Vitalija Skaparienė kartu su vyru vasaromis uždarbiauja Norvegijoje. Grįžusi Lietuvon ji šeimininkauja namuose.

Kokiomis nuotaikomis kaimo žmonės pasitinka eurą?

Latvijoje, rodė per žinias, skaičiavo, kiek eurais kainuoja, o kiek pavertus litais, tai eurais daug daugiau išeina. Viskas brangiau. Neveltui Biržuose, Panevėžyje dabar daug latvių gali sutikti, visi važiuoja apsipirkti. Buvom su vyru nuvažiavę apsipirkti į Panevėžį, tai aplink vien rusiškai ir latviškai kalbant girdėjom. Iš Bauskės atvažiavę, iš Uzbarų, važiuoja maisto produktų pirkti, nes daug pigiau Lietuvoje.

Pavyzdžiui, Angelė, kalbėjomės neseniai apie tą patį, baisiausiai pergyveno – kiek gi dabar pavertus į eurus, kiek bus šimtų tų eurų? Tai aišku, kad bus mažiau. Todėl ir klausia, kaip čia reikės išgyventi? Bet juk, kai geriau pagalvoji, koks skirtumas, kokia valiuta atsiskaitinėsi, jei kainos liks tokios pačios? Tiems, kurie keliauja ir dažnai perka užsienio šalyse, tai nebereikės keistis tų pinigėlių – daug geriau.

O Jums su vyru Norvegijoje valiutos pokytis bus naudingas ar ne?

Dabar net nežinau, koks ten santykis valiutų, bet didelio skirtumo nematau, keitėm į litus, dabar keisimės į eurus. Tačiau tiems, kurie važiuoja dirbti į euro zoną, tai bus daug geriau. Pavyzdžiui, Laima, mano sesuo, važiuoja rankinių savo verslui pirkti į Rygą, jai atsiskaityti eurais bus daug patogiau.

Aš asmeniškai tai nematau jokio skirtumo, kokia ta valiuta bus. Didelių sumų neturim sutaupę, tai nepajusim ir didelių nuostolių. O tie, kurie turi šimtus tūkstančių, manau, kažkur išleis. Janė pasakojo, kad remontuojasi virtuvę. Su vyru apsipirkinėjo Panevėžyje „Moki veži“, tai išsigando pamatę, kokios ten eilės, kaip žmonės perkasi, norėdami, kuo greičiau išleisti santaupas.

Manote verta taip skubėti?

Ne, juk net įvedus eurą, dar kurį laiką galėsim atsiskaityti litais, nematau didelės problemos.

Galbūt labiau jaudinasi tie žmonės, kuriems euras naujiena?

Gal tie žmonės labai išgyvena, kurie daug pinigų turi. Kokia valdžia bebuvo, visada nukentėjo žmonės, nes niekas nekeitė pinigų tokiu santykiu, kad gautum daugiau, visada gaudavai mažiau. Todėl nukentėjo tie, kurie turėjo ką prarasti. Mūsų kaime juk buvo ir tokių atvejų, kad pasikorė žmonės, dėl šito. Tuo metu, kai 1991-aisiais keitė talonus į litus.

Galbūt Jums, įpratusiai prie vienos valiutos keitimo į kitą, šis procesas ir nebeatrodo toks baisus?

Gali būti. Aš jau nematau jokio skirtumo, ar euras, ar litas, nors pati euro ir nesu turėjusi rankose. Jei šią vasarą išvažiuosiu, užsidirbsiu, tai galėsiu dar neleisti, po Naujųjų metų iš karto eurais pasiimsiu. Bus matyt.

Užsuku į kaimo biblioteką, šiuo metu įsikūrusią buvusiame pradinės mokyklos pastate. Mokyklą uždarė, nes mokinių skaičius buvo per mažas, o vaikus perkėlė mokytis į šalia esantį miestelį. Bibliotekoje dirba Sandra Bieliauskienė, nedidelės, bet nemažą knygų kolekciją surinkusios, bibliotekos darbuotoja. Biblioteka liko vieninteliu švietėjišku centru kaimelyje, todėl tikiuosi išgirsti šitą apie bendruomenės informavimą.

Sakykite, ar jau ruošiatės euro įvedimui? Galbūt bibliotekoje suplanuoti kokie nors renginiai, skirti supažindinti žmones su nauja valiuta?

Nežinau, tokių renginių nelabai mes darome. Nesirengiame „reklamuoti“ euro, ar ko nors panašaus, mes daugiau knygas „reklamuojame“. Nesikišame į politiką.

Suprantu, bet mūsų kaime mokyklos jau nebėra, todėl biblioteka lieka vienintelė vieta, kur žmogus galėtų rasti šviečiamosios informacijos.

Jei žmogus ateina, gali su juo pasikalbėti, jei jį tikrai domina ta tema. Bet dėl kažkokių rimtesnių renginių dar niekas neinformavo.

Miestuose jau po truputį vyksta pasirengimas skleisti informaciją, o Biržuose dar nieko apie tai negirdėti?

Dar ne. Biržų bibliotekoje per susirinkimus visada informuoja, jei turime imtis kažkokios tai veiklos. Tačiau kol kas dar visiškai tylu, niekas apie tai net nekalbėjo. Kaip visi pasiskaitau vietos laikraščiuose, ką rašo, ko žmonės apie eurą klausia, ir viskas. Jei turėtų kažkas vykti, jau bent būtume gavę žinutes internetu, kada prašo visų prisijungti į tiesiogines transliacijas. Bet dar nebuvo nieko. Manau, kad dar per anksti, po vasaros atostogų lauksim tokių pranešimų. Dabar tik televizija, laikraščiai ir žmonių nuomonės lieka. Visi skuba pirkti, leisti pinigėlius, remontus namie darosi.

O kaip manote, reikalingas toks šurmulys?

Galiu pasakyti taip, kiek aš jau gyvenu ant šios žemės, nebuvo tokio atvejo, kai keičia vieną valiutą į kitą, kad nenukentėtų žmonės paprasti. Visą laiką būna žmogaus nenaudai. Kai rubliai, vagnorkos, visokie žvėreliai paukšteliai buvo, iškeičiant juos visada paprasti žmonės kentėjo. Iškeitė tik tiek, kiek nustatyta buvo, po šešis tūkstančius, jei gerai pamenu. O ką reikėjo daryti tiems, kas jų daugiau turėjo?

Nemanau, kad dabar kitaip bus. Manau, viskas brangs, apie Latviją per televiziją irgi taip kalbėjo. Tai jeigu gausime tų eurų mažai, o viskas pabrangs, jau dabar nieko negali įpirkti, tada dar labiau negalėsi įpirkti. Vadinasi, kentės tie, kurie gauna mažai tų pinigėlių.

 

Antrasis pagal svarbą informacijos srautų taškas nedidelėje gyvenvietėje – parduotuvė. Visi pažįsta čia dirbančias pardavėjas, o pardavėjos jau gali lengvai nuspėti, ką atėjęs žmogus ketina nusipirkti. Tokia bendruomenė neabejotinai gali susiformuoti tik provincijoje. Apie tai, kaip euro įvedimas paveiks jų darbą ir kaimo žmonių gyvenimą, kalbame su viena iš dviejų pardavėjų – Danute Pabijonavičiene.

Kaip manote, didelių rūpesčių parduotuvėje sukels valiutos pokytis?

Svarbiausia, kad nesijaustų didelio atotrūkio tarp kainų ir atlyginimų. Jei kainos keisis tokiu pačiu santykiu, kaip atlyginimai, tada koks skirtumas. O pinigai tiek kartų keitėsi, kad didelio vargo skaičiavimuose neturėtų būti. Gal kiek didesnė sumaištis bus, kai kainas pradėsim rašyti ir litais, ir eurais. Bet čia mums bus daugiau darbo, kai kasos aparatai reikės perprogramuoti, kiekvienos mažiausios prekytės kainą turėsim perverst į eurus.

O kaip manote, vyresnei kartai bus sudėtinga įrodyti, kad ne viskas čia taip blogai?

O taip, žinau, kažkam reikės išklausyti, patarti ir padėti. Toks mūsų darbas. Bet kainos atrodys mažesnės, jei lyginsimės su latviais. Jų valiuta juk stipresnė buvo, todėl ir kainos atrodo didesnės, o pas mus viskas susitrauks. Tikėkimės, kad tai padės pergyventi pokyčius. Galų gale, juk tai mums jau ne pirmas kartas.

Provincijoje, kaip ir visur kitur, sunkiausia pagauti verslininkus. Artėjant vasaros darbams, jų, regis, niekada nėra namie. Tačiau po dienos darbų pasikalbu su ponia Rita. Savęs ji nevadina verslininke, tačiau ant pečių laiko neseniai duris atvėrusią kavinę ir padeda vyrui, turinčiam parduotuvių tinklą ir nuosavą ūkį.

Ar jaudinatės dėl būsimo euro įvedimo kitais metais?

Žinoma, kažkaip neramu. Man asmeniškai nelabai norėtųsi tokių didelių pokyčių. Nes jaučiu, kiek vėl pinigėlių „išeis“ – seminarai, bankai, mokymai ir visa kita. Tada, savaime aišku, pabrangs viskas, nes visi norės atgauti tai, ką išleis. Galėjome dar pagyventi ir su litais. Dabar atsiras visokių žmonių, kurie norės iš pokyčių pasipelnyti, o kurie dėl to nukentės.

O gal dar per anksti apie eurą kalbėti?

Dar anksti. Kol kas nieko nežinau, anksti kalbėti ir apie atsakingus asmenis ar tam tikras procedūras, kol nesame tikri, kad tikrai bus euras įvestas. Kaip visi skaitau laikraščius, žiūriu laidas, kur apie tai kalbama, kokius klausimus žmonės dažniausiai užduoda, ir viskas.

Man atrodo, kad čia viskas bus aišku. Pakeis litą į eurą ir viskas. Priimi tai, kaip neišvengiamą dalyką, bijosi ar nebijosi, vis tiek, jei jau taip nutarta, tai taip ir bus. Kalbėsi apie tai, ar nekalbėsi, niekas nepasikeis.

Gal labiausiai gaila, kad lito neliks. Buvo seniau rublis, o kai keitė į litą, atrodė, kad turėsim kažką savo. O dabar vėl jį iškeisim į eurus.

Vincentas Skaparas jau išgyveno ne vieną valiutos pasikeitimą, todėl turi daug su tuo susijusios gyvenimiškos patirties. Aštuntą dešimtį skaičiuojantis vyras, kadais dirbęs girininku, šiuo metu medžioja, prižiūri sodą ir neatrodo per daug susirūpinęs dėl būsimo dar vieno valiutos keitimo.

Neatrodo, kad labai jaudintumėtės dėl būsimų pokyčių. Ar per tiek metų jau įpratote prie valiutos nepastovumo?

Niekada į gera tas keitimas neišeidavo. Va, kai krito dolerio kursas, nespėjau į litus iškeisti ir „pamečiau“ 7 000 dolerių. Jei būčiau dar savaitę praleidęs, tai turbūt dukart tiek būtų nelikę. Bet šįkart, manau, kad dar sausio 1 d. neįves euro ir nėra ko rūpintis. Juk šiuo metu daug pinigų praranda Lietuva, rusai nebeima mėsos, pieno iš mūsų, tai kur pinigai? Per žinias verslininkai kalba, kad darbuotojus nemokamų atostogų dėl to paleidžia, o jei ir toliau darbo nebus, visai paleis. Tai kur mokesčiai tokių verslininkų? Jų valstybėj nebematyt. Nebūsim pajėgūs įsivesti eurą.

Jei vis dėlto bus nuspręsta, kad eurą įsivesim kaip numatyta, stengsitės daugiau litų išleisti ar išsikeisti?

Kai keitėsi iš vagnorkų į litus, man pasisekė – spėjau išsiimti visus pinigus iš banko. O kiek buvo tokių, kurių pinigai liko sąskaitose ir tiesiog dingo? Ir dabar kyla klausimų, ar nereikia lito į kokią kitą valiutą pakeisti iki sausio, nes neaišku, kokiu iš tikro santykiu keis jį į eurą. Mes va su kaimyne pasišnekam, jos sūnus dirba banke. Jis sakęs mamai, kad banke jį perspėjo, jei kartais turi pinigų kredito unijoje išimk ir įdėk į Šiaulių arba Vilniaus banko sąskaitą. Ir nelaikyk litais, geriau eurais. Taip banke esą kalba. Kad ir kiek ten tų pinigėlių turėtum, vis tiek nesinori prarasti. Bet, matyt, geriausia visgi būtų, ką nors vertingą nusipirkti. Vienas medžiotojas mašinas iš užsienio brangias varo, dešimtimis tūkstančių kainuojančias. Galvojau, kad senutės jau maniškės, gal reikės imti ir pasikeisti.

Bet nemanote, kad automobilis – greit nuvertėjanti investicija?

Tai aišku, kokį bepirktumei, vos nusipirktas jis praranda dalį vertės. Bet vis geriau negu nieko.

Ar tokiu atveju negeriau tiems, kurie neturi ko prarasti?

Žinoma, juk neveltui sako, kad ubagas gaisro nebijo, pasiėmė savo lazdelę ir nuėjo – tegu dega.

Pokalbius su meilūniečiais baigiu susimąsčiusi, ar tokios pačios baimės ir abejonės apėmusios ir kitų provincijų gyventojus, ar panašiai jaučiasi vilniečiai, kauniečiai, ar šiauliečiai?

Turbūt taip pat nelaukia valiutos keitimo, kaip nelaukė ir prieš 20 metų. Taip pat nerimauja, ar kainos parduotuvėje negąsdins labiau, nei gąsdina dabar.

Bet galbūt stengiasi suprasti, kad tai neišvengiamas mūsų valstybės strateginis žingsnis, kurio anksčiau ar vėliau sulauksime ir turėsime gyventi, dirbti ir ilsėtis, taip pat, kaip tą darėme iki šiol.

Susiję