Prima facie
Jūs ateinate, apžiūrinėjate, liečiate, perkate, dovanojate ir vėl išeinate, o mes liekame. Tokie neišvengiamai patrauklūs, pabodę, o kartais permaitinami jūsų dėmesiu. Jei norite, guldote mus šalia savęs į lovą, preciziškai išdėliojate lentynose, o kartais mumis nuklojate stalus. Mes išsikerojame jūsų galvose, augame nemaitinami ir nekvėpuodami, o vėliau, jums kalbant – pasklindame aplink. Kad galėtumėte mus išskaityti iš knygų, vieniems reikalingi akiniai, kitiems – stebuklas. Mes keliaujame rankinėse, lagaminuose, mūsų atrastumėte kiekvienuose namuose, dar daugiau – bibliotekose, knygynuose, o neseniai apsistojome Knygų mugėje. Gyvename knygose, nes mus sukuria žmonės, kuriuos jūs vadinate rašytojais, mes juos vadiname – kūrėjais.
Jūsų mylimi ir kartais užmirštami knygų personažai
Žmogui, įsisukusiam į buities ir rutinos karuselę, reikia nedaug. Tiesiog nors trumpam pabėgti ir atsiriboti nuo paties savęs, aplinkos, bandančios užrakinti į sudėtingas sąvokas: tu – hedonistas, tu -cinikas, tu egocentriškas. Paprasčiau pasakius – arba esi madingas ir modernus, arba tavęs apskritai nėra. Žmonės, verčiami mąstyti sudėtingai, sudėtingai pradeda ir jausti. O vėliau paaiškėja, kad skaitantis žmogus mūsų visuomenėje retenybė. Gal todėl, kad skaityti pernelyg paprasta. Gal todėl, kad patys sukūrėme daugybę pabėgimų, nuo varginančios buities, scenarijų: atostogos Egipte, atostogos Nidoje, pramogų parkai, klubai, centrai, jojimo pamokos – apskritai viskas, apie ką galėtumėte pasakyti – aš ten buvau. Nedrąsu būtų pasakoti kolegai, kad keliavai kartu su Alisa po stebuklų šalį, o štai parodyti fotografijas prie piramidžių nereikia drąsos, tik interneto kabelio.
Pamenu draugą su pasimėgavimu pasakojantį, kad labiausiai jį žavi Vienos visuomenė, ta, kuri gyveno Austrijos mieste prieš kelis šimtmečius. Jis detaliai apibūdino tuometinius žmones, skersgatvius, numanomus visuomenės veikėjų dialogus. Nei man, nei sėdintiems aplinkui, nekilo net minties paklausti – iš kur tu visa tai žinai, matei, pažįsti. Akivaizdu, kad šis žinojimas atkeliavo iš kol kas nepakeičiamos laiko mašinos – knygos.
Mokėjimas skaityti ir meilė knygai suteikia galimybę atostogauti kasdien. Klaidžioti ne tik po palmėmis apaugusias pakrantes, bet nusikelti ir į tamsius, intriguojančius miestų ir mūsų vidinių visatų užkampius. Mokėjimas fantazuoti, gyventi greta mėgstamo personažo suaugėliui padeda žvelgti į aplinką kūrybingiau, drąsiau, o vaikui ugdo jo pasaulėjautą, asmenybę. Paprasčiausias įrodymas, kad tiek dideliems, tiek mažiems gyvybiškai reikalingas paralelinis pasaulis, nors ir su daug netikrumo, tačiau kupinas grožio. Kartais tereikia pasinaudoti turimais bilietais – knygomis, kad galėtumėte keliauti ne tik aplink, bet ir į pasaulį.
Neegzistuojančio rašytojo paieškos
Kartu su kolegomis tikrinome ar žiemą neužšalo knygų mugės lankytojų fantazija. Mugė vyko keturias dienas, mes lankėmės jau paskutiniąją, sekmadienį. Renginio organizatoriai šią dieną skyrė šeimai. Įsimaišę į minią, įkyriai kaišiojome diktofonus ir klausinėjome apie neegzistuojantį rašytoją – Vytautą Martaitį. Neegzistavo jis tik iš pradžių, nes kai po knygų mugės uždarymo kulniavome stotelės link, Vytautas Martaitis jau buvo gyvas ir žinomas.
Vieni sakė girdėję apie šį rašytoją, kiti buvo drąsesni ir net gyrėsi skaitę jo knygą. Labiau bendrauti linkę pašnekovai prisipažino, kad nenorėtų griežtai vertinti jo kūrybos kol jis dar jaunas, dar kiti žadėjo apsilankyti „Neišleistos knygos“ pristatyme. Kai kurie kalbintieji buvo ypač originalūs pasakodami, jog apie šį rašytoją girdėjo per radiją ar skaitė jo knygos recenziją. Bet didžiausiu Vytauto Martaičio pasiekimu galėtume įvardinti tai, kad jo „Neišleistą knygą“ aukštu balu įvertino filosofas, kuris nerimtų knygų neskaito.
Tiesa, mūsų išgalvotasis autorius gavo dar ir pasiūlymą publikuotis „Naujojoje Romuvoje“, ir jei tik būtume turėję mielojo Vytauto telefono numerį, kažkur paraleliniame pasaulyje klajojantys jo tekstai žurnale galbūt būtų atsidūrę šalia Donaldo Kajoko.
