Šviesaus proto ribotos galimybės
Būna žmonių, kurie nepakelia akių, kad išvengtų kontakto su aplinkiniais. Tačiau dar daugiau žmonių nedrįsta pastebėti neįgalųjį. Taip bando ignoruoti šiuos žmones tarytum jų nebūtų. Dažnai pasijunta nepatogiai, bijo užkalbinti. O juk nieko nėra baisiau nei likti nematomam. Neįgalūs žmonės nori būti pastebėti. Jie mokosi, kuria, piešia ir užsiima daugybe kitų veiklų, kurios leidžia jiems pasijusti visuomenės dalimi. Šio straipsnio temų antraštės – Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcinio centro absolventės Rimantės Rindzevičiūtės eilių ištraukos.
„Vilties” specialioji mokykla – daugiafunkcinis centras. E. Penkaitienės nuotr. Juk aš esu tik žemės vaikas,
Ir laikas nusileist žemyn.
Anot „Vilties“ mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui Valerijos Liaudanskienės, sutrikusios raidos vaikas nuo vaikystės turėtų lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tik jam turėtų būti teikiama pagalba iš specialių pedagogų – logopedų, ergoterapeutų, specializuotų pedagogų, socialinių darbuotojų ar psichologų. „Vaiko ugdymas neturėtų skirtis nuo to, ar vaiko raida normali, ar sutrikusi, tik pagal vaiko gebėjimus šiam turėtų būti paruošta specialaus ugdymo programa. Tačiau gyvenime būna visaip, ir kai vaiko sutrikimas yra stiprus, tėvai dažniausiai visas pastangas sutelkia ne vaiko ugdymui, bet gydymui ir reabilitacijai, todėl vaikas į įkimokyklinio ugdymo įstaigą patenka vėliau“, – sako direktorės pavaduotoja ugdymui.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė. „Dalis tėvų įtikėję į įtraukųjį švietimą kaip į vaistą. Tarsi neįgalus vaikas būdamas sveikų vaikų apsuptyje apeis tas negalias ir pasieks normalią raidą. Jei negalia yra lengva, taip. Bet jeigu yra paralyžuotos keturios galūnės… Yra dalykų, kurių integracija tikrai neišgydys. Čia tėvams atsiranda pasirinkimas vesti vaiką į tokią įprastinę įstaigą ar į specializuotą, nes dėl kelių vaikų niekas nesteigia papildomo etato. Reikia ir technologijų, ne vien informacinių, bet ir kompensacinių“, – sako Valerija Liaudanskienė.
„Sutrikusios raidos vaikui, lankančiam įkimokyklinę ugdymo įstaigą, turi būti užtikrinta būtent tokia specialioji pagalba, kokios reikia konkrečiai tam auklėtiniui. Bet čia klausimas – ar mūsų valstybė pakankamai stipri. Dažniausiai valstybė stokoja arba politinės valios, arba finansinių pajėgumų išlaikyti tiek personalo, kiek vaiko poreikiai diktuoja. Šiandien dėliojome suvestines, kaip keitėsi personalas nuo 2005 metų, ir matome, jog viskas vyksta smaugimo principu. Personalo tik mažėja ir mažėja, o kiekvienas žmogus – tai papildoma pagalba“, – pritarė ir „Vilties“ mokyklos direktorė Augienė Vilūnienė.
Pažiūrėjus į dangų, pamačiau tris angelus.
Vienas iš jų priskrido prie manęs tyliai tyliai
Pokalbiui pakvietėmė kelis „Vilties“ mokyklą baigusius absolventus, kurie čia lanko 2012 m. atidarytą Dienos socialinės globos suaugusiųjų skyrių.
Igoris – unikalus jaunuolis. Gali pasakyti tai, ką nori, dviem kalbomis, nors turi verbalinės komunikacijos sutrikimą ir kalbėti negali. Igoris naudoja jam sukurtą raidyną su lietuvių ir rusų kalbų abėcėlėmis ir rodo kiekvieną raidę pirštu. Jeigu būtų galimybė įsigyti specializuotą įrangą, turėtų kompiuterį, kuris būtų pritaikytas būtent jam ir galėtų atsakyti į klausimus labai greitai, be padėjėjo. Deja, šiandien jam reikia lydinčio asmens, kuris ne tik padeda judėti neįgaliojo vežimėlyje, bet ir yra Igorio balsas.
Štai Rimantė, dar būdama moksleivė, išleido pirmąją savo poezijos knygutę. Rankraštis buvo parašytas mamos, nes Rimantė savarankiškai to padaryti negalėjo, todėl diktavo mamai, o mama užrašinėjo.
O Inga mėgsta piešti. Jos piešinys puikuojasi Rimantės poezijos knygelėje.
Tai trys pavyzdžiai, kurie galėtų dar daugiau, jeigu turėtų galimybes ir pagalbinę kompensacinę techniką, užtikrinančią gyvenimo kokybę. Bent jau tokią, kokia ji yra pasiekiama šiomis dienomis. Reikia pabrėžti šių žmonių stiprybes, o ko negali jie daryti, tai ir negalės. Jeigu mergina gali rašyti eiles, kurti ar dirbti socialine darbuotoja, kodėl gi ne? Reikia tik visuomenės priėmimo, supratimo ir sąmoningumo.
Sandra – šios mokyklos socialinė darbuotoja. Jos negalia įgyta, į vežimėlį atsisėsti jai teko prieš septynerius metus. Vis dėlto ji rado savyje stiprybės baigti universitetą ir įsidarbinti. Anot pačios Sandros, reikia darbdavio tikėjimo, priėmimo ir pasitikėjimo neįgaliuoju. Tai pirmoji Sandros darbovietė. Tik baigusi universitetą atėjo darbintis ir netikėjo, kad bus priimta dirbti. Bet pasitikėjimo savimi jai suteikė ir tai, jog, jeigu buvo kažkokių abejonių dėl jos atliekamo darbo, niekas to neparodė.
„Žinoma, labai priklauso nuo aplinkos, kaip į tave žiūri žmonės, kaip tave priima, bet jei galvosi, kad esi kaip visi, visada klysi. Reikia žinoti savo silpnybes tam, kad būtų galima per jas perlipti. Visada būna ir pakilimų, ir nukritimų“, – sako Sandra.
Tu atėjai su snaigėmis,
Tu atėjai su pavasario vėju.
Socialinio darbuotojo, pedagogo, esančio šalia, vaidmuo neįgaliųjų gyvenime yra milžiniškas. Auklėtiniai sako, jog jie geriausi draugai. „Pagrindinis dalykas – kiek tu įdedi savęs į savo auklėtinį, kiek tu jį supranti, priimi ir bendrauji“, – sako socialinis darbuotojas ir specialusis pedagogas Tomas.
„Negalima apsimetinėti. Turi būti toks, koks esi iš tikrųjų. Jeigu nori sužinoti iš tokio žmogaus, ar jam skauda, ar jis linksmas, ar jam liūdna, kodėl liūdna, turi pats atverti savo širdį ir bendrauti nuoširdžiai. Auklėtinis turi tavimi pasitikėti vienareikšmiškai, kaip ir tu pats juo. Be visų profesijų, visų pirma, esame žmonės, kurie nori, jog šios įstaigos mokiniai ir lankytojai būtų laimingi. Jeigu jie laimingi – mes laimingi“, – priduria jis.
Socialinis darbuotojas su vaiku ar lankytoju praleidžia visą dieną, tai nėra darbas nuo 8 val. iki 16 val. Tai darbas nuo ankstaus ryto, kai auklėtinis paimamas iš namų autobusiuku, iki kol jį pasiims tėvai arba bus parvežtas namo. Todėl šis darbas ne kiekvienam. Žinoma, atsiranda ir savanorių, kurie pasiūlo vienokią ar kitokią pagalbą – bendrauja, būna kartu, padeda įvairiose veiklose. Atvyksta savanorių iš užsienio, bet jie neužsibūna ilgai. O auklėtojai vaiką lydi visą gyvenimą.
Kažkur kažkas nubraukia vienišą ašarą –
Prasideda nauja diena.
Neįgalieji slapčia svajoja, jog vieną dieną galės pakilti iš vežimėlių. Nors ir patys tai įvardija kaip stebuklą, tačiau nepraranda vilties. A. Vilūnienei teko atsisėsti į vežimėlį, bet ne dėl invalidumo, o sulaužytos kojos. Keisčiausia buvo tai, jog pažįstami žmonės, jų neužkalbinus, net nepažiūrėdavo žemyn. Atrodo, sveikas žmogus vengia neįgaliojo. Fizinę ir proto negalią turintys žmonės dažnai yra nepastebimi mūsų visuomenėje, nes dauguma nežino, kaip turėtų elgtis: ar juos paguosti, ar padrąsinti, ar užjausti.
Dienos socialinės globos skyriaus pavaduotojai Regantai yra žinomas atvejis, kai vaikas gimė su klausos negalia, kurią diagnozavo tik po metų ir, kaip įvardija Reganta, tai buvo dėl vienokio ar kitokio medikų aplaidumo, nors pati mama įtarė vaiko klausos sutrikimą. Džiaugiasi, kad prireikė tik metų. Suteikus reikiamas pagalbines priemones vaikas galėjo lankyti darželį kartu su kitais grupės draugais, tačiau, taip pat sako ji, yra ir atvejų, kai tokios negalios nustatomos ir po trejų metų ar netgi dar vėliau. Tada vaiko raidai padaroma ilgalaikė žala. Neįgalūs žmonės nori būti pastebėti, turi būti pastebėti, tik ar mes esame pasirengę praregėti?
