Mūsų kelionė naujų potyrių link prasidėjo nuvykus prie Panevėžio geležinkelio stoties, kur priešiškos pajėgos – Udijos valstybės šalininkai – buvo mieste užėmę jau ketvirtą svarbų objektą. Udų reikalavimai suteikti jiems daugiau teisių ir bevizį keliavimą į šalį iš piketų ir viešų pasipiktinimų peraugo į karinius konfliktus. Prasidėjo šūviai, aplinkui pasigirdo šūksniai, nuo vieno prie kito pastato lakstė kariai, stotis paskendo dūmų uždangose. Lietuvos kariams pavyko išvaryti Udijos sukilėlius iš Panevėžio geležinkelio stoties. Taip pat tą vakarą Lietuvos kariuomenė parėmė ir kitus mieste priešo užimtus pastatus.

Pasibaigus neramumas prie geležinkelio stoties, mūsų komanda grįžo į kareivines, tos dienos vakarą visus įvykius aš sekiau iš bataliono, kolegos išvyko naktį praleisti su karių būriais.

Antra diena buvo kiek intensyvesnė. Nuvykome prie vieno iš policijos pastatų – apleisto bendrabučio, kurį kontroliavo udai. Jie jau laukė savo valstybės karių profesionalų pastiprinimo, kurie ryte kirto Lietuvos sieną ir buvo pakeliui į Panevėžį. Policijos pajėgos dar nebuvo atvykusios „išvalyti“ pastato nuo priešo, tad mes turėjome galimybę užeiti į vidų ir pasišnekėti su civiliais – Udijos valstybės užverbuotais piliečiais, kurie skanduodami savo valstybės pavadinimą reikalavo, kad visa miesto valdžia būtų perduota į jų rankas. Poromis išsiskirstėme į skirtingus kambarius ir rinkome medžiagą savo straipsniams.

Vienas iš karių man papasakojo, kad pagal visą scenarijų į objektą atvyks policija ir pradės šturmą – šaudys guminiais šoviniais, purkš ašarines dujas, bet prieš įsiveržiant mus, žurnalistus, išves, nes mes esame be dujokaukių ir nepasiruošę atakai. Pasišnekėjome apie udų motyvus, kodėl jie Panevėžyje, ko siekia, kada jų manymu baigsis visi kariniai veiksmai.

Staiga kažkas pradėjo garsiai daužyti į duris. Pasigirdo šūviai. Pasimetėme. Policija pradėjo ataką, tačiau aš ir Marius – mano kolega –  vis dar buvome pastate be jokių apsaugos priemonių. Vaikinai mums davė akinius ir skareles, tačiau puikiai suvokėme, kad tai niekuo nepadės.

Koridoriuje susprogo ašarinių dujų tūtelė. Dujos labai greitai įsiskverbė ir į mūsų kambarį. Vaikinai išlaužė tvirtai užtvirtintą langą, kad būtų kuo daugiau šviežio oro. Nespėjau prilėkti prie lango ir netyčia įkvėpiau dujų, pradėjau dusti ir jaučiau kaip jos griaužia kvėpavimo takus. Nebeįstengiau kvėpuoti. Žinoma, ašarinės dujos nebuvo nei nuodingos, nei mirtinos, tačiau įkvėpti darėsi vis sunkiau, nuolatos kosėjau. Labai supanikavau. Vaikinai pakvietė į lauką pabėgti jau spėjusius kitus Udijos valstybės separatistus ir paprašė, kad padėtų man išlipti pro langą. Tai teko daryti su 15 kilogramų sveriančia neperšaunama, mano gyvybę pratybose saugojusia, liemene. Ją ant savo kūno tampiausi jau antra diena, tad skaudėjo pečius, sunkiai galėjau pajudėti. Kariams pasakiau, kad su šia atributika neišlipsiu, tačiau Marius ir kiti vaikinai padėjo užlipti ant palangės, o vyrai lauke nuleido mane ant pievos. Nuo burnos staigiai nusitempiau skarelę, numečiau akinius, šalmą, išsinėriau iš liemenės ir stengiausi kuo giliau įkvėpti. Viską „degino“, veidas niežėjo, o akys ašarojo, tačiau nors panika vis dar kaustė kūną, jau po kelių minučių galėjau normaliai kvėpuoti.

Nusiraminusi bandžiau prisėsti paruošti medžiagą, kurią surinkau šturmo metu, tačiau nepavyko sudėlioti nei vieno sakinio, tad tiesiog pasivaikščiojau aplink pastatą – pro langus mačiau, kaip policija įsiveržia į kambarius, paleidžia dujas, rėkia, ištempia separatistus, veda į automobilį, įsodina ir išveža. Taip pat iš pastato buvo išvesti ir kiti žurnalistai. Nors mano kolegos buvo su „PRESS“ ženklinimu ant liemenių, tačiau kaip ir separatistai, lyg nusikaltėliai, buvo išvaryti iš pastato. Po kelių valandų policijai pavyko jį atgauti.

Su komanda išvažiavome papietauti. Turėjome tik apie dvidešimt minučių, nes greitai turėjome vykti į Panevėžio priklausomybės ligų centro pastato šturmą. Man ir kolegai Mariui vienas iš mūsų kuratorių leido pasilikti su Udijos karių būriu, kurie visai netoliese įsitaisę ruošėsi šturmuoti pastatą. Buvome instruktuoti, kad darysime tik tai, ką leis ir kada leis mums paskirtas karys. Nors pagal visas karo taisykles aš negalėčiau ginklo net paliesti, nes žurnalistas kare vis tik yra civilis, vienas iš karių man davė apžiūrėti dujų ritinėlį. Kadangi tai buvo tik pratybos, kariai mums leido ne tik padirbėti kaip karo žurnalistams, bet ir iš arčiau susipažinti su kario gyvenimu.

Atėjus laikui visi kariai išsirikiavo skyriais, sulaukė vadų komandos ir pasileido bėgti su ginklais pastato link. Buvau su ta pačia sunkia liemene, šalmu, kuris man buvo gerokai per didelis, tad bėgdama kareiviui iš paskos atsilikau. Teko bėgti šlaitu, kur nors vienas ne taip padėtas žingsnis galėjo nublokšti mane į upelį. Atsargiai su visais svoriais bėgdama paupe stengiausi pasivyti man paskirtą kariškį, tačiau tai man sekėsi labai sunkiai. Vienas po kito už manęs bėgę kariai pradėjo mane lenkti, paskendau jų būryje. Tačiau pribėgus miškelį pasivijau už mane atsakomybę prisiėmusį kariškį. Jį radau pasislėpusį už medžio ir laukiantį, kol atbėgsiu. Turėjome būti antrajame skyriuje, tačiau atsilikome, todėl pajudėjome su trečiu.

Įžengėme į pastatą tik tada, kai antras skyrius patvirtino, kad tai saugu. Visur girdėjosi šūksniai ir šūviai, o apink mane į patalpas lakstė kariškiai mėlynomis – priešų – uniformomis. Kai udų kariai užimdavo kambarį, praeiti galėjau ir aš. Mane lydėjęs karys eidavo pirmas su ginklu, kad įsitikintų, kad tai tikrai saugu.

Taip įžengėme į vieną patalpą, kurioje aplink mus prasidėjo apšaudymas. Staigiai pasileidome atgal, pasislėpėme už kolonos. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai tikrame kare jau būčiau žuvusi.

Tačiau Udijos kariai sėkmingai užėmė pastatą, o po šturmo visi sugulė ant pievos pailsėti prieš kitą ataką. Atsiguliau pailsėti ir aš. Pasišnekėjome su kariais. Jie man papasakojo, kad daugelis pratybose dalyvaujančių kareivių yra šauktiniai ir jiems tai pirmosios tokios pratybos mieste. Daugelis jų kariuomenėje tarnauja jau daugiau nei 8 mėnesius. Kai kurie laukia, kada pagaliau baigsis tarnybos laiko terminas, nes, pasak karių, jiems čia jau atsibodo – nori sugrįžti į normalų gyvenimą. Daugiausiai jų į batalioną atvyko iš karto po dvyliktos klasės.

Poilsiui turėjome tik apie 20 minučių. Pailsėje visi sulipome į „šarvuočius“ ir pajudėjome Skaistakalnio parko link. Ten vyko susišaudymas tarp Udijos ir Lietuvos karių. Šokome per upelį, slėpėmės už medžių, šliaužėm pažeme. Lietuvos kariai buvo stipresni ir udams teko trauktis iš teritorijos.

Po vakarienės turėjome labai mažai laiko, tačiau su komanda spėjome sumontuoti vakarinių žinių reportažą, paruošti ir publikuoti turimą medžiagą bei išsiruošti vykti į miškus prie Lietuvos kariuomenės būrių naktiniam budėjimui.

Su kolega Mariumi pas būrio vadą buvome apie 22 val. Pirmasis iššūkis, su kuriuo teko kovoti – tai uodai, kurie sukandžiojo visas kojas, veidą, rankas, tačiau tai, ką patyriau ir pamačiau – verta visko.

Būriai ruošė vietas stebėjimui, kūrėsi gynybines pozicijas. Iki pirmos valandos nakties buvo atliekami įprastiniai pasiruošimo darbai, dėliojamas planas, tvarkomi ginklai. Po vidurnakčio su dalimi karių išėjome į žvalgybą. Ryte mūsų laukė pastato šturmas, tad tik prašvitus prasidėjo puolimo strategijos kūrimas. Pastatą Lietuvos kariuomenei užimti pavyko.

Visų pratybų metu žinojome, kad „Karaliaus kirtis 2017“ tik simuliacija, tačiau vaizdą susidaryti, kaip atrodo karas, puikiai pavyko. Esu skaičiusi kelias knygas apie karą, karių kasdienybę, tačiau kai viską pamatai savomis akimis – supranti, kad tą jausmą ir nuotaiką raštu labai sunkiai perteiksi. Viską reikia išgyventi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad į Lietuvą karas niekada nebeateis, tačiau tai, ką patyriau, buvo labai vertinga ir didelė patirtis.

Susiję