Svarbiausia neapsigauti – esi civilis

Būnant apsuptai ginkluotų karių, su jais dalyvaujant įvairiose operacijose labai lengva pasijusti viena iš jų. Tokiu atveju, informacijos bandoma gauti drąsiai, einant kuo arčiau susišaudymo. Užrašas ant neperšaunamos liemenės ir šalmo su žodžiu „Spauda“ yra ženklas, kad kare esi civilis, todėl priešo pajėgoms, greičiausiai, netapsi pagrindiniu taikiniu. Be to, žurnalistinė etika įpareigoja teikti objektyvią informaciją. Tai reiškia, kad žurnalistas neturi parodyti palaikantis kurią nors kariaujančią pusę. Jis gali klausinėti ir rinkti informaciją iš abiejų pusių, jei šios sutinka. Tokia situacija gali sukelti iliuziją, kad užrašas „Spauda“ suteikia apsaugą, padaro žurnalistą nepažeidžiamu.

Vis dėlto žurnalistas niekada negali nešiotis ginklo, nes taip jis praranda civilio statusą. Tai reiškia, kad žurnalisto gyvybę kariniame konflikte gina tik kariai, su kuriais kartu pastarieji ir būna. Vienos karinės operacijos metu būriui, su kuriuo kartu ėjau, patekus į atvirą susišaudymą, keli kariai pirmiausia pridengė mane ir atsišaudydami nuvedė į saugią vietą. Vėliau padėkojusi ir atsiprašiusi, kad sukėliau papildomų sunkumų sulaukiau atsakymo, kad jų pareiga apginti civilius, net jei tenka paaukoti gyvybes. Kiekvienas neapgalvotas ar per daug drąsus mano poelgis apsunkina karių darbą ir kelia grėsmę jų pačių gyvybėms.

Išryškėjusi patirties stoka

Dalyvaujant šiose karinėse pratybose atsirado daug situacijų, kai reikėdavo priimti svarbius sprendimus. Dažnai nebuvo lengva susirasti tinkamą priedangą ir tinkamai įvertinti situaciją, savo galimybes. Vėliau su kolegomis, kitais žurnalistikos studentais, juokavome, kad jei tai būtų tikras karas, tikriausiai būtume žuvę dešimtis kartų.

Vienas iš ryškiausių patirties stokos pavyzdžių – paralyžiuojanti baimė. Kelis kartus teko atsidurti situacijoje, kai netikėtai prasidėdavo susišaudymas. Tokiais atvejais būdavo sunku staigiai sugalvoti situacijos sprendimą. Baimė neleisdavo pasislėpti ar susirasti priedangą. Visai kitokia buvo įgudusių karių reakcija. Jie greitai susigaudydavo, iš kur šaudoma, įvertindavo padėtį ir veikdavo ryžtingai ir apgalvotai.

Darbo metodų karo zonoje subtilumai

Karo žurnalistai nebūtinai dalyvauja pačiuose kariniuose konfliktuose. Mes, žurnalistikos studentai, pasidalinome į dvi grupes: vieni prisijungė prie kariuomenės būrių ir kartu su jais vyko į operacijas, kiti dalyvavo spaudos konferencijose, kalbino miesto organizacijų atstovus ir galėjo dirbti saugioje vietoje. Pastarosios grupės informacija buvo kur kas platesnė, ji aprėpė bendrą konflikto vaizdą, skirtingų pusių vertinimus. Be to, informacija buvo gaunama kur kas greičiau, todėl galėjo būti publikuojama dažniau.

Tuo tarpu grupė, kuriai priklausiau aš, keliavo kartu su kariais. Mes daug vėliau sužinodavome kas vyksta kitose miesto vietose, kokie objektai užimti, kur pajudėjo priešo kariuomenė. Puikiai supratome tik taško, kuriame patys buvome, situaciją ir aplinkybes. Mūsų informacija buvo publikuojama kur kas rečiau, nes didžiąją dalį mūsų laiko sudarė pasiruošimas operacijai ir laukimas. Taip pat publikacijos, kurias pateikdavome, buvo kur kas asmeniškesnės, pasakojančios tam tikro žmogaus istoriją, apimančios ne visą karinį konfliktą, o labiau karių buitį. Nepaisant to, kad mūsų grupės darbas nebuvo labai spartus, mes iš arti pamatėme karo kasdienybę. Vis dėlto mes rizikavome savo gyvybėmis, todėl jei tai būtų tikras karas, gerai pagalvočiau prieš pasirinkdama darbo metodą.

Patirtas nuotykis

Be įgytos patirties šios kelios dienos pasižymėjo ir patirtais nuotykiais. Didžiąją laiko dalį praleidau prisijungusi prie kariuomenės būrių. Nenuostabu, kad didelį įspūdį paliko kareivių kasdienybės pajautimas. Teko paragauti sauso maisto davinių, kuriais kariai ypač dosniai vaišino. Miegojau po atviru dangumi tiek mieste, ant asfalto, tiek  pievoje ir pajaučiau kokie šilti yra pūkiniai kariuomenės miegmaišiai. Pastebėjau, kad kariuomenėje labai svarbi pagarba vadams ir disciplina. Kariai pakaitomis budi ir saugo būrį, yra atsakingi ne tik už save, bet ir kitus.

Visur vaikščiodavome užsidėję šalmą ir apsivilkę neperšaunamas liemenes. Prireikė šiek tiek laiko, kol pripratau prie jų svorio, vienas karys sakė, jog liemenės sveria apie 20 kilogramų. Sunkiausia būdavo, kai su jomis reikėdavo kur nors bėgti. Į tam tikrus punktus važiuodavome kariniu sunkvežimiu. Vis dėlto, bene didžiausią įspūdį paliko skrydis kariniu sraigtasparniu. Tokius anksčiau buvau mačiusi nebent kariniuose filmuose. Buvo nuostabu pajausti sraigtasparnio sukeliamų vėjo sūkurių jėgą ir pamatyti miestą iš aukštai.

Susiję