Net jei ir nusipirkai ten namą, tai nebūtinai tampa ir tavo namais
„Filosofams svarbus mąstymas ir būties žodelis „yra“, – sako poetas, filosofas, publicistas dr. Vytautas Rubavičius. „Bet filosofai mūsų Lietuvos tradicijoje visada mąstė apie tautą: tai ir Stasys Šalkauskis, ir Antanas Maceina,ir kiti. Mes turime tokią tradiciją, tačiau sovietmečiu ji nebuvo aktuali, netgi kenksminga, nes tuo laiku kūrėme naują pilietį – tarybinį žmogų. Buvo tokia ideologija, o visa tai, kas yra tauta, buvo įvardijama kaip nacionalizmas ir labai kenksmingas nacionalizmas, nes su nacionalizmu buvo siejama visa, kas kenkia tarybų valdžiai“.
Dr. Vytautas Rubavičius. Gintarės Valancevičiūtės nuotr. AR IŠTIES ESAME LAISVI?
Kiek mums, lietuviams, šiandien yra svarbus tapatybės klausimas?
Buvo laikas, kai buvo nesvarbus. Tačiau, kai laisvinomės iš sovietinės okupacijos, tai darėme tautinio tapatumo pagrindu. Tai buvo ir kalba, ir istorija, ir valstybingumo netekties suvokimas. Valstybingumas buvo suvokiamas kaip tam tikras šventas dalykas, tai ir smetoninės Lietuvos prisiminimas, o Adolfo Šapokos istorija buvo pagrindinis veikalas, ant kurio visi atsistoję žiūrėjo į laisvę, šviečiančią kažkur tolumoje.
Bet labai greitai buvo suprasta, kad tas nacionalizmas ir tautiškumas yra visiškai nereikalingi Europos Sąjungai.
Europos Sąjunga taip pat kuria naują pilietį, europietį, kuris turi įleisti šaknis Europoje. Jis turi būti nesusijęs jokiais tvirtais ryšiais – jausminiais, simboliniais, kalbiniais, mitiniais su konkrečia vietove, su savo tauta. Tautiškumas vėlgi imtas laikyti tokiu reakciniu, atsilikusiu reliktu, kuris moderniems žmonėms, moderniems europiečiams turi būti nebūdingas ir turi būti vienaip ar kitaip trinamas. Mūsų politinis elitas tą labai greitai suvokė ir jiems nebuvo sunku pakeisti tiktai keletą žodžių: tarybinį internacionalizmą į europietišką internacionalizmą, o mąstymo logika išliko ta pati.
Įžvelgiate paralelių su Sovietų Sąjunga?
Aš nenoriu pasakyti, kad Europos Sąjunga yra tokia pati kaip Sovietų Sąjunga, jokiu būdu ne. Yra kuriama nauja bendrija. Bet naujai kuriamos bendrijos logika stebėtinai panaši į tarybinio elito tarybinės ideologijos grindžiamą logiką. Socialinio perdavimo, arba kitaip žmonių konstravimo logiką.
Logika yra ta pati. Tiek demokratinėje šalyje, tiek ne demokratinėje šalyje kalėjimas yra kalėjimas. Na, kažkiek jie skiriasi, bet tai vis tiek yra laisvės atėmimas. Įkalini žmogų ir vienaip ar kitaip stengiesi jį perauklėti.
Ar tai reiškia, kad būdami Europos Sąjungos tautų katile mes prarandame tautiškumą?
Iš dalies prarandame. Prarandame tapatybės dėmenis. Ir ypač tada, kai mes tapatybės pradedame nebevertinti. Nes tapatybė nėra kažkokia materiali, kurią galime apčiuopti, išskirti jos esmę ir padaryti ją visiems suprantamą. Tapatybė yra tarsi efemeriški dalykai. Tačiau žmogaus sąmonėje labai aiškūs. Juk sunku apibūdinti, kas yra meilės jausmas arba sąžinė? Tai būsena. Žmogui, kuris pats išgyveno tuos dalykus, viskas yra labai aišku. Noriu pasakyti, kad socialiniame gyvenime viskas formuojasi iš santykių. Nėra tokių dalykų kaip kėdė ir ne kėdė, bet sąžiningus žmones nuo nesąžiningų mes mokame skirti. Ir greitai.
Kartais prireikia laiko.
Visada reikia laiko. Gimusiam žmogui tapti žmogumi reikia laiko. Tiktai po to mes pradedame pagal savo sąmonę matuoti laiką ir jį atmetame, nes suvokiame, kad žmogus gimsta, auga ir bręsta bendruomenėje.
Bendruomenė tuo metu yra svarbesnė, dar svarbesnė yra šeima. O po to mes iškeliame save jau kaip sąmoningą individą ir sakome, kad šeima nebesvarbi. Sakome, kad yra tik jo – individo – sąmonė, jo laisvė, jo pasirinkimai.
Ir pagal visa tai mes turime matuoti ir perdaryti pasaulį. Kitaip tariant, visą laiką yra du susiję dalykai: individualus mąstymas apie tai, kas aš esu, kas aš esu kaip lietuvis? Ir apie tai, kas yra lietuvybės aplinka, kuri yra didžiulė vertybė, nes joje išauga unikalūs žmonės, unikalūs lietuviai, kurie tampa individualiais lietuviais, individualiomis asmenybėmis. Bet lietuviais.
TAPATYBĖS REIKIA IEŠKOTI KULTŪROJE
Išskiriate ypatingą kultūros reikšmę.
Čia yra svarbus kalbos dalykas, kuris mums teikia galimybę būti bendrumoje, taip pat svarbi kultūrinė tradicija, kuri mums leidžia būti ir išaugti iš tam tikros vietos, kuri yra unikali. Niekas neturi tos vietos, tik tautos. Ir trečias dalykas yra valstybė.
Kai politikai kalba apie valstybę televizijos ekranuose, dažnai matai, kad jie nesuvokia, kas yra valstybė ir kam ji apskritai reikalinga. Kas yra kultūra ir kam reikalinga kultūra. Atsakymas dažnai būna: „Na, tam, kad mes kažkokius dalykus sukurtume ir kad galėtume pasirodyti pasauliui, kad esame“.
Bet kultūra reikalinga ne pasauliui rodytis, ji reikalinga mums patiems.
Esate užsiminęs, kad kultūra gali ir griauti.
Be abejo, kultūra gali griauti. Žiūrint, kaip ją naudoji. Pamatinė kultūros funkcija – palaikyti, kurti ir tvirtinti. Ta bendrystė, mūsų atveju lietuvybė, ir jos sąsajos su konkrečia vieta, kuri laikoma gimtine, tėvyne, yra nepajudinami individai, iš kurių ir kyla asmenybės, individas, kūrėjas ir panašiai.
Kurti kultūrą mes galime bet kur, pavyzdžiui, Brazilijoje mes galime rašyti lietuvišką romaną, bet pati kultūros sistema, kuri priims tą romaną arba jo nepriims, tai bus čia, ne kur kitur. Kitur ji veiks kaip kultūrinė produkcija, veikianti bendresnėje pasaulinėje produkcijoje. Ten ji gali būti suprantama kaip vertimai, kaip egzotiškas kūrinys. Bet nebus vertinamas kaip kultūros faktas, kuris yra svarbus čia, šitoje vietoje, ir šitai bendruomenei.
Lietuvių bendruomenė pačia tikrąja prasme yra tiktai čia ir kitur ji negali būti. Kitur ji jau veikia ir gyvuoja visai kitais pagrindais. Ji gyvuoja kitų aplinkoje, tarp kitų šeimininkų.
Bet prisidengdami kultūra galime bandyti diegti ir iškreiptas vertybes?
Taip gali atsitikti, kai kultūroje atsiranda įvairios ideologijos: vienos, kurios perdėtai iškelia nacionalizmą ir kuris tampa šovinizmu – tai būdinga didžiosioms tautoms, kitos, kurios pradeda aiškinti, kad yra nevertingas gyvenimas, kuris turi sąsajų su savo žeme, su savo valstybe. Tokios ideologijos yra labai žalingos, jos ardo pirminį kultūros tikslingumą – glaudinti, susieti žmones į bendrystę, kuri yra, sakykime, iš Dievo ar iš kur kitur, šiuo atveju nėra svarbu.
Tai yra duotybė, kad mes esame čia – esame lietuviai ir kalbame gimtąja lietuvių kalba. Tuos dalykus reikia suvokti ir saugoti. Tai asmenybiniai dalykai. Jų pagrindu patys išsiugdome ir esame išugdomi tos kultūros.
Galima tą patį mechanizmą – nacionalizmą – panaudoti ir karo tikslams. Supriešinti tautas arba rodyti, kokios vienos yra iškirtinės, o kitos – menkesnės. Tai rasiniai dalykai. Europoje mes turėjome daug patirčių. Bet negalime atmesti tos nacionalinės jausenos, tos tapatumo būsenos kaip kokio trukdžio ar kažkokio blogo dalyko, nes tai yra pagrindiniai mūsų bendrystės klijai.
Lietuviai gali tik pasidžiaugti, kad jų nacionalizmas visada buvo minkštasis, jei lygintume su lenkų, rusų ir kitų didžiųjų tautų nacionalizmu – šovinistiniu nacionalizmu, kuris buvo ekspancinis, žiūrėjęs į kitas tautas kaip į pavergimo ir būtinumo civilizuoti jas galimybę. Vyravo supratimas, kad tos mažos tautos apskritai nevertos istorinio vaidmens, kurį didžiosios valstybės norėjo prisiimti sau.
NEKŪRĖME SAVO VALSTYBINGUMO
O kokia yra valstybės reikšmė?
Valstybė yra vienintelis saviorganizacijos būdas, visuotinai pripažintas, kuris leidžia tautai laisvai gyventi pagal savo kultūra ir gyventi tam tikroje vietoje, kurią jai pripažįstama teisė ginti ir ginti visais įmanomais būdais. Tačiau, aišku, reikia įrodyti, kad tu esi ta tauta, kuri turi istorinį pagrindą, kitaip sakant, turi turėti istorinį pasakojimą. Tam reikalinga istorinė atmintis. Ji gali keistis atsirandant naujoms aplinkybėms, bet visą laiką išlaikys pirminį dalyką – mes esame čia ir tai mums yra šventa ir brangu.
Jei nebūtume pasirinkę stoti į Europos Sąjungą, kas mes tuomet būtume šiandien?
Pasirinkimas buvo neišvengiamas. Mes esame europiečiai, todėl mes į Europos Sąjungą ir stojome. Čia nėra jokios prieštaros, kad mes galime būti čia tiktai be Europos Sąjungos. Tik klausimas, ką daro pati Bendrija ir ką mes patys darome?
Kokiu pagrindu mes tą europinę bendrystę kuriame? Ar mes ją kuriame naikindami kitas tautines nacionalines bendrystes.? Ar vis dėlto mes kuriame bendrystę, diegdami europietiškus bruožus, bet neatsisakome tautiškumo, netgi stipriname jo šaknis, nes tai yra kūrybinė galia ir ta kūrybinė įvairovė turi turtinti ir pačią Bendriją.? Mano galva, Europos Sąjungos ideologijos kūrimo praktika eina ne ten.
Ar tai reiškia, kad valdžioje esantys daro per mažai, kad išlaikytų mūsų tautos savitumą?
Jie ne tik kad nedaro, jie viską daro priešingai. Iš esmės laikosi tos pačios pažangaus europėjimo ideologijos, kurios laikytis yra labai lengva. Tačiau nekreipiamas dėmesys į kultūrą ir švietimą.
Pagrindiniai kultūros palaikymo santykiai yra kultūrinė kūryba, kurios stuburas yra švietimas. Arba mes turime mokyklą ir mokytoją ir tada jau turime gyvybingą kultūrą, arba mes jo neturime.
Bėda ta, kad mūsų politinis elitas prisitaikė prie tų naujų aplinkybių ir prisitaikė pačiu paprasčiausiu, primityviausiu būdu visiškai atsisakydamas nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrimo prievolių.
Šiandien mes prarandame valstybingumą?
Mes jo praktiškai nekūrėme. Jei mes nekuriame ir nestipriname kultūros, mes ir valstybingumo jausenos ir valstybės nekuriame, nes valstybei pirminis dalykas yra kultūra ir kultūrinė atmintis.
Arba mes esame lietuviai, turintys savo valstybę, o ta jausena yra išugdoma mokykloje, arba mes jos neturime. Ekonomika šiuo metu yra globali, todėl neturėtų būti labai sureikšminama.
Bet ji yra svarbi. Didelė emigracija, žmonės nebenori savęs tapatinti su savo valstybe ir dėl ekonominių priežasčių.
O kodėl jie nebenori tapatintis? Todėl, kad nevykdoma nei socialinė, nei ekonominė politika. Viskas yra ekonomizuojama, viskas matuojama buhalteriškai, tarsi viską galima būtų apskaičiuoti. Įjungiami visokie skaičiukai, o kultūros ir mokytojų darbo negalima taip paprastai išmatuoti.
Todėl arba yra politine savimonė ir nacionalinio intereso suvokimas, arba jo nėra.
IŠGYVENAME TAUTOS NYKIMO TRAGEDIJĄ
Galime sakyti, kad šiuo metu patenkame į pereinamąjį laikotarpį, kuris dažnai ištinka po perversmų ir revoliucijų. Susiduriame su nelengvais iššūkiais.
O kas vyksta tuo pereinamuoju laikotarpiu?
Keičiasi kartos.
Taip, kartos keičiasi, bet į kokias? Į tas, kurios išvykusios, kurios nebekuria nei savo valstybės, nei tautos… Išnyksta pagrindinė reprodukcinė galia. Išvažiuoja patys gyvybingiausi žmonės.
Ar tai reiškia, kad mes, kaip tauta, nykstame?
Šiuo metu išgyvename didžiulę tragediją. Tautos nykimo tragediją. Jei pažiūrėtume visas teorijas, kurios susijusios su etno, demo, politologinėmis koncepcijomis, pagrindinis rodiklis yra vienas – gyvybingumo rodiklis: ar daugėja žmonių valstybėje, ar jų mažėja.
Jei mažėja, tai yra labai blogai. Jeigu labai mažėja, tai yra tragedija.
Gal padėtų dviguba pilietybė?
Dviguba pilietybė mums galėtų padėti tik statistiškai užtušuoti tą tragediją.
Tuomet mes visus tuos, tarsi gyvenančius Lietuvoje, pripažįstame, ir mums tarsi nieko nebereikia daryti…
Atrodo, kad po Nepriklausomybės atkūrimo pasukome ne tuo keliu?
Taip. Mes daugelį dalykų darėme ne taip. Mes neieškojome ir nekūrėme savo kelio. Nedarėme tų namų darbų, kuriuos buvo būtina daryti.
Mes pasitelkėme tam tikrus patarimus, ir jie visi buvo ekonominiai, tačiau nieko nesukuriantys, o iš esmės griaunantys. Juk daug kas tą laikotarpį panaudojo tiesiog savo praturtėjimui.
Ar tai ir mentaliteto klausimas?
Iš dalies taip. Bet ir godumo. Paprasto godumo klausimas – greitai susikurti sau gerą ir sotų gyvenimą. O tai taip pat padarė įtaką, kad šiandien Lietuva išgyvena baisiausią žmonių netekties mastą ir baisiausią to valstybingumo jausmo sunykimą.
JAUNOJI KARTA ŠIANDIEN KITOKIA
O kokią Jūs regite jaunąją kartą?
Įvairialypę. Ir kūrybingą, ir nusivylusią.
Bet visokių kartų buvo visą laiką. Pavyzdžiui, 90-aisiais dalis jaunimo buvo dar labiau išsilavinusi nei dabartinis, kuris važinėja po pasaulį, bet jau nebeįžvelgia tarp visų politinių ideologijų to pasaulio įvairumo.
Ar naujoji karta pajėgi išlaikyti tautinę savimonę?
Nėra tokio dalyko kaip tautiškumo išlaikymas. Nacionalumas turi būti kuriamas nepaliaujamai. Visą laiką turi būti kūrybinė galia. Reikia gyventi šiame pasaulyje žinant savo ašį ir turint stuburą – gimtosios kalbos ir kultūros stuburą.
Visą laiką vyksta kūryba. Kalba, kultūra kinta. Viską reikia kurti. Valstybę ypatingai. Reikia kurti kasdieniu darbu ir dėti pamatus. Svarbu suprasti, kokie tie pamatai. Reikia ir keliauti, ir pažinti, bet visą laiką suvokti, kas yra namai. Jei išvykai, tu gyveni kituose namuose, net jei ir nusipirkai ten savo namą.
Šiandien mes jau to nesuvokiame?
Dalis jau nebesuvokia, nes politinis elitas yra išniekinęs žmones savo elgesiu. Tai praktiškai yra žmonių nuvarymas ir išvarymas iš tėvynės. Nebėra idėjos, vertybines orientacijos, valstybės kaip vertybes teigimo. Mokykloje taip pat to nemoko.
Jau nemodernu yra teigti valstybinius nacionalinius dalykus. Jei pradedi kalbėti apie tautiškumą, tai kas esi? Atsilikėlis ir nepažangus? Todėl yra labai daug sumaišties. Jos būtų daug mažiau, jei politinis elitas jaustų atsakomybę už valstybę, už tautą, už tą šaknį, kurią mes dar turime, nes kultūra palaiko tos šaknies gyvybę, bet taip pat palaiko save ir žmones, reprodukuojančius save: gimdančius vaikus, auklėjančius juos, mokančius gimtosios kalbos. Kalba atveria mūsų pasaulį, kaip ir kitos kalbos atveria savo pasaulį.
Todėl mes niekada neįeisime į kitas kultūras tiek, kiek tos gimtosios kalbos tauta. Mes niekada nebūsime tie anglai, kuriems Šekspyras yra šventas. Ir niekada to nesuprasime.
Bet gal nėra teisinga viskuo kaltinti valstybę? Juk mes ir patys šiandien nebemylime vieni kitų.
Valstybę reikia suvokti iš dviejų dalių. Valstybę, kaip institucijas, kaip instrumentą.
Visai kas kita yra žmonės, kurie tais instrumentais naudojasi, kurie suvokia, kam tie instrumentai. Jeigu žmonės suvokia, kas jiems patikima valdyti, suvokia savo priedermes ir valstybingumo tikslus, tai vienam naudoja tuos įrankius.
Tada jiems visi Lietuvos gyventojai yra labai svarbūs, kiekvienas labai svarbus. Jei tu jauti tą svarbą, esi motyvuotas kurti kitokią gyvenamąją aplinką. Kažkada valstybė mums buvo nesvarbi, nes tai buvo tik administracinis vienetas.
Rodos, tokie mes likome ir nebeturime politikų sluoksnio, kurie suvokia valstybę ir kuriuos būtų galima pavadinti valstybinio lygio politikais. Mes turime administratorius, finansinio srauto kontroliuotojus, buhalterius, dar kažką, su viena kita ideologine kliše, kuri atėjusi iš Europos, bet tai nėra tinkamas valstybes suvokimas.
Mes paviršutiniškai priimame kažką primestą, bet nebekuriame savo – suprasto, suvokto ir išjausto. Pavyzdžiui, šiandien mokytojo specialybė, kuri turėtų būti pati gerbtiniausia profesija, mūsų nėra suprasta ir gerbiama. Mokytojui tenka dirbti su trisdešimčia vaikų, iš kurių pusės tėvai daug už jį patį turtingesni, tai kam jie jo klausys ir gerbs? Visuomenė turi pripažinti mokytojo aukštą statusą ir suprasti jo reikšmę.
O mūsų visuomenė yra ekonomistinė. Visi skaičiuoja ir vertina paprastai: kiek gauni?
Šiandien labai sureikšminame pinigus?
Taip. Deja, toks yra neoliberalizmas, kuris yra savaime nykus modelis, tačiau mes pasiėmėme jo patį primityviausią modelį, kuris tam tikram sluoksniui leido greitai praturtėti. Tačiau blogiausia yra tai, kad mes neišlaikėme sričių, kur neturėtume taikyti to modelio.
Mes neturime paslaugų ir prekių modelio perkelti į švietimo sistemą. Visa tai turi ne taip funkcionuoti. Sistema turi būti ne tuo modeliu grindžiama. Ne ekonominiu skaičiavimu. Net ir švietimo reformas vykdome pagal skaičiukus: kiek sutaupysime?
Taupyti reikia, sutinku, bet skaičiavimas turėtų būti visai kitoks. Dabar nėra pakankamai vaikų, uždarome. Šeima išvyksta. Tačiau, kiek šeima gali kainuoti kaip turtas? Ir suskaičiuokite socialinį nuostolį. Tai turi būti esmė. Bet šiandien to niekas neskaičiuoja.
Emigracija yra mūsų gyvenimo pasekmė. Didelė socialinė nelygybė daro įtaką ir mentalitetui – patyčios mokykloje, nepagarba. Visa tai yra mūsų socialinio gyvenimo rezultatas. Taip, turime mylėti vienas kitą. Tačiau meilę reikia diegti ir valstybiškai – turi būti visa socialinė sistema, kuri rodytų, kad tu esi svarbus ir reikalingas čia.
