Sklandytuvų gamyklos direktorius: būsimieji lakūnai turėtų pradėti mokytis nuo sklandymo
„Aviacija Lietuvoje – tikra našlaitė“, – įsitikinęs Lietuvos sklandytuvų gamyklos „Sportinė aviacija ir KO“ direktorius Vytautas Mačiulis. Vienintelės tokios gamyklos Baltijos šalyse vadovas pasakoja, kad lietuvių gaminami sklandytuvai – aukštos klasės, tačiau dėl mažos paklausos jų gamyba vyksta lėtai, o naujų modelių kūrimui ar eksperimentavimui nepakanka lėšų. Pašnekovas pasakoja apie sklandytuvų gamybos ypatumus bei dalinasi apmąstymais/įžvalgomis apie valstybinę Lietuvos politiką aviacijos atžvilgiu.
Autorės nuotr. Darbo poreikis – mažas
„Kaip mums sekasi? Ogi nei gerai, nei blogai, kaip visada – mūsų gamykla orientuota į sportinę aviaciją, ir įkurta ji buvo tam, kad vystytume šiuolaikinių medžiagų panaudojimą aviacijoje, – svarsto nuo 1969 metų Lietuvoje veikiančios sklandytuvų gamyklos direktorius Vytautas Mačiulis. – Visgi, jeigu tarybinėje santvarkoje aviacijos stiprinimui būdavo skiriamos lėšos, atliekami įvairūs eksperimentai, sukuriama po vieną naują sklandytuvo modelį per metus, šiandien taip nebėra.
Visoje Sovietų Sąjungoje mes pirmavome, buvome tarsi sklandymo meka – iš mūsų gamyklos į didžiąją aviaciją pateko daug technologijų, pavyzdžiui, akrobatiniai lėktuvai, sportiniai sklandytuvai. Jurgis Kairys iki šiol mūsų sklandytuvu skraido. Tačiau dabar visą sklandytuvų gamyklą palaiko tik saujelė entuziastų, kurie dirba daugiau palaikydami idėją iš meilės šiam sportui – poreikis mūsų darbui yra labai mažas. Be to, trūksta specialistų – dabartiniai universitete paruošiami inžinieriai neturi praktinės bazės, kur galėtų susidurti su aukšto lygio konstravimu – jie tampa ne projektuotojais ar kūrėjais, o tiesiog varžtų „susukėjais“ ir paskui dirba ten, kur kūrybinių žinių nereikia. Tuo tarpu aukštų technologijų aerodinaminių savybių produktui reikia ne tik mokslinių, bet ir kūrybinių žinių, mąstymo.“
Vyras pasakoja, kad pagrindiniai Lietuvoje pagaminamų sklandytuvų užsakovai – tai privatūs asmenys, vos keli jų yra iš Lietuvos – kiti pirkėjai yra iš Vakarų Europos, Australijos, Pietų Afrikos ar kitų kraštų. Per metus parduodami vidutiniškai aštuoni sklandytuvai – gauto pelno, tikina pašnekovas, vos pakanka išsilaikyti, todėl gamykloje atliekami ir lėktuvų remonto darbai.
Šiuo metu gamykloje dirba apie 50 darbuotojų. Per metus pagaminama apie 20 sklandytuvų. Kiekvienais metais pristatomi tam tikri produkto patobulinimai. „Pirmiausia į sklandytuvus įdėjome vidaus degimo variklius, vėliau pirmi Europoje sertifikavome sklandytuvą su elektros varikliu (jo prireikia, kai oro sąlygos neleidžia sklandytojui sugrįžti į aerodromą), taip pat toliau tobuliname šį sklandytuvą – pradžioje jo sparnai buvo 18 metrų ilgio, o dabar bandome sertifikuoti 21 metrų sklandytuvą (tai – dvi skirtingos klasės varžybose)“, – pridūrė Vytautas Mačiulis.
Gamyklos pagaminti sklandytuvai pamažu sužiba ir tarptautinėje erdvėje – šiemet Pociūnuose vykusiame Pasaulio sklandymo čempionate lietuvis Vladas Motūza užėmė antrą vietą. Jis skrido „Sportinės aviacijos ir KO“ pagamintu sklandytuvu „Mini LAK“.
„Sklandymas turėtų būti privalomas lakūnams“
„Esu įsitikinęs, kad mūsų lakūnus reikėtų pradėti mokyti visų pirma sklandytuvų valdymo, o tik po to jie patys nuspręstų, ar skraidys kaip sportininkai, ar pasirinks komercinio piloto kelią, – sako pašnekovas. – Šiandien pasirinktas brangiausias lakūnų mokymo modelis – jie iš karto mokomi skraidyti lėktuvais, prieš tai net neturėję sklandymo patirties, kuri labai praverstų jų profesiniams įgūdžiams. Mokantis sklandyti lakūnas avarinėse situacijose bus labiau atsipalaidavęs. Pavyzdžiui, galbūt girdėjote, kaip 2009-aisiais laineris nutūpė į Hudzono upę Niujorke – vos jam pakilus į abu lėktuvo variklius pateko pulkas žąsų, todėl pilotas, turėdamas sklandymo patirties, mokėjo skraidyti be motoro ir sėkmingai nutupdė lėktuvą su beveik 200 keleivių į upę.
Kodėl aš aviaciją Lietuvoje vadinu našlaite? Nes čia viskas paremta entuziazmu, nėra jokios su tuo susijusios valstybinės politikos. Mums trūksta specialistų – pradedant inžinieriais baigiant eiliniais darbininkais, pavyzdžiui, šaltkalviais, tekintojais ir t.t. Kodėl tokia situacija? Nes visi nori baigti aukštąjį mokslą. Baigia, o tuomet nežino, ką daryti“, – svarsto pašnekovas.
Sklandytuvo gamybos procese dalyvauja visi 50 gamyklos darbuotojų – reikia ne tik atlikti techninį darbą, tačiau taip pat ir priimti užsakymus, subalansuoti finansus, užtikrinti gamybos patalpas, įrankius, sąlygas gamykloje. Konstruktoriai tuo tarpu bando pritaikyti tam tikras naujoves, atsižvelgdami į sklandytojų poreikius, varžybų taisykles, saugumo reikalavimus.
Pašnekovas sutinka, kad sukurti sklandytuvą – tai tikras menas. „Kiekviename inžinieriniame darbe yra meno, tačiau čia jo yra ypatingai daug – tu turi dar ir išgauti aukštą aerodinaminę kokybę, tam tikrą sklandytuvo skridimo kampą. Tai lems sklandytuvo greitį, o varžyboms reikalingi kuo geresni parametrai. Kita vertus, nauji modeliai mūsų gamykloje „gimdomi“ labai sunkiai, mat mūsų uždirbamas pelnas – labai nedidelis, tad negalime daug į tai investuoti“, – sako direktorius.
Sklandytuvai gaminami iš kompozicinių medžiagų. Pigiausio sklandytuvo (13,5 m sparnų ilgio) kaina – apie 45 tūkst. eurų be mokesčių. Sklandytuvo kaina gali kilti iki 120-150 tūkst. eurų – tai priklauso nuo papildomų modifikacijų. Vien papildoma įranga – kompiuteriai, prietaisai – gali atsieiti per 10 tūkst. eurų.
Sklandymas – kiekvienam prieinamas sportas
Pats jau per keturiasdešimt metų sklandantis Vytautas Mačiulis sako nesutinkantis, kad sklandymas – tai brangus ar neprieinamas sportas. „Tikrai ne. Moksleiviui ar studentui išmokti skraidyti per vasarą ir gauti licenciją kainuos iki 1000 eurų. Žinoma, reikia įdėti ir savo darbo, pasimokyti, praeiti sveikatos patikrinimą ir t.t. Tačiau pats sklandytuvas juk naudoja tik vėjo energiją, kuro jam reikia tik pakilimui. Pakilimas į 100 metrų aukštį kainuoja apie 5 eurus, tad pakilti į 500 m aukštį tau kainuos 25 eurus, o už tokią sumą paskui gali skraidyti visą dieną, kol neprireiks pertraukos. Mokomieji skrydžiai, žinoma, įprastai daug trumpiau užtrunka, penki tokie skrydžiai kainuoja apie 30 eurų.
Išmokti skraidyti dar nereiškia, kad jau turi licenciją – jai gauti turi išlaikyti egzaminus Civilinės aviacijos administracijoje. Na, o gavęs ją atsinaujinti turi kas penkis metus. Po to jau eini savarankiškai – kiek nori, tiek skraidai. Mes, klubo nariai, jeigu nevažiuojame į kokias tarptautines varžybas ir sklandome klubo sklandytuvais, išleidžiame iki tūkstančio eurų per metus (apie 50 valandų skraidymo). Varžybose pinigų galima daug „pragyventi“ – jeigu jos kokiuose Telšiuose, tai nuvažiuoji ir viskas, tačiau jeigu kur užsienyje, daug lėšų tenka išleisti viešbučiams, maistui ir t.t. Žinoma, ir skraidyti tokiu atveju reikia daugiau – bent 300 valandų per metus, be to, daug pinigų reikia investuoti į gerą sklandytuvą…“
Bet kuriuo atveju pašnekovas teigia manąs, kad Lietuvoje turėtų atsirasti daugiau vaikų sklandymo mokyklų. „Tai išspręstų jaunimo užimtumo problemą ir suteiktų didelį pradinį paruošimą tiems, kurie nori tapti pilotais – taip didele dalimi atpigtų jų ruošimas. Jeigu vaikas išmoksta skraidyti būdamas 10-16 metų, šiam paaugus susitaupys didžiuliai resursai. Manau, kad aeroklubai turėtų atlikti didžiausią vaidmenį suteikiant pradinį mokymą, o į universitetą pilotai turėtų stoti jau turėdami PPL (privataus piloto licenciją)“, – sako jis.
