Sekmadienį ne apie pamokslus

Prieš šešerius metus Krekenavos bažnyčiai suteiktas bazilikos vardas sėkmingai garsėja visoje Lietuvoje. Ir ne tik dėl piligrimystės bei stebuklingojo švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo, tačiau ir dėl aktyvaus parapijos vadovo, kunigo Gedimino Jankūno. Šiuo metu klebonas stengiasi augti ir auginti Krekenavos parapiją. Savaitgalio pokalbis su kunigu ne tik apie Bažnyčią.

Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas. Autorės nuotr.Krekenavos klebonas Gediminas Jankūnas. Autorės nuotr.

Pokalbis su Krekenavos klebonu apie bendruomenę, depresiją ir modernumą

– Esate skautas, Jūsų parapijoje įsikūrusi jaunimo bendruomenė „Žolynėlis“. Šiais laikais, kai jaunimas turi daug veiklos pasirinkimų, ar tokios organizacijos dar reikšmingos? Kodėl jauni žmonės turėtų jose dalyvauti?

Priklausomai nuo to, kur tos veiklos yra vykdomos. Vaikai ir jaunuoliai turi vienokias galimybes gyvendami mieste, o kitokias gyvendami miestelyje arba kaime. Taip pat, kas juos buria. Daugumą buria mokykla, bet ateina amžius, kai nebėra taip patrauklu, kas vyksta mokykloje. Jei nėra kitų galimybių ar kažkokio aktyvaus kultūros centro, sporto salės, parapija gali būti viena iš tų susibūrimo vietų, nes turi visas sąlygas jaunimui būti neformalioje aplinkoje.

Skautai, priešingai, yra formali organizacija. Tai daugiau susiję su mokykla, nes jų vadovė dirba mokykloje. O jaunimo grupė „Žolynėlis“ yra parapijos organizacija, jiems paskirtas penktadienis. „Žolynėlis“ turi savo vadovą, tačiau aš irgi stengiuosi dalyvauti. Tai tampa alternatyviu buvimo kažkur ir buvimo kažkuo būdu kaimo vietovėje.

Mieste, žinoma, galima pasirinkti pagal savo skonį, mąstymą, pomėgius, bendravimą. „Žolynėlio“ atveju, jaunimas dirba gerus darbus parapijai, o vyresniems žmonėms džiugu juos matyti.

– Kunigu tarnaujate mažame miestelyje, mažoje bendruomenėje, kurioje visi pažįsta vieni kitus. Aštuonerius metus studijavote Amerikoje. Ar labai skiriasi didelių Amerikos miestų ir mažų Lietuvos miestelių žmonės, jų charakteris, bendravimo ypatybės?

Mano paskyrimas čia nėra toks jau mažas, nes Krekenava turi Baziliką ir šventą paveikslą, kuris garsus visoje Lietuvoje. Tai yra piligrimystės vieta, todėl man tenka šiek tiek plačiau mąstyti ir veikti ne kaip paprastam klebonui paprastoje parapijoje. Lyginant darbo patirtį Amerikoje ir Lietuvoje, žinoma, skirtumas yra. Mes vis tiek, norime to ar nenorime, esame paženklinti sovietmečio. Tais laikais buvo nemažai „paslėpto tikrumo“, kai žmonės važiuodavo į svetimą parapiją krikštytis ir tuoktis. Tačiau nebuvo didelės atsakomybės, kad patys yra atsakingi už tą bendruomenę, kurioje gyvena, ir kad bažnyčia yra vieta, kur mokomasi gyventi krikščionišką gyvenimą kartu su ten esančiais bendruomenės nariais. Tas paveldas dažnai kiša koją bendraujant su žmonėmis. Daugelis to nenori matyti ir pripažinti, mano, jog savaime demokratinėje Lietuvoje persiversime. Nepersiversime, jei nekalbėsime, kur mes esame ir kaip reikia iš ten išeiti

„Dažome kiaušinius per Velykas, laužiame kalėdaitį per Kalėdas, per laidotuves laidojame su kunigu, tačiau tai yra per mažai, kad mūsų mąstymas taptų krikščioniškas kiekvieną dieną.“

Amerikoje susidūriau su laisvais žmonėmis, kurie yra atsakingi ir daug savanoriauja. Jie nesitiki iš kažkur viską gauti, nes JAV atskirta nuo Bažnyčios. (Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau Bažnyčia nėra taip griežtai atskirta kaip JAV arba Prancūzijoje). Bažnyčia išsilaiko pati tik iš savo narių aukų, todėl amerikiečiai ir savo darbu, talentais prisideda prie išlaikymo. Parapija jiems labiau kaimynystės, tos vietovės gyvenimo centras.

Pas mus taip buvo pieš karą, o sovietmečiu buvo kuriamos alternatyvos, kultūros centrai. Dabar, įstojus į ES, kuriamos vietinės bendruomenės kaip bendruomenės užuomazgos, tačiau jos nesusijusios su parapijomis. Išeina lyg ir toks tąsymasis, juk mažame miestelyje ar kaime, jei yra aktyvūs žmonės, tai jie visur tie patys. Tas sovietmečio paveldas, žmonės, kurie dabar turėtų būti bažnyčioje aktyviausi ir daugiausia sprendžiantys, yra nedrąsūs, nepasitikintys, nes tuos tikėjimo pagrindus gavo vogčiomis, labai primityviu lygmeniu.

Tikėjimas priimamas kaip paprotinis dalykas. Dažome kiaušinius per Velykas, laužiame kalėdaitį per Kalėdas, per laidotuves laidojame su kunigu, tačiau tai yra per mažai, kad mūsų mąstymas taptų krikščioniškas kiekvieną dieną.

„Sutinku ir nelaimingų kunigų. Ar jie yra nelaimingi dėl asmeninių priežasčių, ar tikėjimo krizės, pasakyti negaliu, bet laimė priklauso nuo to, kiek myli tai, ką darai“

– Poetė Wisława Szymborska teigia, jog tik 10 procentų pasaulio laimingųjų dirba pagal pašaukimą. Statistika dar liūdnesnė – pasak psichoterapeutės Lingos Švanienės, tik 1-3 procentai jaučiasi laimingi savo darbe. Ką Jums reiškia pašaukimas?

Pašaukimas pirmiausia reiškia, kad turi būti kvietimas, o vėliau – atsiliepimas. Kvietimas yra kiekvienam iš mūsų skirtas iš Dievo, jog išpildytume šitos kelionės užduotį. Jei mes pildome ją, nebūtinai esame laimingi, bet turime prasmingą gyvenimą, turime tikslą, tam tikrą vertę, kuri nėra mūsų pačių susigalvota, bet duota iš aukščiau.

Pašaukimas yra atsiliepimas į užduotį ir vykdyti ją reikia su meile. Labai dažnai šiandien įsidarbiname arba darome dalykus ne todėl, kad mums jie patinka, bet todėl, kad kažkas sakė, arba mes manome, kad tai mums suteiks tam tikras galimybes ir finansinį stabilumą. O tada, kai žmogus 8 valandas atidirbęs nemylimą darbą gaus daugiau pinigų, likusį laiką galės paskirti tam, ką mėgsta. Bet mes žinome, kad buitis, nakties miegas ir visi kiti dalykai iš tiesų neleidžia įgyvendinti savo pomėgių. Mes turime labai daug žmonių, kurie dirba ir uždirba, bet yra labai nelaimingi. Tai galima pajusti nuo kasininko iki policininko, mokytojo, gydytojo. Kartais sutinku ir nelaimingų kunigų. Ar jie yra nelaimingi dėl asmeninių priežasčių, ar tikėjimo krizės, pasakyti negaliu, bet laimė priklauso nuo to, kiek myli tai, ką darai. Vis dėlto, tai nėra kažkoks vidinis rezervas, kurį naudojame. Tai rezervas, kurį pasiekiame iš išorės – kiek mes esame atviri meilei, kuri ateina iš Dievo, tiek mes galime mylėti užduotis, kurias atliekame.

Žmogus turi būti kuklesnis ir prisiminti, kad yra Dievo kūrinys ir pasitikėti juo. Mes kartais pasielgiame labai lengvabūdiškai, nustumiame Dievą į šalį ir galvojame, kad patys galime susiorientuoti, kaip pasieksime laimę. Mano atveju, pašaukimas buvo mėginimas pažinti tą balsą, vedimas per įvairias gyvenimo situacijas. Aš labiausiai esu nelaimingas, kai esu verčiamas dirbti ne kunigišką darbą, kai man reikia statyti, remontuoti, drausti, skaičiuoti ir t.t., o ne daugiau laiko praleisti su žmonėmis ir maldoje.

„Kuo daugiau laiko gauname, tuo labiau atrodo, kad turime jį atiduoti materialiems pasaulio dalykams“

– O daug tokių žmonių matote, kurie yra nelaimingi savo darbe? Daugiau laimingų, ar nelaimingų?

Šiuo metu matau daugiau nelaimingų, kurie vis kažkuo nepatenkinti, vis dejuoja. Galbūt dėl to, jog atsivėrė pasaulis, galimybė keliauti, emigruoti. Žmonės turi tokią tendenciją lyginti: tie, kurie išvažiuoja, nori, kad kiti žinotų, jog jiems viskas labai gerai sekasi. Tie, kurie lieka, tikros situacijos nežino, mato tik nuotraukas, kurias atsiunčia per „Facebook“. Mano, jog yra labai daug ko netekę likę čia, o iš tikrųjų, griūva šeimos, vaikai palikti vieni. Turi pinigų, tačiau neturi ryšio, bendravimo, žmogiškos meilės maža. Iš to lyginimosi, pavydo, kuriam pasiduodama, jaučiamės, kad mes kažko stokojame, ką kitas turi. Nors jei geriau paklaustume, gal nei mums, nei tam kitam to nereikia.

Daug pasimetimo, kai mums taip staiga atsivėrė pasaulis. Dabar atrodo, jog jei mes turėsime daug materialaus turto, galėsime pasotinti dvasią. Bet dvasia eina pirmiau ir pranoksta realųjį pasaulį. Turime daug techninės pažangos buityje vien tam, kad laimėtume laiko – nebeskaldytume malkų rankomis, nebeeitume į lauko tualetą, nebeneštume vandens rankomis. Kam? Kad turėtume dar daugiau darbo ir materijos, ar tam, kad turėtume daugiau laiko praleisti skaitymui, savo dvasios tobulinimui? Bet, deja, taip nebūna, nes kuo daugiau laiko gauname, tuo labiau atrodo, kad turime jį atiduoti materialiems pasaulio dalykams.

– Esate modernus kunigas – Jūsų parapija turi aktyvų interneto puslapį, savo sekmadienio pamokslus talpinate interneto svetainėje. Kaip manote, šiuolaikinė Bažnyčia turėtų būti moderni ar išlaikyti tradicijas?

Popiežius Pranciškus mums atsako – bažnyčios turinys nekinta, tačiau jo pateikimo forma turi atitikti, kur mes esame ir kokie mes esame. Jei šiais laikais žmonės daugiausia informacijos pasiekia internetu, tai ir bažnyčios žinia turi neapsiriboti vien sakykla. Ji turi būti labiau ir labiau prieinama tose komunikacijos priemonėse, kuriose mes būname. Neišvengiamai tenka eiti į medijas. Taip pat kaip ir su žmogumi – neatsiranda trys kojos ar rankos, kinta tik mada, drabužiai. Panašiai ir su Bažnyčia. Žinoma, kartais tenka pristabdyti su modernumu, kad žmonės jaustųsi saugiau, stabiliau besikeičiančiame pasaulyje.

– Atrodo, jog vis daugiau žmonių šiais laikais puola į depresiją, didėja savižudybių skaičius, jiems sunkiai pavyksta kovoti su gyvenimo iššūkiais. Kodėl taip atsitinka? Ko žmonėms trūksta jų gyvenime?

Trūksta bendravimo, trūksta gyvo ryšio ir sąmoningo supratimo, kad mes esame susieti vieni su kitais ir esame reikalingi. Šiuolaikiška pažanga leidžia būti labai individualiems, savarankiškiems, bet tas savarankiškumas turi savo kainą. Jis didina atstumą tarp žmonių. Todėl kartais pasakome, jog mums nereikia kitų žmonių. Bet kai man tavęs prireiks, gali būti, kad to reikalingo žmogaus jau nebebus. Į santykius, į bendravimą reikia investuoti. Tėvai, jei nori nebūti vieniši senatvėje, turi būti su savo vaikais. Vaikai, jei nepatyrė bendravimo augdami, vėliau nepraleis laiko su tėvais senatvėje.

„Nebėra supratimo, kad esi susietas su kitu, esi už jį atsakingas, o ne kiti atsakingi už tave.“

Sakyčiau, kad didžiausia depresijos priežastis yra individualizmas, kuris uždaro žmogų jo paties pasaulėlyje. Nebėra supratimo, kad esi susietas su kitu, esi už jį atsakingas, o ne kiti atsakingi už tave. Dažniausiai depresijos kamuojami žmonės yra nepajėgūs mylėti, nes negali perlipti savęs. Jie skundžiasi, jog negali mylėti kito, nes patys stokoja meilės. Ir tikrai stokoja, nes priklauso nuo to, kur jos ieško. Dažniausiai ieškome ten, kur patys norime – mus turi tas ir tas mylėti, taip ir taip mylėti. Bet jei suprastume, kad neturime meilės rezervatų, esame tik meilės šaltiniai, tai prisimintume, kad tikrosios meilės turime ieškoti Dieve ir tose aplinkybėse, žmonėse, kuriuos jis mums atsiunčia į gyvenimą. Tada, kai mums juos atsiunčia, laiku pasinaudoti ta meile, o ne laukti, kada ateis „mano momentas“.

Trūksta neišvengiamo susietumo, kad visi esame reikalingi vieni kitiems. Atrodo, jog mums reikia ligonių, kad pristabdytų sveikuosius, o kartu ir parodytų, jog šitas gyvenimas, nepaisant mūsų pastangų būti ir sveikais, ir gražiais, paženklintas mirties ribotumo. Todėl reikia suprasti, kad ribotumą įveikia tik tas, kas nustatė tas ribas, nes jis ir leis jas peržengti. Kai mes jas bandome peržengti savarankiškai, įvyksta priešingas rezultatas – mes dar labiau sužalojame save.

– Man kunigas visada atrodė uždara, paslaptinga asmenybė, apie kurios gyvenimą žinome nedaug. Dauguma žmonių mano, jog kunigai turėtų būti labai vieniši, todėl klausimus apie vienatvę tikriausiai girdite dažnai. Bet kaip su vienatvės jausmu kovojate Jūs? Kaip stengėtės nuvaikyti tamsias mintis ir nepasiduoti liūdesiui?

Vienatvės, bent jau parapijos klebonui, tikrai nėra labai daug, nebent esi labai užsidaręs ir nenorintis bendrauti. Tada esi negeras klebonas, nes turi būti su žmonėmis ir žmonėse. Mano atveju, vienatvė yra privilegija, kurią kartais gaunu ir galiu išnaudoti dvasiniam skaitymui, paskaitų ruošimui, savo hobiams ar bendravimui su draugais, tėvais.

„Dažniausiai pasiduodame visokiems niekams, o tada, kai tikrai reikėtų emocinės reakcijos ir jėgos, jos nebelieka, nes prioritetai buvo sudėlioti neteisingai.“

Žinoma, kaip ir visiems pasitaiko liūdesio akimirkų, tai man ženklas, kad reikia rekolekcijų, atsitraukimo nuo tarnystės parapijoje ir vėl susidėlioti, kas iš tikrųjų yra svarbu ir kas verta mūsų liūdesio ir neigiamų emocijų. Dažniausiai pasiduodame visokiems niekams, o tada, kai tikrai reikėtų emocinės reakcijos ir jėgos, jos nebelieka, nes prioritetai buvo sudėlioti neteisingai.

– Jūsų pastarųjų metų veikla Krekenavos parapijoje parapijiečiams sudaro įspūdį, jog vykdote nuoseklų veiklos planą, kuris apima tiek dvasinę, tiek praktinę parapijos gyvenimo sferą. Ar tikrai toks planas egzistuoja? Kaip pavyksta nesiblaškyti tarp tiek darbų ir veiklų?

Tas planas, pirmiausia yra duotas kunigystės. Bažnyčios užduotis – skelbti evangelijos žinią, kurti ir plėsti Dievo karalystę. Tai teologinė pusė. O kaip tai atrodo praktiškai? Gyvendamas čia ir tarnaudamas čia, pamažu įsitrauki į žmonių gyvenimus, jų aplinkybes, pradedi ieškoti, ką mes, kaip tikėjimo bendruomenė galime pasiūlyti. Mums visą laiką kalė, kad tikėjimas yra privatus reikalas, kad reikia sutvarkyti reikalus su kunigėliu ir viskas. Tai reikia keisti. Tada pradedi nuosekliai dirbti, kad pažadintum žmonėms kitokį mąstymą. Padeda tai, kad žmonės keliauja, mato kitas pasaulio šalis, bažnyčias.

Ilgą laiką buvome už geležinės uždangos, dabar reikia labai daug ką pasivyti. Galvojame, kad bažnyčios ir tikėjimo gyvenime tai spėsime vėliausiai, bet ir savižudybės, ir depresijos, ir beprasmybė aplinkui rodo, jog galbūt prioritetai nėra sudėlioti teisingai. Gal kaip tik dvasiškai reikia greičiau visus pasivyti ir tobulėti. Grįžtant prie plano – jis tikrai yra, duotas bažnyčios ir popiežiaus. Reikia bažnyčios, kuri nėra užsidariusi tarp savo auksų ir laukianti progos, kada galės pasakyti, kas eis į pragarą, o kas į dangų, bet ir tarnaujančios žmonėms bažnyčios šitoje žemiškoje kelionėje.

Patalpinta: Rašiniai