Žirgų lenktynės – tradicija, kurią verta kurti
Pabandykite įsivaizduoti 60 km/val. greičiu šuoliuojantį žirgą ir balne meistriškai jį valdantį žokėjų. Lenktynių trasoje žmogus ir gyvūnas tampa vienu. Šuolio metu žirgas trenkiasi į žemę 16 tonų jėga, o į lenktynių finišą vienu metu skrieja penki tokie tandemai. „Fantastinis vaizdas. Reikia išgirsti tą kanopų dundėjimą”, – sako Lietuvos žirgų lenktynių asociacijos prezidentė Evelina Kolbasnik.
E. Kolbasnik asmeninio archyvo nuotr. Istorijos klaida?
Tokiu įspūdingu reginiu galima pasimėgauti lygiosiose žirgų lenktynėse, kurios Raseinių hipodrome organizuojamos nuo 2015-ųjų. Tiesa, ši populiariausia pasaulyje žirgų lenktynių rūšis Lietuvoje dar tik ieško savojo žiūrovo. Ir tai, pasak E. Kolbasnik, vyksta gana sėkmingai, nors mūsų šalyje šis sportas žengia tik pirmuosius žingsnius.
Įsitvirtini nėra lengva dėl istorinio konteksto. Užsienio valstybėse, ypač Anglijoje, žirgų lenktynės turi gilias tradicijas ir pritraukia tūkstantines žiūrovų minias. „Šio sporto prabanga – istorinis dalykas. Tai intelektuali pramoga”, – sako E. Kolbasnik. Ji žirgų lenktynes lygina su tokiomis sporto šakomis kaip golfas, buriavimas ar automobilių sportas.
Moteris sako, kad kitaip būti ir negali, nes tai karališkas sportas, kuris atkeliavo iš Anglijos ir yra glaudžiai susijęs su istorija. Pati Karalienė Elžbieta II-oji niekada nepraleidžia Karališkųjų Askoto žirgų lenktynių. Žiūrovai renkasi ne tik žirgų pažiūrėti, bet ir pasinaudoti proga pamatyti savo karalienę. E. Kolbasnik pasakoja, jog hipodrome statoma ne tik už laimėsiantį žirgą. Karalienės Elžbietos II-osios skrybėlaitės spalva taip pat tampa lažybų objektu.
„Šių varžybų tradicija labai sena. Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą žirgai būdavo išbandomi. Greičiausi, stipriausi ir ištvermingiausi buvo naudojami kare”, – pasakoja LŽLA prezidentė. Nors ilgainiui pastebėta, kad žirgai negali konkuruoti su kulkosvaidžiais, atrankos vyko toliau. Eikliausi žirgai iš karo lauko persikėlė į lenktynių trasas. Taip atsirado ši žirgų sporto rūšis.
„Nuo pat pradžių buvo atrinkinėjami patys geriausi, kuriuos vertėjo demonstruoti”, – todėl šis sportas laikomas prabangiu, paaiškina moteris. Per visus tuos metus žirgų lenktynių esmė nekito: žirgai iš starto vartų visu greičiu lekia į finišo tiesiąją taip, kaip kadaise, iššovus patrankai, lėkdavo į ataką.
Tuo metu, kai Anglija išgyveno savo aukso amžių, Lietuva buvo dalinama ir okupuojama. „Kai kitos šalys vystėsi ir klestėjo, mes buvome varguoliais, išgyvenome didelius politinius sunkumus”, – Lietuvos atsilikimo šioje srityje priežastis vardija E. Kolbasnik. Ji pasakoja, jog būtent po pirmojo pasaulinio karo ir dingsta visi įrašai apie žirgų lenktynes Lietuvoje. Nuo to laiko nėra visiškai jokių užuominų apie šį žirgų sportą mūsų šalyje.
Tačiau tai tikrai nėra kliūtis žirgų lenktynėms vėl įsitvirtini Lietuvoje. „Šiandien mes turime iš naujo atgaivinti, gal net iš naujo brandinti visuomenę. Mes tik atrandame savo vartotoją. Tai tiesiog yra susiję su klaida”, – teigia ji ir tiki, kad šis sportas galiausiai užsitarnaus populiarumą.
Nuo pievų iki aukščiausio lygio hipodromo
Pirmosios žirgų lenktynės šiuolaikinėje Lietuvoje pradėtos rengti prieš gerą dešimtmetį. Susibūrusi entuziastingų bendraminčių grupė pradėjo domėtis žirgų lenktynių rinka pasaulyje ir pabandė šią veiklą Lietuvoje. Pradėjo vesti grynakraujų jojamųjų žirgų kilmės knygą, gavo visus įgaliojimus ir atsivežė pirmuosius žirgus. Hipodromo tuo metu neturėjo, todėl lenktynių trasos ėjo per pievas, aptvertas pagal normatyvus.
Pradžioje entuziastai lenktyniavo tik savo malonumui. Augant susidomėjimui šiuo sportu atsivėrė ir verslo galimybės. Atėjo laikas įrengti kokybišką hipodromą, kuriame vyktų tarptautinius standartus atitinkančios lenktynės. 2008 m. buvo parašytas projektas ir prasidėjo Raseinių hipodromo rekonstrukcija. 2014 m. ji buvo baigta.
Žirgų lenktynės, kaip ir bet kuris profesionalus sportas, turi atitikti labai griežtus normatyvus ir tarptautinius reikalavimus. Labai svarbi infrastruktūra. „Trasa turi būti aptverta specialiomis plastmasinėmis tvorelėmis. Jei žokėjus kristų, jos sušvelnintų smūgį. Turime užtikrinti, kad ir žirgui, ir žokėjui būtų saugu”, – apie tarptautinius standartus atitinkantį hipodromą pasakoja moteris.
Raseinių hipodromas yra vienintelis tokio aukšto lygio hipodromas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. „Mes esame lyderio pozicijoje, nes tokie esame vieni”, – didžiuojasi ji. Tačiau kaimyninė Lenkija yra kur kas toliau pažengusi. „Žirgų lenktynės Lenkijoje vyksta daugiau nei šimtą metų. Jie – mūsų „tramplinas”. Mes iš jų mokomės, jie mums padeda. Atvykę pas mus kuria didesnį konkurencingumą”, – sako ji.
Turėti tokius kaimynus – nauda. Jei žirgas Lietuvoje rodo gerus rezultatus, jį galima išbandyti Lenkijoje. Jei ir ten žirgui pasiseka, tada jį galima išbandyti ir kitose Europos šalyse. „Europiečiai daug girdėję apie mūsų šalies pasiekimus kitose sporto rungtyse, todėl mes jiems įdomūs. Bet kol kas jų akyse mes vis dar esame maži vaikai”, – priduria LŽLA prezidentė.
Renovuotas Raseinių hipodromas leidžia rengti aukščiausio lygio lenktynes, kurios nenusileidžia net Lenkijai. „Dabar tai kultūros auginimo dalis, tradicijos kūrimas. Kitose šalyse tai tereikia palaikyti ir puoselėti, o pas mus tenka kurti iš naujo. Turime užsiauginti tinkamą auditoriją”, – tikina E. Kolbasnik.
Daugiau nei sportas
Žirgų lenktynės niekur pasaulyje nėra vadinamos sportu, nes neatitinka olimpinio sporto reikalavimų. „Jos remiasi pinigais. Yra lažybos, kurios prieštarauja skaidriam sportui. Atletu yra žirgas, nors žokėjus priiminėja sprendimus ir atlieka labai svarbų vaidmenį. Bėgimo take gali rungtis labai brangus žirgas ir labai brangus žokėjus, kurie garantuotai laimės. Tai prasilenkia su olimpiniais reikalavimais”, – kodėl žirgų lenktynės yra ne tik sportas, bet ir industrija, aiškina E. Kolbasnik.
Ši sporto šaka apjungia žirgų veisimą, jų savybių gerinimą, lenktyniavimą, pardavimą ir lažybas. LŽLA prezidentė sako, jog visa tai reikalauja žmogiškųjų išteklių. „Mūsų tikslas – didinti grynakraujų jojamųjų žirgų populiaciją Lietuvoje”, – apie planus pasakoja moteris. Viskas žirgų industrijoje yra susiję: žirgo įsigijimas, auginimas, šėrimas, treniravimas, pardavimas. Visam tam reikia turėti tinkamų žinių, kuriomis dalintis pasiruošusi Lietuvos žirgų asociacija.
Jos prezidentė sako, jog Lietuva puiki šalis tokiai veiklai. „Pas mus labai daug žalių plotų. Jų savininkai galėtų turėti po vieną ar dvi motinines kumeles ir vesti kumeliukus. Tai labai gera verslo galimybė. Smulkūs ūkiai už tuos pačius kaštus galėtų laikyti ne tik karvę, bet ir grynakraujį žirgą”, – įsitikinusi E. Kolbasnik.
Pasak jos, patys ūkininkai galėtų auginti ir treniruoti kumeliuką, nes kiekvienos laimėtos lenktynės kelia žirgo kainą. Moteris sako, kad Lietuvoje žirgą galima pigiai auginti ir mokyti, o tada brangiai parduoti užsienyje.
Žirgų lenktynės atveria ir dideles tarptautines galimybes. Žirgas gali būti gimęs kitoje valstybėje, bet treniruotis pas mus. LŽLA prezidentė patikina, kad žirgai tikrai supranta visas kalbas. Atsirastų trenerių ir žokėjų poreikis. Jie, išsiugdę kompetencijas Lietuvoje, noriai būtų samdomi ir užsienyje.
„Tai puiki veiklos idėja regionams. Galimybė išlaikyti jaunimą Lietuvoje, sumažinti emigruojančių skaičių. Ši veikla yra viena iš perspektyviausių ir brangiausiai apmokamų pasaulyje. Vieno lenktyninio žirgo priežiūra sukuria 1,8 darbo vietos. Jei Lietuvos ūkininkai tai supras, greitai Lietuvoje atsiras pirmosios veislinės kumelės”, – tikisi pašnekovė.
Lietuvoje trūksta ir žokėjų, nes jiems, kaip ir pačioms žirgų lenktynėms, yra taikomi itin aukšti tarptautiniai reikalavimai. „Čia susiduriame su problema. Žokėjus turi būti smulkus, žemas ir lengvas, o mūsų vaikinai natūraliai subręsta ir išauga į tvirtus vyrus”, – pastebi E. Kolbasnik. Tuomet jie tampa treneriais arba pasirenka kitą sferą. Tai – lyg užburtas ratas. „Neužtenka įgyti žokėjaus profesiją. Reikia nuolat tobulėti, išmanyti techniką, būti gerai fiziškai pasiruošusiam”, – apie žokėjui reikalingas savybes sako ji.
Raseinių hipodrome jau vienerius metus treneriu ir žokėjumi dirba Donatas Bartkus. „Reikia jausti kiekvieną žirgo judesį. Reikia išstovėti ir išlaikyti žirgą, kad lenktynių pradžioje nebėgtų visu greičiu. Didžiausias krūvis tenka kojoms”, – darbo patirtimi dalinasi treneris. Jis tikina, kad tai reikalauja juodo darbo.
Raseinių hipodrome yra paruoštas specialus treniruoklis, kuris juda lenktynių trajektorija. E. Kolbasnik pastebi, kad net profesionalūs žokėjai ant jo išbūna daugiausiai 5-6 min. Be fizinės ištvermės žokėjai turi būti pasiruošę ir psichologiškai. „Žirgų lenktynėse pergalę lemia milimilisekundės, todėl labai svarbūs taktiniai sprendimai, trenerių nurodymų vykdymas. Užsienyje vyksta ypatingai brangūs bėgimai. Prizinis fonas siekia 100 tūkst. eurų, o pirmą ir antrą vietas skiria tik šnervės plaukas”, – patikina ji.
E. Kolbasnik sako, kad žokėjų trūkumas Lietuvoje nestebina, nes viskam reikia laiko. Šiuo metu į varžybas tenka kviesti profesionalus iš kitų šalių. Atvykusiesiems priprasti prie žirgo padeda treneriai. Donatas sako, kad kiekvieno žirgo charakteris skirtingas, todėl reikia su žirgu susipažinti, žinoti, kaip su juo elgtis. Kiekviena detalė žokėjui yra labai svarbi. „Nuo to, ką žirgas daro gerai ar blogai, priklauso ir strategija”, – sako treneris.
Augančiai Lietuvos žokėjų kartai labai naudinga, kad Raseinių hipodromas yra atviras užsieniečiams. „Profesionalai rodo aukštą lygį, pasirengimą ir patirtį. Žiūrovams gražu pažiūrėti, dalyviams pasimokyti ir pasikonsultuoti. Tai labai sveika konkurencija, kuri skatina greičiau tobulėti”, – tikina pašnekovė. D. Bartkus džiaugiasi, jog šiuo metu treniruoja tris mergaites, kurios yra pasiryžusios įgyti žokėjos profesiją.
Sportas imlus laikui
Treneris mano, kad tik laiko klausimas, kada žirgų lenktynės Lietuvoje taps populiariomis. Jis tikisi, kad rasis daugiau konkurentų, naujų žirgų, kurie padės kurti dar daugiau intrigos žirgų lenktynėse. D. Bartkus viliasi, jog ši industrija Lietuvoje tik stiprės ir pritrauks dar daugiau žiūrovų. Žokėjus pastebi, kad kol kas žmonės yra kiek skeptiški.
E. Kolbasnik regi kur kas šviesesnes perspektyvas. „Susidomėjimas tik auga. Auga ir mūsų renginių kokybė. Žirgų lenktynės – intelektuali pramoga, į kurią žmonės susirenka pasipuošę ir geros nuotaikos”, – tikina ji.
Ar žiūrovams, norintiems apsilankyti žirgų lenktynėse, reikia dėvėti skrybėles bei švarkus? „Kol kas mes neturime lygiuotis į karalius. Laukiu skambučių iš tų, kurie nežino kuo rengtis. Šios intelektualios pramogos renginyje užtenka smart casual kodo aprangos”, – nuramina E. Kolbasnik.
Organizatoriai orientuojasi į kokybiškas žirgų lenktynes, kurios atitinka aukščiausius pasaulio standartus, ir tiki, kad laikui bėgant Lietuvoje įsitvirtins žirgų lenktynių tradicija. „Greitis, adrenalinas – tai nenupasakojama. Tai reikia pamatyti”, – šypsosi D. Bartkus.
