Ryte kartu su kitais kolegomis žurnalistais buvome atvežti prie apleisto pastato, kuriame netrukus turėjo vykti šturmas – simuliacijos metu bandoma atkovoti „separatistų“ užimtą svarbų strateginį objektą. Veiksmą nusprendėme stebėti iš vidaus, kartu su kitais pratybų dalyviais užimtame pastate laukti, kol atvyks policija ir prasidės operacija. Pasirinkome kambarį pirmame aukšte, kuriame šturmo laukė trys kariai savanoriai, rankose gniaužiantys dujokaukes ir medvilnines skareles.

Trumpai su jais susipažinome, kalbėjome apie studijas, savanorių karių kasdienybę. Nustebome, kad vaikinai jau turi aukštąjį išsilavinimą, vienas iš jų daug keliauja, dirba laisvai samdomu žunalistu. Tačiau visi jie dėl tam tikrų priežasčių nusprendė tapti savanoriais. Mintyse kaip mat griuvo stereotipas, jog karo savanoriais tampa tik veiklos ar darbo stingantys jaunuoliai.

„O jums sakė, kad šitą pastatą šturmuos ašarinėm dujom?“, – paklausė vienas iš vaikinų. Tik po šio klausimo tapo aišku, kad esame nepasiruošę atremti būsimo šturmo, tam nepadės nei ant mūsų pečių uždėta apsauginė liemenė, nei šalmas. Kilusį nerimą išsklaidė vaikinų džentelmeniškumas – kariai pasisiūlė savo kaukes atiduoti mums, patys esą pasinaudos skarelėmis, o jei ašarinės dujos bus itin stiprios – iššoks pro langą. Užsimaukšlinę dujokaukes, netrukus išgirdome signalinius šūvius – paleista pirmoji ašarinių dujų banga. Pačios jų poveikio nepajutome, bet kartu laukusiems savanoriams jau po kelių minučių teko šokti pro langą – dujoms užspaudus kvėpavimo takus, kambaryje buvo galima likti tik su kaukėmis.

Dar po kelių akimirkų ašarinių dujų dvelksmas prasiskverbė ir pro mūsų kaukes – nežymiai pradėjo graužti nosies, burnos ertmes, veido odą bei lūpas. Nekantriai laukėme pasirodančių pareigūnų, kurie turėjo mus išvesti iš pastato. Belūkuriuojant galvoje sukose keistos mintys – tarsi supranti, kad tai tik simuliacija, bet besiskverbiantis ašarinių dujų kvapas verčia susimąstyti, kaip viskas bet kurią akimirką gali tapti realiu susirėmimu su priešu. Savanoriai pratybų metu ruošiami atlaikyti pačias pavojingiausias situacijas, jiems toks pasiruošimas yra itin svarbus. Esant ekstremaliai situacijai, kariai pasiruošę apsaugoti ne tik save, bet ir mus, žurnalistus, bandančius rinkti informaciją karo lauke.

Policijai įsiveržus į kambarį, buvome išvestos iš pastato pakeltomis rankomis, pagaliau galėjome nusiimti kaukes ir ruoštis kitam simuliacijos objektui – ginkluotam pastato šturmui. Šūvių garsai, dūmai ir riksmai – štai ko sulaukėme patekusios į apleistą Panevėžio priklausomybės ligų centro dalį. Ši pratybų dalis turbūt mažiausiai priminė pratybas: „priešo“ pajėgų laukimas kartu su kariais, „mūšio“ chaosas ir bandymas išvengti švilpiančių „kulkų“ sukūrė itin tikrovišką atmosferą. Nejaukumą stiprino ir pats pastatas – tamsūs painūs koridoriai, ant grindų besimėtantys panaudoti švirkštai bei kitokios atliekos.

Prasidėjus pajėgų „susirėmimui“ supratome, kad tikro mūšio atveju, deja, bet vargiai išgyventume. Nepavyko suprasti nei iš kur šaudo, nei kuria kryptimi skrieja kulkos, nei kur geriausia priedanga. Bandėme pritūpusios judėti pažeme, tačiau su 6 kilogramus sveriančia neperšaunama liemene tai padaryti buvo nelengva. Pagal scenarijų, susirėmimas baigėsi „priešo“ pergale, tad kartu su kariais turėjome palikti priklausomybės ligų centrą. Kadangi buvome priverstos laukti savo transporto, nugabensiančio mus atgal į būstinę, nusprendėme išnaudoti laiką naujienų rašymui.

Kaip informuoti visuomenę apie priešiškų jėgų pergalę? Kaip išsiaiškinti tikslią informaciją, kai aplinkui tvyro tokia sumaištis? Šie klausimai sukosi mūsų galvose. Bandymai susirasti karininkus, kurie gali informuoti apie „žuvusiųjų“ ir „sužeistųjų“ skaičių, taip pat ne visuomet buvo sėkmingi. Visi sunkumai, su kuriais susidūrėme, tik dar kartą parodė, kaip gali būti sunku dirbti konflikto zonoje.

Kai netoliese esančiame futbolo stadione galiausiai pasirodė mūsų transportas (tiksliau, derėtų sakyti nusileido, nes grįžti turėjome kariniu sraigtasparniu), mūsų laukė dar vienas išbandymas. Palydėtos kareivių juokais, jog sraigtasparnio sukeltas vėjo gūsis gali mus ir nupūsti, bėgome iki savojo transporto kiek begalėdamos ir stengėmės neatsilikti. Atrodytų, jog tai nėra sunki užduotis, bet pasikartosime – prie fizinio krūvio nepratusioms merginoms bėgimas su bent 8 kilogramų našta po ilgos sunkios dienos buvo nelengvas. Tačiau pats skrydis įspūdingas – pamiršome nuovargį ir kaip maži vaikai žvalgėmės pro langus, kad išvystume Panevėžio panoramą.

Susiję