Atrodė, viskas klostosi puikiai: oras palankus, taksi lyg užsakytas stovėjo prie mano namų. Vairuotojas sugebėjo per penkias minutes pristatyti mane į sutartą UŽ komandos susitikimo vietą. Jau beveik patikėjau savo sėkme, tačiau traukinys nuvažiavo, tik įžengus į geležinkelio stotį. Ir juokinga, ir graudu, ir gėda.

Tuomet dar per garsiakalbį nuskambėjo pranešėjos balsas, kad kažkuris traukinys vėluos devyniomis minutėmis. „Kodėl ne mano traukinys?“ – apmaudžiai toptelėjo. Laimei, netrukus turėjo atvažiuoti autobusas, vykstantis į Visaginą, tad kelionės tikslą pasiekiau, tik kiek neplanuotu būdu.

Kelionė neprailgo, autobuse sutikau moterį, su kuria šnekėjausi iki pat Ignalinos. Išlipusi Dūkšte dėl įvairių nutikimų jau buvau kone pamiršusi, ko čia važiavau ir ką turiu daryti. Sekundėlei prisėdau, apsižvalgiau ir pamačiau, kokiame ramiame ir švariame miestelyje atsiradau.

Ilsėtis daug laiko neturėjau. Jau ir taip buvau per daug nukrypusi nuo plano, tad prisijungiau prie grupės.

Man rūpėjo vienas klausimas: ar miesto jaunimas turi ką veikti savo gimtajame miestelyje? Vaikščiojau apytuštėmis Dūkšto gatvėmis ir kalbinau sutiktus jaunus žmones. „Ar savo mieste randate užtektinai veiklos laisvalaikiu?“ – užkalbinau vieną praeivį.

„Ne, – atšauna jis. – Bet man neįdomu ir neieškau.“

Kiti vaikinai tvirtino, jog Dūkšte visiška ramybė, nieko nevyksta, todėl užklasine veikla jie užsiima ir laisvalaikį leidžia kaimynystėje – Kaniūkuose.

„Dūkštas ir Kaniūkai priklauso tai pačiai seniūnijai, todėl jaunimu rūpintis seniūnas paskyrė Kaniūkams“, – pasakojo laisvalaikio organizavimo specialistė Dūkšte Dangutė Urbonienė. Į jos kabinetą užsukau pasikalbėti plačiau.

– Kokią veiklą Dūkšto kultūros centras siūlo jaunimui?

– Neseniai susibūrė mergaičių šokių grupė, jas be atlygio moko mėgėja. Šokėjos ruošia pasirodymus įvairioms progoms, artimiausi planai – kalėdiniai renginiai. Dar prisidedame prie Kaniūkų jaunimo klubo veiklos. Taip pat turime liaudies kapelą. Bet, kaip minėjau, už geležinkelio, visai šalia Dūkšto, yra Kaniūkų gyvenvietė, kurioje įkurtas jaunimo klubas. Ten daugiausia ir renkasi liaudis.

– Ar Dūkšte yra vietų, skirtų moksleiviams rinktis laisvalaikiu?

– Specialių vietų moksleivių susitikimams nėra. Dabar vykdomas projektas – statomas stadionas, kuriame bus įrengtos krepšinio, fulbolo aikštelės, lauko teniso kortai. Sportuoti galės ne tik jaunimas, bet ir visi kiti.

– Kokių problemų kelia jaunieji dūkštiečiai?

– Baiminuosi, kad paaugliai neišlaužytų naujojo stadiono, bet daug problemų nesulaukiame, tik kartais tenka pamatyti jaunuolius piktybiškai ką nors niokojant. Bet čia tikriausiai ne tik mūsų problema. Visur visokių žmonių yra.

– Ar noriai jaunimas dalyvauja renginiuose? Kaip skatinate juos prisidėti prie kultūros centro veiklos?

– Nelabai noriai. Buvome subūrę jaunimo teatro grupę, statėme spektaklį, bet pasiruošti reikia nemažai laiko, vaikams pritrūko kantrybės. Aptingo visi, ir spektaklis liko pamirštas.

– Galbūt yra aktyvių jaunuolių, kuriais didžiuojatės?

– Daug aktyvistų neturime. Gaila šiais metais Dūkštą palikusių Justinos Kazėnaitės, Artūro Laškovo, Edgaro Davidovičiaus ir Broniaus Povilaičio. Šie jaunuoliai prieš kelerius metus subūrė metalo grupę „Memorial Faces“. Ji koncertavo įvariuose rajono renginiuose, garsino mūsų kraštą, dalyvavo konkursuose kituose miestuose, 2009-aisiais užėmė pirmąją vietą respublikiniame moksleivių roko konkurse „Rebel Rock“, tačiau dabar mokosi, gyvena ir muzikuoja sostinėje.

– Ačiū už pokalbį.

Pašnekovė negailėjo pagyrimų jauniesiems Dūkšto metalistams, tad pagalvojau pakalbinti ir juos. Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ pasiūliau jiems susitikti trumpam inverviu, tačiau dūkštiečių metalo grupė „Memorial Faces“ kalbėti nepanoro ir kvietimą susitikti ignoravo.

Susiję

Varžytuvės tarp politikų ir moliūgų

Nuo paplūdimio smėlio iki arenų