Vėžys per keturias dienas: kaip nusiraminti ir įstoti į LMTA

Vieni šoka pro langą, kiti padega užuolaidas. Tiek vieni, tiek kiti sutaria, jog tai – tikras nervų išbandymas, palikęs juodas dėmes atsiminimuose. Taip yra kalbama apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vykstantį stojamąjį vaidybos studijų egzaminą, į kurį kiekvienais metais susirenka daugiau negu 100 norinčiųjų, o patenka tik apie 20. Apie stojamųjų didelius vargus ir mažus džiaugsmus pasakojo studentai – Kamilė Lebedytė, Rokas Žukauskas, Rugilė Tamošauskaitė ir  aktorius bei režisierius Valentinas Masalskis.

Pasakojimo herojai – dvi merginos, įstojusios į vaidybą, ir vienas garso režisūros studentas. Kamilei ir Rugilei pavyko užkopti į stojamųjų Olimpo kalną, tačiau Rokui, kaip ir dar daugeliui kitų, egzaminas baigėsi po antrojo turo. Tame Olimpo kalne sėdi  įėjimą reguliuojantys komisijos nariai, iš kurių vienas – V. Masalskis papasakos, kokie yra įėjimo reikalavimai.

Bet pradėkime nuo pradžių. Tam, kad įstotumei į vaidybos programą, turi praeiti tris turus – per pirmąjį turi pasakyti pasiruoštą eilėraštį bei dainą, per antrąjį susibūrus į grupeles atlieki etiudą bei improvizuotą užduotį komisijos padiktuota tema, o per trečiajį turą įrodai savo motyvaciją atsakinėdamas į komisijos narių klausimus. Taip, svarbu nepamiršti komisijos. Ją dažniausiai sudaro 4-5 žymūs lietuvių režisieriai, aktoriai, LMTA ir kitų teatro mokyklų dėstytojai. Vienas iš jų, Klaipėdos universiteto profesorius, Jaunimo teatro vadovas V. Masalskis atskleidė, jog per stojamuosius didžiausią dėmesį atkreipia į empatiją, kuri, pasak jo, susideda iš intelekto, tavo reakcijos į aplinkos signalus, gebėjimą atsakyti į komisijos prašymus. Aktorius paminėjo pavyzdį, kai paprašo stojamųjų pretendento padainuoti, o šis atsisako. Tada pasirodo, jog tas žmogus nėra pakankamai „lankstus“. V. Masalskis pripažino, jog jam nesvarbu, ar žmogus tikrai moka, ar nemoka dainuoti. Svarbiausia, kad jis pasiryžtų dainuoti. „Tau nereikia įrodyti dėstytojui, jog gali padaryti viską, ko jis iš tavęs reikalauja. Neturėti baimės išdrįsti atrodyti kvailam – štai, kas mane žavi labiausiai“, –  pripažino V. Masalskis.

Nerimo ir baimės laukiamasis

Ilgas ir nerimastingas laukimas koridoriuje – lyg simbolis, kuris geriausiai atspindi visų stojančiųjų patirtis. Štai Kamilė, dabar jau antrakursė, stojamuosiuos prisimena kaip didžiulį įtampos gniužulą: „Patys stojamieji – juoda dėmė mano atmintyje. Dėl įtampos, svetimo miesto, dešimčių kitų žmonių, kurie jautė tokį pat didelį nerimą. Labai ilgai laukiau savo pasirodymo eilės, kadangi mano pavardė sąraše toliau nei viduryje. Sėdi ir lauki. Sėdi ir lauki. Galėjai stebėti stojančiuosius ir skaičiuoti, kiek cigarečių buvo surūkyta. Tada puikiai suprastumėte, kokia įtampa ten tvyrojo.“ Stresas ir noras būti išrinktam taip paveikia dalyvius, jog šie jau laukiamajame pradeda konkuruoti. Pasak Kamilės, galima jausti, kaip žmogus bendrauja su tavim ir vertina tavo balsą, kalbėjimo manierą, iškalbingumą. Mergina pasakojo, jog dauguma stojančiųjų buvo gynybiški ir stebintys aplinką, todėl kiekvienam buvo svarbu išsiaiškinti geriausias konkurentų savybes.

Antrakursė aktorinio studentė Kamilė Lebedytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Antrakursė aktorinio studentė Kamilė Lebedytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmakursis Rokas, dvejus metus vaidinęs Klaipėdos „Aušros“ teatre, į stojamuosius žvelgė ramiai, nes niekada neturėjo svajonės tapti aktoriumi – jį žavėjo pati vaidyba kaip būdas geriau pažinti save. Tačiau stojamųjų dieną tikslas įstoti pasidarė visų svarbiausias ir įtampa pasiekė aukščiausią tašką: „Vėžys per keturias dienas. Mano pavardė – paskutinė sąraše. Sėdėjau koridoriuje ir laukiau 12 valandų. Nuo to sėdėjimo ir kitų nerimo pats pasijutau visiškai išsekęs, todėl per pirmą turą beveik viską užmiršau. Vis dėlto, patekau toliau. Pirmo turo nepereiti yra beveik neįmanoma. Ten iškrenta tik tie, kurie apskritai nesupranta, kad atėjo į vaidybos stojamuosius.“ Antram turui vaikinas turėjo pasiruošti atlikti keturių eilučių liaudies dainą, tačiau ir šios žodžius užlipęs ant scenos iš streso pamiršo. Rokas negavo pakvietimo į trečiąjį turą, tačiau labai nenusiminė, nes jeigu būtų priimtas į vaidybą, vaikinas nebūtų atradęs garso režisūros studijų, kurios jam pasirodė žymiai artimesnės profesijos atžvilgiu.

Šiuo metu Kaune pirmame kurse vaidybą studijuojanti Rugilė, paklausta apie stojamuosius, prisimena ir istorijas, kurias dalyviai vieni kitiems pasakojo laukiamajame: „Belaukdami savo eilės ir bandydami numušti įtampą dalinomės girdėtomis istorijomis apie stojamuosius ir ką mes darytume, jei paprašytų to paties ir mūsų. Viena keisčiausių išgirstų istorijų buvo tokia: komisija paprašė tiesiog nustebinti juos. Tada vienas vaikinas padegė užuolaidas ir ramiai stovėdamas žiūrėjo į komisiją. Kitas atsidarė langą ir iššoko. Nežinau, gal šios istorijos tik sugedęs telefonas“.

Aktorius V. Masalskis paklaustas apie tai, kokių siurprizų dar yra pateikę studentai, atsakė, jog jis pats niekada neprašo jo nustebinti, nes tai – visiška nesąmonė. Režisierius ironizavo, jog nustebinti galima nusimovus kelnes ir padarius „didelį reikalą“. „Taip kuriamas šiuolaikinis menas – nori mumis visus nustebinti, bet toks aktoriaus požiūris labiau primena narciziškumą nei talentą“, – požiūrį į siurprizus ant scenos atskleidė profesorius.

Po pirmo turo Rugilė pateko į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vaidybos studijas, nors pirmenybę teikė Vilniui: „Pradžioje svarsčiau, ar tikrai noriu studijuoti Kaune, galvojau po pirmo kurso vėl bandyti stoti į Vilnių. Tačiau kuo toliau lekia laikas Kaune, tuo mažiau imu galvoti apie perstojimą“, – apie pasikeitusią nuomonę pasakojo Rugilė.

Norint sužavėti svarbiausia būti savimi

Skaitantiems gali kilti klausimas, kokių gi savybių reikia jaunuoliui, kuris nori patekti į akademiją ir sėkmingai studijuoti vaidybą? Bandžiusių stoti ir (ne)įstojusių studentų bei režisieriaus V. Masalskio nuomonės sutampa – mažiau technikos ir daugiau natūralumo. Profesorius pataria akyliau stebėti gyvenimą ir būti labai imliam. Pajusti gyvenimo virpesius, būti jautriam ir atjausti kitus. Skaitytis, domėtis, sportuoti, šokti, dainuoti – visa tai daryti tol, kol patenki į akademiją. Vėliau visą šią patirtį, anot aktoriaus, panaudoji vaidindamas, tik šiek tiek hiperbolizuoji. Dar viena savybė, be kurios būtų sudėtinga studijuoti apskritai bet ką – užsispyrimas: „Man patinka, kai žmogus sako, kad varna yra žalia ir nuoširdžiai tuo tiki bei bando man tai įrodyti. Menininkas yra mylimas už kategoriškumą, kurį gina“, – gebėjimą „pastovėti“ už savo įsitikinimus pabrėžia dėstytojas. Be viso to, būsimasis aktorius turi gebėti dirbti kolektyve, nes teatras – savotiškas orkestras ar choras. Geras solistas niekada nesijaus gerai chore, bet choro dainininkas gali tapti puikiu solistu. Tad vaidindamas turi sugebėti bendrauti ir užmušti viduje slypintį egoizmą.

Antrakursė Kamilė visiems vėliau stojantiesiems pataria atskleisti charakterį ir tikrąjį „aš“, o ne stengtis būti tobulam: „Esmė yra ne tekstų iškalime. Gali neįstoti žmogus lankęs dramą 10 metų ir įstoti tas, kuris ruošėsi likus mėnesiui. Ne taisyklingi kirčiai ar gera sakinio struktūra lemia sėkmę. Turi pasitikėti savimi, parodyti charakterį, savo energiją. Aš girdėjau, jog mane paėmė dėl „faktūros“ – esu labai smulki. Niekada negali žinoti, į ką komisija atkreips dėmesį.“

Aktorinį į garso režisūrą iškeitęs Rokas Žukauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Aktorinį į garso režisūrą iškeitęs Rokas Žukauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu Rokas stotų antrą kartą, jis taip pat keistų savo pasiruošimo strategiją. Vietoj svetimos autorystės dainų ar eilėraščių, pristatytų savo kūrybos dainą, labiau atsipalaiduotų ir bandytų nuslėpti iš turėtos teatrinės patirties suformuotą požiūrį į vaidybą, jos techniką: „Pastebėjau, kad dėstytojams nepatinka, jeigu tavyje pamato išankstinių nuostatų apie vaidybą ir teatrą. O tos nuostatos atsiranda iš ankstesnių teatrinių patirčių. Jie ieško mėsos, kurią galima lengvai formuoti. Be to, iš atrinktų žmonių daugelis neturėjo jokios teatrinės patirties, tiesiog buvo savaip išskirtini ir turėjo gabumų net nesusijusių su teatru, pavyzdžiui, gerai grojo ar dainavo. O mes, aušriečiai, jau turėjom įskiepytą vaidybos techniką ir nei vienas iš penkių bandžiusių stoti praėjusiais metais nepateko“, – pasakojo vaikinas.

Patarimas neturėti teatrinės patirties prieš stojant į vaidybą skamba paradoksaliai, tačiau V. Masalskis nėra toks kategoriškas šiuo klausimu: „Jeigu žmogus yra lankstus, aš nenusistatau prieš jį vien dėl jo turėtos ankstesnės patirties. Bet lengvai pastebi, kad žmogus kitaip supranta pačią vaidybą, jame įskiepyta kažkokia teatrinė pompastika – perdėtas vaidinimas. Aišku, šiuos įpročius, suformuotus kito režisieriaus, įmanoma pakeisti, bet tai reikalauja papildomo darbo.“

Stojamieji – tik stotelė prieš tikrąjį kopimą į aktorystės kalną

Nors stojamasis egzaminas gali pasirodyti sudėtingiausia būsimųjų studijų dalimi, anaiptol taip nėra. Stojamieji yra lyg projekcija, kuri leidžia pažvelgti į ateitį ir pačiam nuspręsti, ar esi emociškai pasiruošęs dar didesniems iššūkiams akademijoje. Ne visi stojantieji supranta, jog vaidyba nėra tik apie tekstų mokinimąsi, suvaidintas ašaras ar buitinių konfliktų inscenizacijas. Kamilė pripažįsta, jog teatro mokykla yra labai skirtinga nuo kitų, teorijomis grįstų mokslų – teatre svarbiausias dalykas yra savęs ir kito pažinimas, todėl neišvengiamai turėsi išeiti iš komforto zonos bei atskleisti asmeniškumus. Merginos nuomone, studijuojant akademijoje labai sunku atsiriboti nuo asmeninių problemų, nes „parazitinės“ mintys lemia kūno kalbos pokyčius, emocinį nestabilumą ir tai matosi vaidyboje. Kartais neįmanoma net įsijausti į vaidmenį, jei nuolatos galvoji apie savus sunkumus. Tai trukdo tobulėti, progresuoti. „Kitose specialybėse gal ir galima asmeninės dramas palikti už namų durų, bet teatre viskas veikia viena kita“, – aiškina antrakursė vaidybos studentė.

Teatras – gyvenimo studijos, per kurias atrandi savo baimes, kompleksus, o atradęs pradedi kovoti, išsilaisvini. „Stodamas į vaidybą turi pasiruošti tam, jog ten pažinsi save iš visų pusių ir kai kuriuos dalykus reikės keisti. Aš daugiausia streso patiriu tada, kai kažko nesugebu. Pavyzdžiui, mokinomės kaip perversti per save žmogų, kaip ore daryti kūlversčius – tokie dalykai ne visiems lengvai pavyksta. Man taip pat ne… Dar aš nekęsdavau šokti ir to vengdavau, nes kompleksuodavau dėl savo kūno. Bet kai prireikia tai daryti per paskaitas, po truputį priimi save tokį, koks esi, ir pajauti malonumą. O kai pajauti malonumą, atsiranda motyvacija dirbti“, – apie iššūkius studijose pasakojo mergina.

Prieš pusantrų metų akademijos mokymo tempai ir krūvis buvo rimtai sukritikuoti, kai nusižudė ketvirtakursis vaidybos studentas. Žymūs aktoriai, tokie kaip Beata Tiškevič, po šio įvykio atvirai prakalbo apie skaudžius potyrius studijuojant LMTA ir metus akademijoje apibūdino kaip tikrą pragarą. Istorija apie prieš save pakėlusį ranką studentą gerai žinoma ir dabartiniams studentams bei dėstytojams.

Kaune aktorinį studijuojanti Rugilė Tamošauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Kaune aktorinį studijuojanti Rugilė Tamošauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

V. Masalskis pasakojo, jog vaidybos studijose yra bandoma išprovokuoti studentus ir gauti tam tikras reakcijas, pamatyti drąsą, todėl kartais dėstytojai perlaužia lazdą. Režisierius pripažino, jog per savo paskaitas irgi pasako nesąmoningų frazių, bet studentai puikia supranta, jog tai bajeris.

„Svarbiausia nepamiršti meilės studentui. Nors viename kurse 3-4 žmonės būna labiau gabūs už kitus, tu juos buri į kolektyvą, mokai kaip vienį. Jeigu „laistysi“ tik tuos keturis, tada jie pateks į garbėtroškų zoną, o likusieji jausis nereikalingi. Kartą pats sau kaip pedagogui parašiau vieną sakinį: „Aš turiu su studentais dalintis viskuo, ką žinau ir dalintis to, ko aš nežinau, bet nujaučiu“. Labiausiai dalinuosi meile“, – apie fundamentalias vertybes savo mokyme kalbėjo aktorius.

Jeigu kam atrodo, kad aktorystės menas tik prigimtinis talentas, jie klysta. Talentas tampa labai ribotu, kai jis naudojamas kaip pagrindinė tobulėjimo priemonė. V. Masalskis tikina, kad talentas lyg peilis, kuris vienu atveju gali sutepti duoną su sviestu benamiam žmogui, o kitu – nužudyti. Gali arba panaudoti jį geriems tikslams, arba atsukti ašmenis prieš save ir kitus. Kamile pritaria, jog norėdamas studijuoti aktorystę turi būti be proto daug dirbančiu žmogumi. Vienas jos dėstytojų V. Bareikis nuolat kartoja, kad sėkmė susideda iš trupučio talento, o visa kita – juodas darbas. Tereikia tikėti, kad gali išlavinti net ir tuos gebėjimus, kurių anksčiau neturėjai.

Vilniečiai konkuruoja, o kauniečiai ir klaipėdiečiai atsipalaidavę

LMTA jau seniai vertinama kaip prestižinė meno meistrystės akademija, kurią yra pabaigę didžioji dalis pačių geriausių Lietuvos aktorių, muzikantų ir kompozitorių. Tačiau vaidybos studijas nuo 2012 m. jau galima pasirinkti ir Kaune, VDU. Ten šiuo metu studijuojanti pirmakursė Rugilė pastebi, jog Kauno teatro mokykla yra be reikalo nuvertinama: „Kaune yra didesnė laisvė ir supratimas, jog dirbi sau – kiek įdėsi pastangų, toks bus ir rezultatas. Čia ne Vilnius, kuriame studentai visada jaučia įtampą ir konkuruoja vienas su kitu, nes dėstytojai skatina. Būdama Kaune tikrai pamilau ir patį miestą, ir studijas. Su dėstytojais sutariame lyg su gerais draugais.“ Rugilės nuomone, nėra didžiulio skirtumo tarp dviejų mokyklų – tiek akademijos, tiek Kauno studentai eina per tą patį aktorinį kelią su sunkumais ir džiaugsmais, todėl kad ir kur besimokytumei, svarbu „degti“ tuo, ką darai.

Režisierius V. Masalskis skirtumus įžvelgia ne tarp mokymų, o tarp studentų. Pasak jo, Klaipėdoje yra mažiau gundymų, o Vilnius – didelis miestas, kuriame daug konkurencijos ir plepalų. Dėstytojas sako, jog Klaipėdos studentai gyvena lyg miesto vienuolyne – juos supanti aplinka raminanti ir padeda susikaupti. Nors anksčiau klaipėdiečiai nusileisdavo ambincingumu, V. Masalskis moko būti geriausiais pasaulyje, o ne konkuruoti su Vilniumi.

Dr. Valentinas Masalskis. Tomo Vinicko/Delfi.lt nuotr.
Dr. Valentinas Masalskis. Tomo Vinicko/Delfi.lt nuotr.

Būtų keista, jei kalbant apie LMTA nebūtų užsiminta apie jau verkiant remonto reikalaujančias akademijos auditorijų sienas, stalus ir grindis. Kamilė be užuolankų pripažįsta: „Taip, yra pelėsis ir kerpės. Bet tai – savotiška bohema. Ten jauti didesnę laisvę daryti dalykus, nes nebegali nieko dar labiau sugadinti. Steriliose auditorijose jaustumeisi suvaržytas.“ Šiuo metu LMTA veikla vykdoma dešimtyje pastatų, seniausius iš jų siekiama suremontuoti iki 2017 m. pabaigos.

V. Masalskis, paklaustas, kokių tikslų būsimasis aktorius turėtų būti vedamas, paskatino ieškoti „skaudančios vietos“ teatre: „Jeigu jums patinka toks teatras, koks jis šiuo metu yra, tai neikite čia, nes jūsų vieta užimta. Turi rasti, kas nepatinka ir eiti tai pataisyti. Svarbu ne viską iš esmės pakeisti, bet pakeisti vienintelį dalyką, kuris neleidžia tau ramiai miegoti galvojant apie tai.“