žiūrovai. Todėl šiandien treneriai tikisi, kad iš jaunosios futbolo kartos pavyks užauginti techniškus žaidėjus, profesionalus, kadangi visą svarbią informaciją jie gali gauti žymiai anksčiau, nei dabartinės nacionalinės rinktinės žaidėjai.
Vyr. trenerio asistentas Rokas Garastas treniruoja ir vaikų komandas. Jis sako, kad po truputį, nuo mažens, galima pakeisti vaikų mąstymą, jie ima galvoti ne tik apie rezultatą, bet ir jo siekimą – ilgą procesą, didelį ir sunkų darbą. Vis dėlto, šitoks mastymas dar nėra pilnai įsitvirtinęs Lietuvoje.
„Aš labai norėčiau, kad rungtynėse mano vaikai gautų tokias dvikovas, kaip gauna Mančesterio ar Liverpulio vaikai. Norėčiau, kad juos taip spaustų, vyktų procesas, tačiau pas mus Lietuvoje daugumai komandų svarbus tik rezultatas, svarbu išmušt kamuolį ir viskas“, – pasakojo treneris. Jo nuomone, jeigu mūsų Lietuvos vaikams pavyktų papulti į aukštesnio lygio varžybas su stipresnėmis komandomis, vyktų daug didesnis progresas ir vaikai labiau tobulėtų.
Visa sistema žlugdo futbolą
Rinktinės treneriai vieningai sutinka, kad problemos slypi giliai, pačioje Lietuvos futbolo sistemoje. Viskas prasideda nuo vaikų, kurie nori žaisti futbolą, yra talentingi, tačiau talentui skleistis galimybių labai mažai, miestuose trūksta aikščių.
„Šimtą metų kalbame apie tą patį, bet tiesiog nėra mums elementariausių sąlygų. Niekur aukščiausio lygio futbole tokių dalykų nepamatysite. Pas mus maniežas trypiamas nuo 8 ryto iki vėlaus vakaro, neįmanoma gauti vietų. Susidomėjimas, reiškia, yra. O galimybių ne“,– situaciją apibūdina E. Jankauskas.
Kita problema, kurią pastebi rinktinės treneris – futbolo klubai patys stabdo lietuvių žaidėjų tobulėjimą, į jų vietas užleisdami legionierius.
„Jeigu „Žalgirio“ startinėje sudėtyje žaidžia 4 ar 5 lietuviai, manęs šis dalykas tikrai neramina. Yra tikrai perspektyvių žaidėjų, kurie numetami į silpnesnes komandas, o jų vietas užima legionieriai. Nelimituotas užsienio žaidėjų skaičius mūsų futbolui tikrai nepadeda“, – savo nuomone pasidalijo E. Jankauskas. Jo manymu, klubus turėtų motyvuoti ir tai, kad už kiekvieną į rinktinę deleguotą žaidėją komanda gauna pinigų.
R. Garastas užtikrino, kad visos problemos, esančios mūsų futbole yra labai aiškios, paprastos ir realios.
„Jeigu man kas duotų valandą, aš tikrai užrašyčiau tas problemas, ir jeigu dedam visas jėgas į ten, mes jas išsprendžiam“, – entuziazmo neslėpė R. Garastas. Tačiau savaime suprantama, kad norint turėti gerus rezultatus, vien trenerių entuziazmo nepakanka.
Nors futbolo situacija Lietuvoje ir nedžiugina, treneriai vieningai sutinka, kad ir jie, ir rinktinės žaidėjai yra pasiruošę atiduoti visas jėgas kovojant.
