Lietuvis, kultūra ir valstybė
Kultūros ministerijos parengtame tyrime paaiškėjo, kad 2013 m. daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nedalyvauja kultūriniuose renginiuose, o kiek mažiau – apskritai nesidomi šalies menais ir kultūra. Viešojoje erdvėje kartais atsiranda abejonių dėl Kultūros ministerijos reikalingumo. Kodėl lietuviai nedaug dėmesio skiria kultūriniam gyvenimui ir ką turėtų daryti valstybinės kultūros institucijos, kad suartintų visuomenę su kultūra?
Arūnas Gelūnas. Asmeninio archyvo nuotr. Ekonominiai ir socialiniai poreikiai svarbiau nei kultūriniai
Arūnas Gelūnas, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas ir buvęs kultūros ministras, teigia, kad kultūros politikos viena iš esmių – pasitelkiant valstybės priemones skleisti šalies kultūrą jos gyventojams, remti kultūrinę įvairovę šalyje. Pasak jo, valstybės raidai ir solidumui svarbu, kad būtų plėtojamos ne masinio vartojimo kultūros rūšys, pavyzdžiui, poezija ar opera. Kultūros politika neturėtų reguliuoti menininkų darbo, o per įstatymus ir paramą padėti menui skleistis.
A.Gelūnas teigia, jog yra kelios priežastys, kodėl kultūra piliečiams yra antraeilis dalykas.
„Aš manau, kad Lietuva yra vis dar kovos dėl išlikimo fazėje. Ir kai žmogus kovoja dėl išlikimo: dėl būsto, būtiniausių išlaidų, didesnio atlyginimo, vaikų aprūpinimo ir padoresnių atostogų, tai kultūrinės reikmės atrodo tarsi prabanga, kuri nėra būtina“, – teigia A.Gelūnas.
Jis svarsto, kad aplaidų požiūrį į kultūrą gali lemti ir tautos mentalitetas, ypač dėl to, kad sovietmečiu kultūros politika buvo primesta svetimųjų. Kultūros ministerijos duomenimis, 2013 m. kultūriniame gyvenime mažiausiai dalyvavo 40-60 metų gyventojai. A. Gelūnas šią amžiaus grupę įvardija kaip lūžio kartą. Šie žmonės pusę gyvenimo praleido sovietinėje santvarkoje su vienokiomis tradicijomis, kitą pusę – Nepriklausomoje Lietuvoje. Pasak jo, ši karta matė, kaip formuojasi valstybė, kaip reikia daug dirbti ir iš čia atsiranda iki šiol besitęsiantis išlikimo laikotarpis.
Požiūris į kultūrinį gyvenimą: darbas, ne laisvalaikis
Anot A.Gelūno, probleminis aspektas yra ne tik laikas, kurį žmogus skiria kultūriniams dalykams, bet ir požiūris į juos.
„Šiuolaikinis žmogus yra labai užimtas žmogus. Tempas, stresas, daugybė dirgiklių, ypač iš elektroninių komunikacijos priemonių ir socialinių tinklų. Visa tai suėda labai daug laiko ir kartais nelieka laiko knygos skaitymui ar ėjimui į spektaklį“, – sako A.Gelūnas.
Be to, yra susiformavęs požiūris į kultūrą kaip į darbą, o ne į laisvalaikio leidimą. Ypač tai galioja kalbant apie mąstyti reikalaujančius meno, kino, literatūros kūrinius. Tačiau palaipsniui tas kinta: įvairi kultūrinė veikla integruojama į kasdienio gyvenimo centrus, pavyzdžiui, į prekybos centruose esančius kino teatrus ar parodas.
Kitas dalykas, savotiškai atstumiantis pilietį nuo kultūrinio gyvenimo, yra prieinamumas. Kultūros ministerijos pateiktais duomenimis, 2013 m. apie trečdalis respondentų teigė, kad mėgautis kultūra ir menais trukdo aukšta kaina. Tačiau A.Gelūnas tą paneigia, argumentuodamas, kad, pavyzdžiui, knygų mugė yra sausakimša, be to, vyksta nemažai nemokamų renginių, parodų.
„Kas neturi lėšų įsigyti brangios knygos, tam visada yra biblioteka, tačiau į ją, kaip į kultūrinius renginius, reikia išsiruošti išeiti. Populiarėja patogus ir pigus sprendimas – elektroninės skaityklės. Pagrindinė problema, manau, yra ne lėšos, nes tai galima apžaisti, o laikas ir jo planavimas. Žmogus turi skirti dalį savo užimto laiko, kad ir knygos skaitymui“, – svarsto pašnekovas. A.Gelūnas taip pat papildo, kad prie kultūrinio lavinimo ir įtraukimo nemažai prisideda ir Lietuvos radijas ir televizija (LRT).
Kultūrinis lavinimas – per švietimą ir nuo mažų dienų
Norint veiksmingos kultūros politikos, A. Gelūno teigimu, reiktų orientuotis į vaikų lavinimą: susieti kultūrą ir edukaciją. Siekiant, kad žmogus įsitrauktų į kultūrinį gyvenimą jau nuo mažų dienų, darželio, mokyklos derėtų ugdyti jo kūrybiškumą. Čia svarbus ir Kultūros ministerijos bendradarbiavimas su Švietimo ir mokslo ministerija, kad ugdymas būtų vykdomas per kūrybiškumo prizmę. A.Gelūnas pateikia pavyzdį, kad pats būdamas kultūros ministras kartu su tuometiniu švietimo ir mokslo ministru sudarė projektus edukaciniams filmams apie Č.Milošą ir Radvilų giminę. Tai – ir edukacija, ir kultūrinis ugdymas.
„Turi būti ir švietimo sistema labai orientuota ypač į popamokinę veiklą, pavyzdžiui, į mokinių lankymąsi muziejuose, ekskursijose. Tarkim, Prancūzijoje mokiniai dažnai lankosi muziejuose, supažindinami su kultūros paveldu, meniniais procesais“, – kalba A.Gelūnas. Anot jo, vaikystėje pradėtas kultūrinis ugdymas padeda suformuoti teigiamą požiūrį į kultūrą, paskatina daugiau domėtis ir dalyvauti joje. Be to, pažindami Lietuvos kultūrą, vaikai ugdomi ir kitų vertybių, pavyzdžiui, patriotiškumo, pilietiškumo.
„Reikia būti, gyventi kultūroje, praktikuoti ją, ypač į tai turi būti įtraukti vaikai bei paaugliai. Priešingu atveju, jei tai nebus skatinama, jau užaugęs žmogus vargu ar paims knygą, ar jam bus aktualūs spektakliai, koncertai“, – teigia A.Gelūnas.
Kultūrinės veiklos taip pat gali papildyti ir pamokos temą. Maža to, tai galima integruoti ne tik į istorijos ar menų pamokas, bet ir į gamtos mokslus. A.Gelūnas pateikia pavyzdį, kaip biologijos pamoką galima praturtinti kelione į zoologijos sodą. Tiesa, čia reiktų spręsti mokytojų iniciatyvumo klausimą.
Efektyvi kultūros politika galima po kultūros įstaigų vertinimo
A.Gelūno manymu, kultūros politikos veiksmingumą parodytų statistika. Jis teigia, kad šiuo metu 62 proc. lietuvių nedalyvauja kultūriniame gyvenime, tad politika sėkmės sulauktų tuo atveju, jei šis rodiklis būtų priešingas: kai tokia pati dalis visuomenės domėtųsi menais ir kultūra. Be švietimo, dabartinė vykdoma kultūros politika turėtų prioritetą skirti ir dar kelioms sritimis, kuriuos duotų vaisių.
Vienas iš svarbesnių darbų – dabartinių valstybinių kultūros įstaigų auditas ir pertvarka. Kai kurios įstaigos veikia neefektyviai, neatitinka lūkesčių. A.Gelūnas mano, kad reiktų sudaryti specialią vertinimo sistemą, kuri parodytų, ką reiktų labiau paremti, o ką visai uždaryti. Pertvarkyti reiktų ir kultūros paveldo apsaugos sistemą.
„Pasaulyje yra tik kelios valstybės, kur kultūros politika yra tikrai pakelta į svarbų valstybinį lygmenį: Prancūzija, Japonija, kažkiek Italija. Bet daugelyje šalių ekonominės ir socialinės reikmės yra pačios svarbiausios, o jau po to, kiek lieka laiko, kalbame apie kultūrą“, – sako A.Gelūnas. Jis priduria, kad Lenkija yra geras tinkamos kultūros politikos pavyzdys. Kaimyninės šalies dėmesys savo kultūrinei tapatybei, kūrėjų rėmimui, muziejų modernizavimui, tarptautinių reikalavimų atitinkančioms koncertų salėms yra sektinas dalykas.
