LIETUVIŠKAS KINAS ŠIANDIEN

Lietuviškas kinas šiuo metu ypač ryškus kultūros fenomenas. Jei 2011 m. buvo sukurti tik du lietuviški vaidybiniai filmai, pastaraisiais metais jų būna apie dešimt, dokumentinių filmų skaičius taip pat išaugo dvigubai. Kaip didelis kino gamybos mastas koreliuoja su jo kokybe?

Pirmiausia reikėtų suprasti, ką reiškia „išaugęs“, ir kaip tai galima pamatuoti. Jei kalbame apie filmų skaičių, tai  pozityvus dalykas. Manau, kad skaičius nėra vien tik kiekybė, jis savyje turi daugiau. Tik esant tam tikrai kiekybinei masei, gali atsirasti kokybiniai elementai. Kai daug filmų, sumažėja baimė padaryti klaidą. Juk ilgą laiką buvo taip, kad finansuojamas vienas filmas. Kai žinai, kad tu paimi tą finansavimą, o visi kiti laukia, turiu omenyje visą kino bendruomenę, jautiesi taip, lyg virš tavęs kabo atsakomybės Damoklo kardas. Žmogus bijo daryti, bijo padaryti klaidą ir kūrybiškumas miršta. Kai yra daug filmų, daug klaidų, daug blogų filmų, tada iš tų blogų atsiranda ir koks geras filmas. Man atrodo, kad tarp kiekybės ir kokybės yra tiesioginis ryšys.

Kažkada ėmiausi ir pradėjau žiūrėti visus Ingmaro Bergmano filmus. Pirmieji jo filmai yra visiškai dėmesio neverti darbeliai, drąsiai kalbant. Manau, kad jeigu Bergmanas būtų sustojęs ties savo ketvirtu ar penktu filmu, mes apie jį niekada ir nebūtume sužinoję. Galbūt istorijoj liktų kaip kažkoks neblogus filmukus daręs švedų režisierius. Tai, kad jis turėjo galimybę padaryti šeštą ir septintą filmą, sukūrė Bergmaną tokį, koks jis yra. Kalbant apie mūsų situaciją, pažiūrėkim, kiek mūsų režisieriai turi laukti, kad sukurtų filmą. Turbūt dažnas to savo šešto bergmaniško filmo taip ir nesulaukia. Ir štai čia yra tragedija.

Koks nepriklausomos Lietuvos kinas, sukurtas per pastaruosius 27 metus?

Kalbant apie dokumentinį kiną, man svarbu ne kažkokie paskiri labiau pavykę filmai, bet tam tikros tendencijos – ar kinas gyvas, ar jis atsinaujinantis, ar ateina naujos pavardės, ar yra tam tikras judėjimas viduje. Manau, kad dokumentikoje procesas yra ypač įdomus ir gyvas. Ateina ištisa karta režisierių, tiek vaikinų, tiek merginų, kurie labai kitaip žiūri į kiną negu mes ir kuria kitokį dokumentinį kiną. Taip pat į procesą įsijungia žmonės, kurie net neturi kino išsilavinimo, pavyzdžiui, Mindaugas Survila, kuris yra ornitologas, biologas, bet staiga padaro labai ryškų ir įdomų filmą „Stebuklų laukas“. Tai, kad visąlaik išlenda, iššoka įdomūs reiškiniai rodo, kad procesas yra gyvas. Ir aš dar laukiu. Tai, kas dabar vyksta, yra įdomu, bet tai, kas dar įvyks, bus dar įdomiau.

Kritikai dažnai akcentuoja, kad šiandien lietuviškas kinas vienpusis, vienakryptis, išauktšinama tik mitologizuota praeitis, bet nereflektuojama dabartis, jame apskritai trūksta maištingos dvasios. Ar sutinkate su tokiais teiginiais? Ar tai kažkaip susiję su minėtu mėgėjiškumu kine?

Sutinku. Žinoma, kad yra per mažai filmų, kurie reflektuoja kas dabar darosi su mumis. Mūsų karta išgyveno keletą labai radikalių politinių, moralinių, ekonominių, socialinių lūžių. Kine kažkodėl tie lūžiai nerado savo atspindžio.

Dabar mes vėl gyvename pakankamai besiformuojančioje, gyvoje socialinėje terpėje ir kažkodėl kinas apeina tas temas. Galima pagalvoti apie to priežastis. Galbūt per mažai filmų. Kai žmogus jaučia atsakomybę, kad aš dabar sukursiu filmą, paskui aštuonerius metus lauksiu, tada jis nesiims kažkokios rizikingos, nedidelės temos, pavyzdžiui, kad močiutei nemoka pensijos ir kaip jai išgyvent. Žinoma, režisierius bandys kalbėt apie pasaulio, apie biblijines problemas, nes tai jo aštuonerių metų darbas. Kitą filmą jis darys gal tik kitame dešimtmetyje. Tai ir stabdo. Jeigu atsirastų filmai vienas po kito, tada kine atsirastų ir mažesnių žmonių, mažesnių problemų, smulkesnių dalykų.

ĮGIMTOS DUOTYBĖS IR TALENTAS

Prakalbote apie režisierius, neturinčius specialaus išsilavinimo. Kada nereikia išsilavinimo? Arba kada jis nebūtinas?

Pasakysiu taip: išsilavinimas – nebūtinai, profesija – taip. Profesija yra būtinai reikalinga. Yra žmonių, kuriems Dievas yra davęs profesiją be išsilavinimo.

Koks esminis skirtumas tarp profesijos ir išsilavinimo?

Profesija – tai amato valdymas. Kaip žmogus priėjo prie to amato, ar penkerius metus mokydamasis akademijoje, ar skaitydamas knygas, ar žiūrėdamas filmus, ar dirbdamas kokiu nors pagalbiniu darbininku aikštelėje ir bandydamas perkąsti šios profesijos paslaptis – visai nesvarbu. Svarbu, kad jis ateitų profesionalus. Ir tada, jeigu žiūriu gerą filmą, aš jo neklausiu, ar tu baigęs ką nors, ar nebaigęs. Ne tai svarbiausia. Iš tiesų, kine yra labai daug mėgėjiškumo, kaip ir visose kultūros srityse. Yra toks mėgėjiškas, nevalyvas, negrabus kinas, toks eterinis triukšmas. Jis kuriamas žmonių, kurie labai nori kažką pasakyti, bet nemoka. Tada sako, bet kažkaip šleivai, kreivai.

LAISVĖ IR UGDYMAS

Koks apskritai Jūsų požiūris į filmus, kalbančius apie tam tikrą istorinį laikotarpį, gvildenančius patriotines temas? Juk praeitį esame linkę šiek tiek idealizuoti, pervertinti, negalime apie ją objektyviai kalbėti. Kiek Jūsų kine svarbi praeitis?

Man svarbi kolektyvinė atmintis, ne tai, ką mes prisimenam, o tai, kaip ta atmintis mus suformavo, kiek jinai atsispindi mūsų gyvenime, mūsų akyse. Tai yra svarbiausia.

Aš pats niekada nėjau į istorines ar patriotines temas. Man atrodo, kad apie tai svarbu kalbėt, džiaugiuosi, kad atsiranda filmų ir žmonių, kurie apie tai kalba, bet aš pats, kaip kino kūrėjas, esu gimęs šiek tiek kitokioje terpėje, kur kinas eina „prieš srovę“. Dabar tas patriotizmas yra tokia palaiminta tema. Galima kurti, visi palaiko, nėra kažkokių pasipriešinimo elementų. Man tai sudėtinga.

Ar nepastebite tame patriotiniame kine tendencijos, kai siekiama daugiau apeliuoti į emocijas, sentimentus nei kurti meninę vertę?

Emocija yra pats trumpiausias kelias į žmogaus širdį. Ne per protą, o būtent per emociją, per sujaudinimą ji pasiekiama. Aš suprantu, kad toks yra tikslas. Kiekvienas režisierius, kad ir kiek beintelektualizuotų savo veiklą, nori, kad jo filmuose verktų. Visi režisieriai ištirpsta matydami verkiantį žiūrovą. Čia nieko nepadarysi. O ta meninė vertė – labai sunkiai nusakomas rodiklis. Kaip ją galime išmatuoti? Ar ji matuojama mintimis, kurios kilo, ar ašaromis, kurias išliejo žiūrovas, aš nežinau.

Kuo tada tokie patriotiniai filmai svarbūs tautai?

Tiesą sakant, man nepatinka žodis „patriotizmas“. Man visąlaik pasidaro šiurpu, kai kas nors pradeda kalbėt apie patriotizmą. Tada atrodo, kad tuoj ims lietis kraujas. Putino Rusija nenustoja kalbėti apie patriotizmą, meilę Tėvynei, Hitleris taip pat labai mylėjo savo šalį Vokietiją, buvo didžiulis patriotas.

Mano galva, patriotizmas nėra ta didžioji vertybė. Man atrodo, kad didžioji vertybė yra žmogaus vidinė laisvė. Aš manau, kad iš to kyla gėris, o ne iš patriotizmo, kuris dažnai savyje slepia netolerancijos dantis.

Ar visi žmonės pajėgūs būti laisvi viduje?

Visi. Visi žmonės turi būti ugdomi, kad nebijotų šia savo laisve pasinaudoti. Už tai, kad laisvė yra pati didžiausia Dievo dovana žmogui, kurios niekas negali atimti. Nei duoti, nei atimti. Laisvė jau yra duota. Tai didžioji vertybė, iš kurios kyla ir Tėvynės meilė, ir moralė, ir tolerancija ir empatija. Viskas kyla iš vidinės laisvės. Nelaisvas žmogus yra kaip šuva ant grandinės, kuris paleistas būtinai ką nors sukandžios.

Kiek tas ugdymas įmanomas „per“ kiną, meną?

Jis įmanomas tik per menus, kultūrą. Aš manau, kad žmogaus vidinę laisvę ugdo du dalykai – religija, jei žmogui yra duotas tikėjimas, ir kultūra. Ne mokslas. Ne etika ar švietimas.

MŪSŲ KINAS IR DRĄSA BŪTI SAVIMI

Kokį kiną galime vadinti „nacionaliniu“? Ar verta jo finansavimui skirti daugiau dėmesio?

Tai yra kinas, kuris kalba apie tai, kas mūsų žmogui yra svarbu. Mano filmas „Moteris ir ledynas“ nufilmuotas Kazachijoje. Kitas filmas „Raminas“, filmuotas Gruzijoje, pasakoja apie gruzinų imtynininką, kuris ieško savo meilės, tačiau aš vis tiek manau, kad tai yra nacionalinis kinas. Ne todėl, kad nufilmuotas lietuvių operatoriaus ir režisieriaus, o todėl, kad savo šaknimis yra įsikibęs į mūsų kultūrinį sluoksnį, ne kokį nors kitą. Jis nesiremia nei rusų, nei gruzinų, nei prancūzų kinu. Jis yra išaugęs, išdygęs iš lietuviško H. Šablevičiaus, R. Verbos, R. Šilinio, E. Zubavičiaus kino.

Esate sukūręs tokius filmus, kaip „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“, „Baltijos kelias“. Kokie yra filmų apie Lietuvą kūrimo motyvai?

„Baltijos kelias“ buvo Lietuvos kronikų rėmuose padarytas filmas. Mūsų akyse įvyko epochinės svarbos įvykis, kuris, turbūt, įvyksta vieną kartą per tūkstantį metų. Jo neužfiksuoti buvo  neįmanoma.

Ir tas filmas tada buvo sutiktas ne priešiškai, bet su tam tikra nuostaba, nes mes įdėjome gana minorinį Vytauto Mačernio eilėraštį, kurį skaitė jo sesuo. Apie griūvantį, kylantį ir vėl griūvantį žmogų. Hendelio muzika taip pat buvo minorinė. Ir vaizdai nebuvo labai džiūgaujantys. Visi, kurie tada jį pamatė, buvo nustebę. Klausė, kodėl tas liūdesys. O mes kažkaip intuityviai jį jautėm. Tada mes aiškinome taip, kad, galbūt, kai yra didžiulis džiaugsmas, žmogus pravirksta. O paskui paiškėjo, kad tas liūdesys turi pagrindą. Pasirodo, kad tas kelias, kuris mums tada atrodė būsiąs labai lengvas ir trumpas, ne visai toks. Jis pareikalavo ir žmonių aukų, ir daug mūsų pačių kančios.

Tikriausiai reikia daug drąsos pasiduoti tokiam vidiniam balsui? Kiek tai svarbu režisieriui?

Buvo tų vidinių prieštaravimų. Mes patys tuo metu dar negalėjom įvardyt, o ko liūdėt? Viskas gerai, visi rankom susikibę, visa tauta kartu. Bet intuityviai kažką jautėm, ir, turbūt, Henriko Šablevičiaus, mano ir Arūno Matelio, su kuriuo kūrėme šį filmą, dėka išmokome pasitikėti intuicija, leisti formuotis filmui taip, kaip tuo metu jaučiam. Nors kai klausė, mes paaiškinti negalėdavom, dabar laikas pats paaiškino. Laikas viską sustatė į savo vėžias. Todėl, mano galva, svarbu režisieriui klausyti tos vidinės intuicijos.

RYŠYS TARP KŪRĖJO IR ŽIŪROVO

Kas Jums svarbiausia, kalbant apie auditoriją? Sukelti estetinį pasigėrėjimą, paveikti emociškai, sujaukti mąstymą, paskatinti veikti?

Priklauso nuo filmo. Bet, iš tikrųjų, aš noriu salėje surasti bendraminčius. Matyti, kad mano žodis, kurį aš noriu pasakyti, neskamba tuščiai. Noriu užmegzti dialogą su auditorija. Tai yra pats įdomiausias dalykas. Ir kartais jauti, kad tie tavo vaizdai kaip žirniai į sieną. O kartais – kad žiūrovas juos sugeria, reaguoja į tai, ką kalbi. Jauti tą kvėpavimą. Todėl aš pats visuomet dalyvauju savo filmuose, juos žiūriu. Man labai svarbu klausytis auditorijos, salės, nes viskas girdisi. Per daug metų viską galiu girdėt. Žinau, kad, pavyzdžiui, tam tikroje vietoje salė turi sureaguot. Jeigu sureagavo, man aišku, kad auditorija žiūri jautriai, jei ne – filmas „eina pro šalį“.

Ar drąsi lietuviška auditorija?

Tradiciškai yra sakoma, kad lietuvių auditorija yra labai kukli ir „sunki“. Bet aš ką tik rodžiau filmą „Pasakos“ kino teatre. Teko net nutraukti vienas per kitą rėkiančius, klausimus užduoti bandančius žmones. Man tai sukėlė didelę nuostabą.

Manau, kad išdrąsėjome. Anksčiau rūpindavomės, kaip atrodome. Visi juk bijome atrodyti kvailai. O jei kas nors pagalvos: „Koks durnas klausimas“?

TIE, APIE KURIUOS ĮDOMIAUSIA KALBĖTI

Ką Jums įdomiausia tyrinėti kine?

Man įdomu žmonės, kurie yra susikūrę savo alternatyvinius pasaulius. Aš irgi bėgu nuo čia ir dabar, ir, tiesą sakant, nieko negaliu su savimi padaryti.

Man neįdomus žmogus, gyvenantis va čia. Geriantis kavą, kalbantis. Man įdomūs žmonės, kurie turi kažkokį keistą savo pasaulį. Gyvena čia, bet ne čia. Aklieji filme „Neregių žemė“, kurie gyvena savo nepažįstamam pasaulyje. Ta moteris ledynuose, kuri ne tik išoriškai ledynuose, bet ir jos vidinis pasaulis kažkoks nepažinus, labai keistas. Aš noriu jį pats suprasti ir pamatyti. Daugelis mano filmų apie tai kalba.

Kaip susikalbėti su tais, kurie čia, bet kartu ir kitame pasaulyje?

Tai yra iššūkis. Dažnai tie jų alternatyvūs pasauliai egzistuoja paraleliai, jie nesusiliečia. Ir ten prasibrauti reikia pastangų. Bandai kažkaip perprasti, įeiti į tą jų pasaulį, pamatyti, iš ko jis sudarytas.

Ir čia mane veda ne koks tuščias smalsumas. Man atrodo, kad kiekvienas turėtumėm turėti tam tikrą savo alternatyvinį pasaulį, į kurį mes galėtumėm pabėgti. Sunkią akimirką jis mums be galo svarbus. Kai žmogus gyvena čia ir dabar ir tas pasaulis sugriūva, o jis neturi to alternatyvinio, atsitinka didžioji tragedija. Daugelis mano personažų, jei neturėtų savo alternatyvaus pasaulio, žūtų.

Įsivaizduokite tuos akluosius „Neregių žemėje“: beviltiška situacija – skurdas, šaltis, badas, aklumas, o nepaisant to, jie gyvena džiaugsme. Tas pats Raminas. Visiška vienatvė, bet jis susikūręs savo pasaulį.

Aš tikiuosi, kad tie filmai galėtų kažkaip padėti ir tam žiūrinčiąjam pagalvoti, o kur tas jo pasaulis. Dabar miršta knygų kultūra. O knygos visada buvo tas kitas pasaulis. Tu žinai, kad gali pabėgti į Oscaro Wilde’o pasaulį, vaikščioti Anderseno pasakų gatvėmis. Tai žmogui yra didžiulė dvasinė parama.

Kaip tuomet išvengti sąsajos su beprotybe?

Galima ir Čiurlionį bepročiu vadinti. Kitas dalykas – parodykit man sveiką žmogų. Man visi sveiki žmonės kelia labai didelį įtarimą. Jeigu aš matau labai sveiką žmogų, įtariu, kad jis labai stipriai serga, tiktai labai giliai yra paslėpęs tą savo beprotybę.

Artėjant valstybės šimtmečiui matome daug patriotine tematika kuriamų filmų. Apie kokį Lietuvos istorinį laikotarpį norėtumėte sukurti filmą?

Iš tiesų yra daug dalykų, kuriuos būtų įdomu rimtai paliesti. Pavyzdžiui, knygnešiai. Knygnešystės fenomenas yra fantastiškai įdomus. Žmonės rizikuodavo savo gyvybėmis, daugelis iš jų žuvo. Jeigu nešdami knygas ir bėgdami nuo žandarų jie nugriūdavo, tai daugelis uždusdavo, nes tos kuprinės būdavo tokio svorio, kad užversdavo ir prispausdavo veidu į žemę. Jie tiesiog nesugebėdavo atsistoti. Man šis reiškinys yra stebuklas.

Taip pat būtų įdomu iš esmės pasižiūrėti į Lietuvos partizanų laikotarpį, kai žmonės ėjo į visiškai beviltišką mūšį prieš Galijotą… Tikrai neičiau į kokius nors Vytauto Didžiojo, Mindaugo ar Jogailos laikus. Likčiau XX amžiuje.

O kalbant apie asmenybes, kurios vertos kinematografinio pasakojimo?

Man fantastiška asmenybė yra vyskupas Teofilius Matulionis. Tai be galo įdomi, gili asmenybė. Žmogus, kuris atsisakė meluoti. Atrodo, toks paprastas dalykas, tik pasakyk taip, kaip kažkam reikia, niekam žalos nepadarysi. O jis atsisakė tą daryti, pasmerkdamas save dvidešimt penkerius metus trukusiai katorgai ir tremčiai. Dėl vieno žodžio. Ir, kalbant apie vidinę laisvę, tai nebuvo laisvesnio žmogaus už Teofilių Matulionį, kuris praleido visą savo gyvenimą kalėjimuose, nors buvo, turbūt, pats laisviausias žmogus Lietuvos istorijoje. Jeigu kurčiau, tai, turbūt, apie jį.

 

Susiję