– Kadangi atvykote iš Londono, negalime neužduoti klausimo apie vieną garsiausių šio miesto tyrėjų: Šerlokas Holmsas kartą pasakė, kad yra didžiulė klaida daryti išvadas nesurinkus visų reikalingų įkalčių, nes tai veda į šališką sprendimą. Vėliau Šerlokas Holmsas pridūrė, kad didžiausia žmonių klaida yra tai, kad jie daug dalykų  mato, tačiau jų neanalizuoja. Kaip manote, ar su tokiomis tyrimų vertybėmis ir įžvalgomis Šerlokas Holmsas šiais laikais galėtų būti geru tiriamosios žurnalistikos atstovu?

– Ne, nes jis turėjo šautuvą ir dar dėl to, kad tai du skirtingi procesai. Jiems abiems vienodai svarbus išsimokslinimo ir emocinio tvirtumo lygis, tačiau suvaržymai, kurie egzistavo Šerloko Holmso laikais, skiriasi nuo suvaržymų šiandien. Mūsų laikais yra gerokai daugiau legalių apribojimų, kurie riboja tiek etikos, tiek fizinę laisvę, bet valstybei tie suvaržymai dažnai negalioja. Dėl to tiriamosios žurnalistikos objektu neretai tampa pati valstybė, o jos veikla irgi nėra etiška.

– Kalbant apie tiriamąją žurnalistiką, dažnai yra akcentuojamas slaptas šaltinių saugumo užtikrinimas, tačiau dažnai ir pats žurnalistas yra tas, kuriam reikia apsaugos. Kaip štai Anos Politkovskajos istorija: ji iki mirties neišdavė nė vieno savo šaltinio vardo, o jos saugumu niekas nepasirūpino. Ji rašė straipsnių serijas, kuriose atvirai kritikavo Vladimiro Putino valdžią, todėl galbūt iš dalies gresiančią nelaimę buvo galima numatyti. Kaip manote, ar įmanoma apsaugoti tiriamosios žurnalistikos atstovą, ypač kai patys žurnalistai yra žmonės, galima sakyti, ieškantys problemų.

– Tai yra sudėtinga. Anos Politkovskajos atvejis buvo komplikuotas. Kai ją Maskvoje nužudė, mes patekome į keistą situaciją: Londone esame su ja bendravę, čia ji skaitė kelias paskaitas, daugelis ją pažinojo. Kartą Politkovskajos atminimo vakaro metu į salę įžengė jaunas aukštas rusas, kuris pasakė: „Aš žinau, kas ją nužudė“ ir tada visi atsisuko į jį. Tuo metu jis prisistatė kaip Aleksandras Litvinenka ir pridūrė: „Aš žinau, kas ją nužudė. Tai padarė Putinas“. Galiausiai jis buvo nužudytas po dviejų mėnesių likus dviems savaitėms iki susitikimo su mumis universitete. Manau, pavojus žurnalistams, jų šaltiniams yra milžiniškas.

Tačiau daug ką galima padaryti siekiant sumažinti tokią riziką. Didžiulė jėga, kuria valdžios institucijos gali prisidėti prie žurnalisto apsaugos, tai technologijos, taip pat daug ką gali padaryti patys žurnalistai, tiek piliečiai, kad apsaugotų save nuo persekiojimo. Tai didžiulė problema ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, ypatingai Didžiojoje Britanijoje, kur valstybė labai aktyvi. Amerikoje valstybė kuria didžiulę informacijos kaupimo bazę. Ši duomenų bazė leidžia sukaupti visus per artimiausius šimtą metų atsirasiančius skaitmeninius duomenis.

 

– Kokia yra tos duomenų bazės paskirtis?

– Tai reiškia, kad jei tavimi bus pradėta domėtis, apie tave sužinos viską. Tai yra nesąžininga, nes mes nesame tikri, kaip ši informacija gali būti panaudota,  mes nežinome, pagal kokius įstatymus ši informacija kaupiama. Viskas, ką žinome, yra tai, kad praeityje toks informacijos kaupimo būdas galėjo būti nelegalus. Jie gali turėti tavo medicininius, draudimo, finansinius duomenis, taip pat visus telefonų pokalbių įrašus, elektroninius laiškus ir sms žinutes. Tai kelia didžiulę grėsmę žurnalistams ir jų slaptiesiems šaltiniams.

Pavyzdžiui, jei kažkas iš Vyriausybės bando nutekinti informaciją apie joje įsišaknijusią korupciją, valdžia iš tokių duombazių gali gauti pačias asmeniškiausias detales, kurias įmanoma panaudoti prieš jus kaip tik nori. Vienas didžiausių Amerikos žiniasklaidos fondų „The Knight Foundation“ investavo 350 tūkstančių dolerių, kad savo žurnalistus išmokytų, kaip apsisaugoti nuo valstybės persekiojimo. Tad tikrai yra būdų, kuriais galima sumažinti tokio persekiojimo riziką.

 

– Kokie tie būdai?

– Pirmasis – koduoti savo siunčiamus pranešimus internete. Tam yra keletas skirtingų, viena už kitą pranašesnių priemonių. Kitaip tariant, reikia elgtis taip, kad niekas negalėtų įvardinti tikrosios tavo asmenybės. Tai padaro žurnalistą ir jo šaltinį saugesnius. Kitas būdas tapti anonimu – programa pavadinimu „Torr“ – tai saugi sistema, į kurią labai sunku įsilaužti. Ji veikia paprastai: internete išsiuntus žinutę,  adresatą ji pasiekia tik apkeliavus dar 5 tūkstančius kitų serverių.

Taip garantuojama, kad niekas negalėtų atsekti tikrojo žinutės siuntėjo. Tokius apsaugos metodus ištobulino „Wikileaks“, visi juos naudoja, nes jie yra efektyvūs. Kol kas nebuvo susektas nė vienas „Wikileaks“ šaltinis. Trečiasis būdas – teksto kodavimo programinės įrangos naudojimas. Viena jų – „Jaber“ programa. Tokios kaip ši yra pakankamai saugios. Tai tekstinė sistema, kuri nenaudoja balso įrašų ar fotografijų, tačiau vis tiek sunkiai šifruojama. Visgi turint specialų šrifto raktą, iššifruoti užkoduoto teksto turinį tampa labai paprasta.

 

– Kodėl žurnalistinius tyrimus atliekantys žurnalistai nepasirašo slapyvardžiais?

– Jie tai daro – daugiausiai internetinėje erdvėje. Žmonės nebepasitiki pajamas prarandančia spauda. Taip pat nepasitikima ir kai kurių žiniasklaidos institucijų senamadiškomis vidaus taisyklėmis. Lietuvoje žiniasklaidos priemonės veikia kiek kitaip nei Didžiojoje Britanijoje bei likusiame pasaulyje, kur daugiau nei 70 proc. žurnalistinių tyrimų finansuoja įvairūs fondai. Tai daro ne pati žiniasklaida, ne laikraščiai, ne televizijos ar radijo kanalai, tai daro fondai, tokios organizacijos kaip Green Peace, Amnesty International ar Human Rights Watch. Jų pačių veikla taip pat finansuojama panašių didelių fondų.

– Tačiau kodėl šios organizacijos yra suinteresuotos finansuoti tiriamąją žurnalistiką?

– Nes jie jaučia to trūkumą. Tiriamoji žurnalistika yra esminė demokratijos dalis, be jos valstybės institucijų skaidrumas ir atsakingumas prieš visuomenę būtų dar mažesnis, nes kaipgi jūs galite balsuoti už ką nors, apie ką nieko nežinote?

 

– Ar žiniasklaidos priemonėms yra pelninga viešinti tiriamosios žurnalistikos darbus, ar tai vis dėlto labiau yra susiję su žurnalistinės misijos „skelbti tiesą“ įgyvendinimu?

– Tai abu dalykai, nes tikrai galima iš to užsidirbti.

„The Telegraph“ Didžiojoje Britanijoje yra dešiniųjų pažiūrų laikraštis. Kartą jis atliko tyrimą apie tai, kaip parlamento nariai iššvaisto parlamentinėms išlaidoms skirtus pinigus. Per tą savaitę buvo parduota milijonu laikraščių daugiau nei įprastai, taigi „The Telegraph“ uždirbo pinigų ir dėl to labai džiaugėsi.

Televizijos laidos, kurią rengiau aš, auditorija siekė 14 milijonų žmonių per savaitę. Ją žiūrėjo todėl, kad žmonės žinojo, jog kaskart atskleisime kažką nemalonaus. Būtent tai jiems ir patiko.

 

– Žurnalistams dažnai yra lengva kritikuoti verslo arba, pavyzdžiui, finansų sektorius ir juose ieškoti tam tikrų ydų. Tačiau, kaip manote, ar kada nors atsiras tiriamosios žurnalistikos darbas apie pačią žiniasklaidą, kuris nebūtų vadinamas konkurencine skirtingų žiniasklaidos priemonių kova?

– Žinoma, jau ir yra. Kad ir žymus vokiečių tiriamosios žurnalistikos atstovas Giunteris Valrafas: žurnalistai net jo pavardę vartoja kaip būdvardį, apibūdinantį sėkmingai atliktą tyrimą. Valrafas labai įdomus vyrukas: kartą jis įsidarbino dešiniųjų laikraštyje, apsimesdamas konservatyvių pažiūrų reporteriu. Čia jis slaptai įrašinėdavo redakcijos susirinkimus, kuriuose jam buvo liepiama nesakyti tiesos ir meluoti.

Tokių laikraščių kaip šis yra visose valstybėse, Britanijoje ypač. Visur buvo tokių siaubingų leidinių, tačiau niekas apie jų veikimo principus nežinojo iki tol, kol Giunteris Valrafas pas juos neapsilankė ir visko neatskleidė. Tai buvo prieš 20 metų – minėtas laikraštis iki pat šių dienų stengiasi jį paduoti į teismą, apjuodinti jo reputaciją vadindami jį komunistu. Tačiau visa tai nesąmonė ir mažai kas tuo šmeižtu tikėjo. Visi žinojo, kad Giunteris sakė tiesą.

 

– Nėra paslaptis, kad visuomenė vis mažiau pasitiki teisėsauga. Tiriamoji žurnalistika yra atskleidusi daug atvejų, kuomet policija piktnaudžiavo savo galiomis, kaip štai Niujorke „The Associated Press“ žurnalistinio tyrimo metu išaiškino, kad grupė policininkų įsikūrė musulmonų kvartale, kuriame šnipinėjo vietos gyventojus. Žinoma atvejų ir Jungtinėje Karalystėje, kuomet galimai savo įgaliojimais piktnaudžiaujantys policijos pareigūnai nužudė nekaltus žmones. Taigi žmonės vis mažiau pasitiki teisėsaugos institucijomis, o ir pasitikėjimas žiniasklaida nėra aukštas. Kur derėtų kreiptis žmogui, kuris, vardan teisybės, norėtų nutekinti informaciją apie nesąžiningai veikiančias organizacijas?

– Niekada neikite į policiją: ten jus suims ir apšmeiš arba grasins – taip nutinka dažniausiai. Dėl to mes niekada žmonių neraginame eiti į policiją. O kreiptis – į nepriklausomą žurnalistą ar teisininką, kuriuo pasitikite. Kartu užpildykite pareiškimą, kuris bent jau Didžiosios Britanijos teismuose yra laikomas svariu dokumentu. Kai šį dokumentą turėsite, žurnalistas juo galės remtis kaip patikimu dokumentu.

Taip pat žmonės, kurie turi slaptos informacijos, gali kreiptis į mus – mūsų organizacija, kuri rūpinasi slaptų šaltinių apsauga, niekada neatskleistų jų vardų. Tiesą pasakius, mes patys net neklausiame, kuo mūsų šaltiniai vardu: jeigu jų pateikiama informacija yra svarbi, jeigu ją galima pagrįsti dokumentais, mes pasirūpinsime, kad ta informacija pasiektų spaudą arba televiziją.

 

– Kaip nutinka dažniau: ar žurnalistas ieškosi istorijos, kurią galėtų tirti, ar istorija susiranda jį?  

– Nutinka visaip. Tačiau kartais, jeigu slaptas informacinis šaltinis yra patikimas, jis arba ji gali pasirinkti, kuriam reporteriui tą informaciją patikėti. Juk informacijos teikėjo padėtis yra gera, tačiau jis privalo turėti tuos faktus įrodančius dokumentus. Mes net galime jiems duoti slaptą kamerą: filmuota medžiaga yra labai svarūs įkalčiai, bet to griebiamės tik kraštutiniais atvejais.

Autorė yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijų programos antro kurso studentė. Taip pat klausykitės šio pokalbio radijo stoties „Žinių radijas“ archyve.

Susiję