Dienoraštis #4. Gabrielė Grinkaitė
Trys dienos ir dvi naktys. Per mažai, jog įsilietume į kariuomenės ritmą, tačiau užtektinai, jog įspūdžiai įsimintų ilgam.
Pirmos dienos vakarą, o vėliau ir naktį, praleidome su pirmos kuopos antru būriu. Stovyklavietė, arba karių vadinamas eseras, buvo įkurtas prie apleisto Panevėžio mieste esančio pastato, kurį tą naktį pagal pratybų planą saugojo Lietuvos kariuomenė. Į objektą atvykome jau vėlai vakare dviese, aš ir mano kolegė, pirmo kurso žurnalistikos studentė Beatričė Bankauskaitė. Nors kariai, o tuo labiau jų būrio vadas Tadas turėjo daug paruošiamųjų darbų prieš atslenkant nakčiai, mes buvome priimtos labai draugiškai. Visą vakarą praleidau šnekėdama su būrio kariais, kurie man jau buvo tapę daug daugiau nei tik uniformuotais vyrais, visada pasiryžusiais ginti mūsų šalį. Kalbėjomės apie jų savanorystę kariuomenėje, apie didžiausius sunkumus ir didžiausius norus, kuriuos jie prisimena, kai tenka miegoti miške. Tai, ką matome per valstybės šventes ir įvairius renginius, leidžia grožėtis labai estetišku vaizdu – daug jaunų vyrų, ryžtingai žengiančių į priekį ir drąsiai pasiruošusių šokti mirčiai į nasrus. Tačiau uniforma slepia daug daugiau. Jausmai, emocijos, noras eiti pirmyn, pyktis, ištvermė, 9 mėnesių patirtis – viskas sudėta po žaliai margintais raštais ir samanų spalvos berete.
Motyvacija eiti pirmyn
Jei kiti neatsilieka, kodėl aš turėčiau atsilikti. Niekas nenori būti pačiu prasčiausiu, pačiu paskutiniu.
Karys bus geras tik tada, jei turės motyvacijos. Kai į kariuomenę per prievartą ateina nemotyvuoti šauktiniai, tokia ir būna ta tarnyba. Mums gal šiek tiek kitaip, mes atėjome savanoriškai.
Kas baisiausia ir pagarba uniformai
Žiemą šaltis. Vasarą tikriausiai būtų karštis. Kai sėdi vienoje vietoje per patį karštį, nebūna taip baisu. Paskutinį kartą, kai man tikrai pasidarė karšta, buvo tada, kai nuėjau su tėčiu į teatrą. Buvau apsirengęs uniformą, nes vėliau iškart važiavau į batalioną po savaitgalio, nebūčiau spėjęs persirengti. Visi atėję su vasarinėmis palaidinėmis, marškinukais, o aš su uniforma. Tada buvo tikrai šilta.
Su uniforma nesirodau dažnai, kai grįžtu į civilių pasaulį. Bet praeitą savaitgalį, grįždamas namo iš bataliono buvau su ja ir sutikau dvi kaimynes. Tai abi mane ir užkalbino.
Mes pasiilgstame daug ko
Kai pasakiau, jog išeisiu į savanorius, tėtis reagavo teigiamai. Pasakė, jog atliksiu pareigą ir bus rami galva. Mama šiek tiek nuliūdo, nes norėjo, jog pasilikčiau namie, pabūčiau dar. Bet nebus taip, visą laiką juk nebūsi namie. Mamos yra mamos. O sesė… Tikriausiai aš jos pasiilgstu net labiau, nei ji manęs.
Kariuomenėje labai daug ko pasiilgsti. Bet labiausiai gal laisvės. Juk vis tiek yra tas pojūtis, kad esi uždarytas. Ypač, kai visą dieną prasėdi kambaryje. Tada ir išprotėti galima. Bet per pratybas viskas geriau, būni gryname ore, pamatai ne tik karių, bet ir paprastų žmonių.
Mane visada stebindavo tas vaikų džiaugsmas, kai jie, eidami iš mokyklos ar darželio, po mūsų pratybų rasdavo tuščių šovinių. Surinkdavo visus, stovėdavo ir apžiūrinėdavo. Vadinasi, taip įdomu jiems. Smagu, kad mūsų tarnyba iš šalies kartais atrodo lyg iš veiksmo filmo. Ir pats tada pasijauti labai svarbiu.
Pirmų dienų sunkumai
Sunkiausia būdavo visur spėti. Į rytinį, po jo. Ir priprasti prie režimo, naujos tvarkos. Turi pradėti viską planuoti minutėmis. Iš pradžių į rytinį patikrinimą vos spėdavome, o kai persilaužėm, iki jo likdavo dar ir papildomo laiko.
Čia pradedi vertinti laiką. Ir namus. Na ir nuosavą lovą. Bet žinoma, ir patys suprantam, kad turi būti tvarka. Gerai, kad neleidžia atsigulti ant lovos, kada nori ir išeiti bet kur, kai tik nori. Čia kariuomenė, čia negali būti palaida bala.