LGBT situacija – gemalo būsenos
Priešiškumas lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams ir kitiems netradicinės orientacijos žmonėms (LGBT) ir homofobinės nuostatos vis dar paplitę. Bendruomenei priklausantys žmonės ir šiandien turi kovoti, kad galėtų gyventi nepatirdami diskriminacijos, smurto ir priekabiavimo. Vis dėlto viešojoje erdvėje atsiranda daugiau empatijos, noro kalbėti apie neheteroseksualius žmones, spręsti esančias problemas. Viena iš tokių iniciatyvų – portalas „Išgir̃stì“.
„išgir̃stì“ apdovanojimų diena. Dariaus Mato nuotr. „Išgir̃stì“ tikslas – sukurti vieną portalą, kuriame būtų kokybiška informacija apie LGBT bendruomenę. Savanorių tikslas – didinti emocinės paramos pasiekiamumą ir supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria neheteroseksualai ir jų artimieji, mokytojai, draugai. „Išgir̃stì“ organizuoja mokymus emocinės paramos savanoriams ir psichikos sveikatos specialistams, kad jie galėtų teikti pagalbą LGBT žmonėms ir juos supantiems asmenims. Portalas prisideda ir prie festivalio „Kreivės“ organizavimo. Tai festivalis, kurio metu rodomi filmai, susiję su neheteroseksualių žmonių bendruomene.
Stereotipai ir mitai nesikeičia
Aktorius ir televizijos laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas, prisidedantis prie „Išgir̃stì“ veiklos, teigia, kad žmonės linkę mistifikuoti, supaprastinti kai kurias problemas, kartais jiems sunku suvokti įvairovę. Pavyzdžiui, vyrauja mitas, kad vyras, turėjęs homoseksualių santykių, negali tapti kraujo donoru dėl galimybės užkrėsti žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), tačiau kiekvieno kraujas yra tikrinamas. D. Vaitiekūno manymu, šis požiūris yra susijęs su stereotipu, kad neheteroseksualūs vyrai yra didesni ligų nešiotojai.
„Kitas mitas – homoseksualūs vyrai yra manieringi, gražūs, o lesbietės – vyriškos, negražios. Stereotipas, kuris gajus ir LGBT bendruomenėje – neheteroseksualiuose santykiuose kuris nors turi prisiimti vyrišką, o kitas moterišką vaidmenį. Kai kurie žmonės mano, kad netradicinės orientacijos žmonės tvirkina vaikus, tai vis dar siejama su pedofilija. Tai, kad visi, kurie priklauso šiai bendruomenei, leidžia savo laisvalaikį šokdami klubuose – taip pat mitas. Man tekę susidurti su įvairiais žmonėmis, vieni iš jų gydytojai, dėstytojai, kiti – rašytojai, statybininkai. Tikrai ne visi iš jų eina į klubus“, – pasakoja D. Vaitiekūnas.
Pasak Alvydos Šinušaitės, „Išgir̃stì“ veiklos savanorės, dalis visuomenės mano, kad LGBT žmonės nori atidaryti atskirą ligoninę, kurioje galėtų lankytis tik tie, kurie priklauso šiai bendruomenei, tačiau tai taip pat mitas.
Kalbėti apie socialines problemas – nepatogu
Anot D. Vaitiekūno, kalbėti apie esančius keblumus reikia, nes tai kelia diskusijas, kurios verčia žmones mąstyti ir kalbėti. Pašnekovas pažymi: „Problemas galima pradėti spręsti tada, kai visuomenė supranta, kad jų yra. Man atrodo mes dabar esame tokios gemalo būsenos, kai jau pradedame įvardinti, kad problemos egzistuoja, tačiau dar negebame jų spręsti.“
„Posovietiniame socialiniame klimate egzistuoja nuostatos dėl žmogaus asmeninės, socialinės laisvės, emocinės savijautos, seksistinių nuostatų. Yra visa puokštė socialinių problemų, kurios viena su kita susijusios. Ne tik LGBT temos daliai visuomenės yra nepriimtinos. Daug kas siūlo nekalbėti apie savižudybes, smurtą artimoje aplinkoje, ypač stengiamasi nediskutuoti apie emocinę pagalbą. Tai yra nepatogu“, – svarsto D. Vaitiekūnas.
Kaip dar vieną problemą pašnekovas įvardija emigraciją. Pasak jo, iš Lietuvos žmonės išvyksta ne tik dėl ekonominių, bet ir socialinių sunkumų. Kartais dėl pasmerkimo, nesupratimo iš šalies išvyksta neheteroseksualūs žmonės. „Jie Lietuvoje galėtų kurti, vystyti projektus, kurti muziką, tapyti paveikslus, būti puikiais vadybininkais, mokslininkais, rašyti knygas ar statyti namus“, – tvirtina D. Vaitiekūnas.
A. Šinušaitės nuomone, kai žmonės vengia kalbėti apie problemas, atsiranda daugiau stereotipų, nuogąstavimų. „Apie netradicinės orientacijos žmones kalbėti būtina. Kai mes nekalbame apie kažkokius dalykus, atsiranda mitų, baimių. Juk tai, kad asmuo nėra heteroseksualus, nereiškia, kad visa kita jame veikia kažkaip kitaip. Bendruomenės žmonėms reikia ir dirbti, jie nori turėti draugų, šeimą. Dalinimasis patirtimi leidžia žmonėms pažinti, suprasti, kad orientacija negali žmogaus pakeisti ar išskirti iš kitų“, – pasakoja A. Šinušaitė.
Žingsniai pokyčių link
A. Šinušaitės teigimu, Vilnius ir kiti didesni miestai turi savo bendruomenes, todėl galbūt sunkiau tiems, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose – jie sulaukia daugiau smerkimo ar pasipriešinimo. Tokiai nuomonei pritaria ir D. Vaitiekūnas: „Situaciją vertindamas per savo asmeninę patirtį manau, kad ji gerėja sostinėje. Ar yra pokyčių provincijoje, aš nežinau. Požiūris į neheteroseksualius žmones tobulėja netgi greičiau nei seksizmo padėtis Lietuvoje. Mano nuomone, seksistinės nuostatos klesti, moterų ir vyrų atskirtis galėtų mažėti greičiau. Man atrodo, kad ši sfera yra labai užpelkėjusi.“
D. Vaitiekūnas sako: „Stebėdami neapykantos kalbos situaciją Lietuvoje, LGBT žmonių karikatūrizavimą ir karnavališko įvaizdžio plėtojimą, matydami politinį diskursą, kartu su kolegomis supratome, kad mūsų viešoje erdvėje labai trūko žmogiško gyvo pasakojimo apie neheteroseksualių žmonių patirtis ir gyvenimą.“
Žmonės, prisidedantys prie portalo „Išgir̃stì“, daug diskutavo, kaip pateikti informaciją apie netradicinės orientacijos žmones, kad ji būtų kuo suprantamesnė, patrauklesnė. Savanoriai sukūrė Facebook puslapį bei „Youtube“ kanalą, kuriuose žmonės gali dalintis savo patirtimi. „Išgir̃stì“ sukūrė ir emocinės paramos „dėžutę“, kad gyvenantys Lietuvoje galėtų išsipasakoti, parašyti elektroninį laišką, sulaukti pagalbos. Platformos savanoriai siekia parodyti, kad žmonės nėra vieni, kad kiti taip pat patiria panašių sunkumų.
„Įstatymai pradedami rašyti žmonių širdyse ir galvose, jie įtvirtinami tada, kai mes pradedame tikėti tomis idėjomis ir nuostatomis, suprantame problemas ir būtinybę jas spręsti. Į viską išmokstame pažiūrėti kitaip, kai pajuntame empatiją. Lietuvoje labai trūksta žmogiško kalbėjimo apie LGBT žmonių patirtis ir problemas“, – įsitikinęs D. Vaitiekūnas.
