Dienoraštis #6. Bitė Kotryna Valatkaitė

Kare kaip gyvenime: visi mokomės, visi stengiamės išlikti.

Mariaus Vizbaro nuotr.Mariaus Vizbaro nuotr.

Galbūt perskaitę tai pagalvosite, kad skaitau per daug Remarko, tačiau pastarųjų dienų įvykius natūraliai mintimis perkeliu į realaus gyvenimo aplinkybes – patirtis, kurią jaunieji Vilniaus Universiteto bei Lietuvos žurnalistikos centro žurnalistai įgavo per Panevėžio miestą purčiusias karines pratybas „Karaliaus Kirtis 2017“ – neišdildoma.

– O ginklą duosit?

– Pyškink su savo fotoaparatu, juk tam čia ir esi.

Nugirstas pokalbis tarp žurnalisto ir karininko, vykstant į Panevėžio geležinkelio stotį, kur neva okupuotame pastate siautėjo ginkluotos priešo pajėgos. Ir tai tik mažoji dalis pratybų, kurių tikslas – treniruotis atremti priešiškos valstybės ginkluotos agresijos grėsmę.

Šiame trumpame dialoge telpa daug daugiau – kare kiekvienas turime savo rolę. Tai žinoti pravartu, jeigu šalyje įvedama karo padėtis. Ji ypatinga tuo, kad gyventojų teisės ir laisvės gali būti rimtai apribojamos. „Jeigu iki šiol ramiai kepei bandeles savo kepyklėlėje, gali būti, kad įvedus karo padėtį jas kepsi visai kitur ir maitinsi mus ginančius karius“, – taip apie skirtumus tarp ekstremalios ir karo padėties dėstė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų viešųjų ryšių karininkas kpt. Donatas Suchockis. Tiek Donatas, tiek kiti Lietuvos kariuomenės atstovai visos viešnagės metu mus stebino savo paslaugumu ir šiltu bendravimu. Atsimenu, jeigu pirmą dieną tik atvykus visi mojavo pro langus, tai kitą dieną jau šaukė „Labas, Bite, užeik, turim arbūzo!“

Šiemet į pratybas buvo įtraukta daugybė įvairiausių institucijų bei skirtingų sričių atstovų- tarp jų ir mes, jaunieji žurnalistai, siekiantys paragauti karo žurnalistikos skonio. Ir sakyčiau, svorio taip pat – nuo pirmos dienos pratybose buvome papuošti neperšaunamomis liemenėmis, kurios, kaip vėliau sužinojome, svėrė 11 kilogramų, bei didžiuliais kamufliažiniais šalmais. Tiesa, visas tas svoris greitai pasimiršo, kuomet aplinkui ėmė lakstyti imitacinės kulkos. Tačiau stiprios vaizduotės šiame žaidime neprireikė – ginklai, garsas, dūmai, sąmyšis ir riksmai – pakankamos sąlygos pajausti adrenalino pliūpsnį. O kuomet visus šiuos jausmus turi susisteminti ir iš nerišlių minčių paversti skaitomu tekstu, kuris tikro karo atveju būtų gyvas žinių šaltinis – susikaupi ir dirbi. Žodžiu, kare kaip kare.

Per kelias dienas šiose pratybose paruošėme daug straipsnių, atnaujinimų, filmuotos bei foto medžiagos. Visomis žiniomis dalijomės viešai neprieinamoje grupėje, tad turėjome vietos mokytis iš klaidų. Kiekvieną naujieną sekė surežisuoti priešiškai nusiteikę, komentarai, kuriuos stengėmės objektyviai ir nešališkai, kaip ir pridera tikroje žurnalistikoje atremti tiksliomis naujienomis.

Prieš vykstant į Panevėžį išklausėme fotografo Artūro Morozovo bei žurnalisto Dovydo Pancerovo patarimų, kaip elgtis karo lauke. Jais vadovaudamasi stengiausi nepakliūti į pavojingiausią zoną, viską stebėti iš šalies. Kad ir kaip nori užfiksuoti svarbiausius įvykius, stengiesi susirasti saugią užuovėją, nes supranti, kad gyvybė – didžiausia vertybė. Ypač turint galvoje rekordišką skaičių – 115. Tiek žurnalistų 2016 metais žuvo tiesiog dirbdami savo darbą. Didelė dalis jų – konflikto zonoje.

Tačiau kartu pratybose dalyvavęs fotografas Marius Vizbaras be baimės sukiojosi tarp riaumojančių ginklų, lindo į ašarinių dujų pripildytą pastatą, nakties tamsoje budėjo su kariškiais. Chaosas – jo stichija. Ir išsisuko be įspėjimo kortelės – vadinasi nebuvo nė karto kliudytas kulkos, granatos, ar skeveldros.

Nors visas pratybas vadinome žaidimu, jį žaidžiant susidūrėme su realiais pojūčiais kaip tikra baimė, adrenalinas, susikaupimas ir pareiga objektyviai ir efektyviai pateikti teisingą ir nešališką informaciją. Ir nors buvome mokyti nepalaikyti nė vienos kariaujančios pusės, širdyje džiaugėmės kuomet drąsūs Lietuvos kariai sutriuškino grėsmingą priešą.

Šaltinis: https://kariuomene.kam.lt