Sunku paaiškinti, iš kur kyla noras atsirasti vietose, kurios visai neprimena kurorto, kur nėra blizgučių ir tiesiog neįmanoma planuoti savo laiko. Daug skaičiau, žiūrėjau filmų, daug istorijų klausiau, kaip žmonės gyvena kare ir kaskart bent žingsneliu artėjau prie suvokimo, kas per fenomenas tai yra.

Galbūt vieną dieną ten nuvažiuosiu ir kitiems papasakosiu, ką mačiau, o gal visi pasaulio karai liausis ir užbaigsime šį istorijos lapą. Naivu, bet šiandien ne apie tai.

Kai kovo mėnesį gavau pasiūlymą dalyvauti karo žurnalistikos pratybose, apsisprendimas truko neilgai, juk tokios progos pasitaiko nedažnai. Bet tuo metu mažai žinojau, kur tiksliai vyksime ir ką ten veiksime. Ne ką daugiau žinojau ir likus kelioms dienoms iki, kaip dabar jau tiksliai žinau, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono Panevėžyje organizuojamų pratybų „Karaliaus kirtis 2017“. Aktyvioji pratybų dalis mieste vyko gegužės 22-25 dienomis.

Kelias dienas prieš išvykstant į Panevėžio miestą turėjome susitikimą su žurnalistu Dovydu Pancerovu ir fotografu Artūru Morozovu, kurie davė patarimus, kaip elgtis karo zonoje. Nors važiavome tik į pratybas, viskas buvo pritaikoma.

Karinės pratybos – tai savotiškas žaidimas, bet kartais jis toks tikroviškas, kad sunku suprasti, ar tikroji realybė labai žymiai skirtųsi nuo žaidybinio scenarijaus.

Anot legendos… Udija skverbiasi į Lietuvos valstybę

Pagal pratybų legendą, Lietuva, Latvija ir Estija ankščiau priklausė Udijos valstybei. Baltijos šalims tapus NATO ir ES narėmis, santykiai su šia kaimynine šalimi itin paaštrėjo. Udija ėmė kištis į Baltijos šalių politinį bei ekonominį gyvenimą, rengė karinius mokymus pasienyje, rėmė proudiškas organizacijas.

Būtent Panevėžyje, anot sukurto žaidybinio scenarijaus, sukilo dalis proudiškų pažiūrų gyventojų, jie organizavo nesankcionuotą mitingą, siekdami daugiau laisvių ir teisių. Lietuvos valstybei neįvykdžius visų Udijos reikalavimų, taikus piketas peraugo į atvirą ginkluotą konfliktą.

Karinės pratybos apėmė ne tik karines pajėgas, bet visas miesto institucijas ir jų darbuotojus, įskaitant policijos pareigūnus, medikus, savivaldybės darbuotojus, privačias įmones ir mus, jaunuosius žurnalistus.

Atrodo, visas miestas gyveno ta pačia nuotaika ir emocijomis. Jautėsi chaosas, miesto gatvėmis riedėjo šarvuočiai, ant šaligatvių būrėsi, stoviniavo uniformuoti, rankose šautuvus laikantys, vyrai. Į vieną vietą suvažiuodavo kelios greitosios, gaisrinės, specialiųjų pajėgų mašinos. Tiesiog žmogui, nieko negirdėjusiam apie tokias pratybas, atrodytų, jog karas iš tiesų prasidėjo.

Kiekvienas su savo misija

Pirmą dieną chaosas buvo ne tik mieste, bet ir galvoje. Iš tiesų, viskas turėtų būti paprasta. Esi nešališkas žurnalistas, ieškai vienos ar kitos kariaujančios pusės atstovo, kuris galėtų pakomentuoti, kas įvyko. Bet lengviau pasakyti nei padaryti. Niekur vadovėliuose neparašyta, kaip prieiti prie žmogaus su ginklu ir žinoti, jog tai yra saugu.

Taip, tai tik simuliacija, ne tikras karas, bet tuo metu, kai aplink tave pasklinda dūmų kamuoliai, iš visų pusių girdisi šūviai ir šauksmai, imi nebegalvoti apie žaidimą, kyla adrenalinas ir klausimas sau: kaip išlikti saugiam ir padaryti gerą darbą.

Nesvarbu, kas esi ir kokią profesiją atstovauji, visada yra tikslas ar misija. Žurnalistas, būdamas pratybose, kaip ir kariai, turi patikėti, jog tai tikra ir kuo labiau įsijausti. Na, bent jau nebėgti dėl tobulo kadro tiesiai prieš šautuvo vamzdį ir save saugoti.

Visos pratybos buvo stebimos atsakingų asmenų, kurie teikdavo kariams korteles su užrašytais įvairiausiais sužeidimais ar net pranešimu apie mirtį. Be jokių išimčių karys, gavęs tokią kortelę, privalėjo elgtis taip, kaip joje parašyta. Mes, žurnalistai, taip pat. Ne vienas mūsų jau pirmą dieną buvo „nušautas“, bet galiu pasidžiaugti, man šio „malonumo“ patirti neteko.

Tačiau daug labiau troškau atrasti žmonių istorijas ir pamatyti karių gyvenimo pratybose užkulisius. Incidentai vykę mieste, automobilių sprogimai, riaušės, pastatų šturmas, buvo matomi ir paprastiems gyventojams, bet norėjosi pamatyti daugiau. Pažvelgti į visą procesą, karių tarpusavio bendravimą, rutiną, pajausti laukimo naštą.

Iš viso mūsų, jaunųjų žurnalistų, buvo 10 ir kiekvienas su savo vizija. Per visas tas dienas konkuravome kaip dvi atskiros naujienų agentūros, rengėme reportažus, skelbėme naujienas, rašėme straipsnius ir visą medžiagą talpinome uždaroje grupėje. Mūsų naujienos sulaukdavo priešiško atsako, surežisuotų melagingų reportažų, kuriuos turėjome atremti. Vakarais susirinkdavome aptarimui, gavome nemažai kritikos – bet juk šaltas dušas grūdina.

Nemeluosiu, greitis išmušė iš vėžių, o šabloniškas įvykių skelbimas apskritai varė iš proto. Ir su komanda iš pradžių nebuvo lengva susidirbti, visi daug kalbėjome ir nieko nedarėme. Buvau spėjus nusivilti savimi.

Geriausias draugas – fotoaparatas

Jau pirmą vakarą galėjome pasirinkti, ar norime nakvoti batalione, ar apsigyventi miške su kariais ir praleisti ten visą naktį. Nedvejojau. Buvau visiška pastarosios idėjos entuziastė ir net pasiryžusi keliauti ten be miegmaišio, kas tikrai buvo kvaila ir spontaniška.

Apie 7 valandą vakaro Vilijos, bataliono atstovės, kuri dėl mūsų stengėsi labiau nei mes patys, vairuojamas automobilis pajudėjo link apgriuvusio pastato. Jį visi vadino morgu, iš tiesų, tai buvo tiesiog apleistas pastatas, esantis šalia lavoninės. Vien tas faktas suteikė savotiškos egzotikos. Viskas vyko gana paprastai, mano kolegė Gabrielė ir aš buvome atiduotos į būrio vado rankas. Nustebome, į mus, kaip žurnalistes, žiūrėjo rimčiau, nei mes pačios.

Pirmosios kuopos antrojo būrio vadas Tadas aprodė jų saugomą teritoriją, trumpai papasakojo apie tą dieną vykusį pastato šturmą, jo detales ir nuolat teisinosi, kad negalės mums skirti tiek laiko, kiek, galbūt, mes norėtume. Skyrė pakankamai. Vėliau susipažinome su skyrių vadais, gavome atsisėsti kilimėlius, o visa kita priklausė nuo mūsų.

Visų pratybų metu  mano arkliukas buvo kadrai, o geriausias draugas – fotoaparatas. Kadangi norėjau nuotraukų, kurios neštų savo istoriją, bendravimas buvo itin svarbus.

Prieini, užkalbini ir žiūri kaip reaguoja. Nėra sunku suprasti iš atsakymo, ar karys nori bendrauti, ar leidžia pažeisti asmeninę erdvę. Taip iš lėto mezgasi kontaktas, atsiranda istorija. Nejučiomis supranti, kad ir pats išsipasakoji, nes tik taip gali tikėtis nuoširdaus atsako.

Karys be darbo valandų

Tik čia sunku apčiuopti ribą tarp realybės ir žaidimo. Jeigu mūšio lauke Lietuvos kariuomenės karys kovoja prieš sukurtas proudiškas pajėgas ir tuo nuoširdžiai tiki, stovyklavietėje yra šiek tiek kitaip.

Tarpusavyje kariai kalba apie namus, gyvenimą batalione ir likusį vieną mėnesį tarnybos. Gyvenimas kartu 8 mėnesius turi savo svorį, jie tampa šeima. Kažin, ar gali būti kitaip, kai batalione viename kambaryje gyvena apie 16 žmonių, mato vieni kitus 24 valandas per parą, o savaitgaliais ne visada turi galimybę išvažiuoti namo.

Kariai ir man noriau pasakojo savo asmenines istorijas. Aš tam neprieštaravau. Bet apie tikro karo grėsmę kalbėti nenorėjo: „Neklausk šio klausimo, nereikia“, – vos ne choru pasakė būrelyje susispietę uniformuoti vyrai.

Sunkiausia, pasakojo kariai, jau 8 mėnesius atliekantys privalomąją karinę tarnybą, yra pradžia. Kai tu nieko nežinai ir nemoki. Kai vyksta pratybos viduryje miško, o tu miegi pusnyje. Nors sniegas – šiokia tokia palaima, palyginus su šaltu lietumi. Jei nereikia budėti, sako kariai, tai žiemą guli sau, žiūri į žvaigždes, krinta snaigės, visai romantiška. Bet kai lyja, jokios romantikos su žiburiu nerasi. Nieko nėra baisiau, kai kiaurai permirkęs lauki šaltyje.

Darbo laikas pratybų metu neskaičiuojamas, o darbo dienos pabaiga apskritai neegzistuoja. Tiek naktį, tiek dieną budėjimas privalomas. Dažniausiai kariai apsupa teritoriją 360 laipsnių kampu ir po du užima pozicijas. Priedanga įvairi, priklauso nuo teritorijos. Kartais medžiai, akmenys ar pastatai, o pievoje – tiesiog kuprinė. Kol vieni budi, kiti ilsisi, valgo, atlieka kitus vadų palieptus darbus.

Naktį sklando irzlesnė nuotaika, kur ne kur girdisi tylus murmesys, pasirodo prigesusios švieselės. Visi nori pamiegoti, bet budėti reikia, tad pasikeitimai vyksta kas dvi valandas. Ir neduok Dieve kažkuris karys iš budėjimo grįžta ir prikelia savo kolegą 5 minutėmis ankščiau. Pasipila piktų žodžių lavina. Bet ryte viskas stoja į savo vėžias. Pykčio savyje laikyti negalima, juk tai mažmožis, o kariaudamas turi būti kaip vienas kumštis.

Maistas – atskira istorija. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė karo lauke ne ką skiriasi, nebent pavyksta pagriebti sausą davinį su skirtingais ingredientais. Siūlė ir man valgyti, ragavau. Čia karas, čia niekas nesitiki pudingo pyrago. Bet pasiskųsti, jog maistas visiškai atsibodęs ir neskanus –  reikia. O gudrybių yra ir čia. „Beatriče, visada imk tą maišelį, ant kurio parašytas nelyginis skaičius, tada vietoj medaus gausi džemo, tai daug geriau“, –  sakė vienas karys. Būtina įsidėmėti.

Visi nori laimėti, išlikti, kaip tikram kare

Antrąją dieną vyko šturmas. Proudiškos pajėgos įsiveržė į pastatą, prie kurio mes praleidome naktį. Dieną prieš puolimą, būrio vadas Tadas braižė schemas, kūrė planą, ruošėsi galimam jų stovyklavietės puolimui. Iš ryto su kariais aptarė mūšio strategiją, davė įsakymus.

Atmosfera pasikeitė, kariai surimtėjo, ruošėsi, laukė. O laukimas yra sunkus procesas, turi išlikti budrus. Kartais atrodo, jog laukimas įgauna savo garsą, spengia ausyse.

Apie 12 valandą dienos pasigirdo priešų šūviai. Vienintelis dalykas, ką turėjome daryti mes, aš ir Gabrielė, būti priedangoje ir nepapulti priešui į rankas. Bet kaip tai padaryti, kai priešai apsupa tave iš visų pusių? Aš ėmiau į rankas savo ginklą – fotoaparatą ir laikiausi arčiau savų. Pirmą kartą per pratybas pajutau tokią nesvarumo būseną. Mūšio metu niekas neapsimetinėja, visi nori laimėti ir išlikti, kaip tikram kare. Kulkos, kuriomis šaudė kariai, garsinės, todėl triukšmo buvo daug. Įsijaučiau ir aš į situaciją. Nors suvokiau, jog realybėje neturėčiau galimybės būti taip arti abiejų kariaujančių pusių.

Viskas greitai baigėsi, teko atsitraukti. Žinojome, jog kariai skris į batalioną sraigtasparniu ir, žinoma, mintyse kirbėjo noras skristi kartu, bet taip pat žinojome, jog nėra pakankamai vietų. Priėjęs būrio vadas pasakė: „Skrisit ir jūs“. Sėkmė lydėjo. Pasirodo, ne tik man, bet ir visiems šauktiniams tai buvo pirmas skrydis sraigtasparniu.

Grįžus į batalioną laukė daug darbo, turėjome paruošti kelis reportažus, apžvelgti vykusios spaudos konferenciją, kaip tikri žurnalistai, paruošti medžiagą. Bet jau buvau nugirdusi gandus, jog vėl galėsime nakvoti miške kartu su kariais. Laukiau.

Kariuomenė kaip moteris – niekada nesuprasi

Antra naktis miške. Naujas būrys – naujos taisyklės. Visai kitos istorijos.

Patekome tiesiai į miško vidurį, atrodo, kažkur toli nuo civilizacijos. Karių įkurta patrulio bazė skendėjo tamsoje. Tik pačiame teritorijos centre galima buvo matyti raudoną neryškią švieselę. Ten virė tyli, bet įnirtinga diskusija. Supratau ne viską, bet buvo įdomu.

Spėjome ir mes prieš miegą su vadu padiskutuoti. Nors mūsų pokalbį pertraukdavo iš racijos sklindantis balsas, kuris trumpam sutrikdydavo nuotaiką. „Kariuomenė, kaip moteris – niekada nesuprasi. Planai nuolat keičiasi, apskritai negali nieko suplanuoti“, – juokaudamas paaiškino trečios kuopos trečio būrio vadas Tomas.

Humoras kare reikalingas, kartais ir keiksmažodžiai reikalinga. Bet svarbiausia – pagarba ir taisyklės. Kariuomenėje turi būti tvarka.

Kadangi jau buvo vėlu, nusprendėme įsirengti miegojimo vietą. Tiksliau sakant, išmindėme paparčių, ar bent jau į juos panašių augalų, lapus ir įsirangėme į miegmaišius.

Rytas buvo drėgnas. Visada sunku išlysti iš miegmaišio. Bet vos pabudau nuo balsų, ėmiau tyliai landžioti pro medžius, norėjau įamžinti rytinę kario nuotaiką.

Fotografijos jiems buvo šiokia tokia egzotika, atrakcija. Pasirodo, patiems kariams fotografuoti pratybas draudžiama, o viešinti nuotraukas juo labiau. Atsirado ir tokių, kurie net prašė, sakė, nori turėti atsiminimą, nes tėvai iš armijos nuotraukų turi, o jie neturės ko vaikams parodyti.

Kariai ant durų slenksčio

Tos dienos pagrindinis planas buvo užimti dabar jau neveikiančio Panevėžio cukraus fabriką. Būrio vadui išdėsčius strategiją, dalis karių, tai yra šturmo grupė, išėjo ankščiau nei kiti, kartu su jais ir aš. Kai beveik pasiekėme fabriką, iki šturmo pradžios turėjome gerą pusvalandį, susiradome priedangą, susėdome netoli raudonų plytų, gal dviejų aukštų namo.

Visiems ramiai šnekučiuojantis, pro duris išėjo moteris ir sustingo. Tai, ką aš sugebėjau išgirsti, buvo maždaug „ojezusmarija“, atrodė, kad ir nualps tuoj moteris iš nuostabos. Kariai ėmė raginti mane su ja pasikalbėti: „Beatriče, eik, tu juk žurnalistė, pakalbink, papasakok, kas čia vyksta“. Net susigėdau, kad pati, neraginama nesusiprotėjau, bet bijojau išduoti priešui mūsų buveinę. Vadas leido eiti. Jei vadas sako, vadas žino.

Kelios minutės ir aš jau kalbu su mūsų išsigandusia ponia. „Žinojau, kad į miestą atvažiuos kariai, bet kad čia, iki mūsų šito namo, negalėjau įsivaizduoti. Kai pamačiau sėdinčius karius iškart už durų, išsigandau, pasimečiau, nebūčiau niekada pagalvojusi. Jei kas pasakotų, netikėčiau“, – dar su nuostabos ir išgąsčio gaidele pasakojo gyventoja. Moteris buvo šiek tiek išsigandusi, bet sakė, jog reikia tokių pratybų, reikia būti pasiruošusiems.

Ir prie karo galima priprasti

Artėjo laikas atsisveikinti.

Uniformuoti vyrai, šarvuočiai, šūviai, miego trūkumas – viskas atrodė sava ir kasdieniška. Pamenu, kai susitikimo su Dovydu ir Artūru metu jie pasakojo, jog karo zonoje ilgai užsibūti negali, nes prie visko per daug pripranti, imi nebesisaugoti, neprisižiūrėti. Kitaip, bet panašiai buvo ir man. Jaučiausi taip, tarsi kitą ir dar kitą rytą pabusiu miegmaišyje po atviru dangumi ir vėl brausiuosi į rytinę karių nuotaiką. Kaip jie šaudys su šautuvais, taip aš „pleškinsiu“ žmones fotoaparatu. Užsimetusi 11 kilogramų neperšaunamą liemenę ir visiškai ant galvos nesilaikantį šalmą bėgsiu paskui karius ir ieškosiu priedangos, o vėliau kartu su jais lauksiu tolesnių nurodymų. Viskas tapo natūralu.

Ir vis dvejodavau. Ko iš tiesų atvykau? Atlikti žurnalistinę misiją ar pasisemti emocijų, adrenalino? Kai kartą kalbėjau su fotožurnalistu Vidmantu Balkūnu, įsiminiau jo vieną pirmųjų man pasakytų frazių: „Bičiulė, dirbanti psichiatre, man pasakė, kad aš esu emocijų gurmanas“. Visi turime misiją ir tikslą, bet vis tiek viduje kažkas verčia važiuoti į tokias vietas. Bet kuriuo atveju labiausiai norėjau patirti, nes tik per potyrį ateina žinojimas.

Žinojau, jog reikia išvykti, bet mano galvoje sukosi mintys, kaip gi pasilikus dar nakčiai. Pasilikau. Visi jaunieji žurnalistai susikrovė daiktus, atsisveikino ir pajudėjo atgal į sostinę. O aš sugrįžau pas „savo“ būrį. Laukė dar viena, jau paskutinė tiek man, tiek kariams, diena.

Manęs po visko klausė, kuo mane taip žavi ta kariuomenė? Ten yra pagarba ir taisyklės. O žmogus vertinamas pagal savo darbus. Ir gal net per daug visi geri ir nuoširdūs man buvo, juk aš važiavau į karą.

Susiję