Daugiau nei 10 metų fotožurnalistu dirbantis V. Balkūnas patenka ten, kur greičiausiai didžioji dalis žmonių niekada nepateks ir negalės įvykių pamatyti savo akimis. Kariniai konfliktai Kosove, Afganistane, Ukrainos Maidano revoliucija, karas Rytuose, Pabėgėlių keliai, taip pat nelaimės Lietuvoje, gaisrai, narkomanų ir prostitučių gyvenimas – vietos ir įvykiai, su kuriais fotografas susiduria kas dieną.

Kaip prieiti prie žmogaus, įtikinti jį atsiverti, leisti būti fotografuojamam? V. Balkūnas, kaip vienas svarbiausias fotožurnalisto savybes, išskiria kantrybę ir vidinę ramybę: „Turi būti kantrus ir galvoti, kad, jei šiandien nepavyks, galbūt pavyks rytoj. Nereikia žmogaus prievartauti, jis turi pats norėti. Tie dalykai turi ateiti palaipsniui ir nespaudžiant.“

Pokalbis apie tai, kaip buvimas konfliktų zonose pakeičia požiūri į gyvenimą, apie tikras emocijas, darbo specifiką, Lietuvos spaudos fotografiją ir fotožurnalisto patirtį.

– Yra teigiama, jog karo fotografija – tai tarsi priešnuodis pačiam karui. Ar tai, jūsų manymu, tiesa? Koks iš tikrųjų yra karo fotografijos tikslas?

Kažkada mano bičiulė, dirbanti psichiatre, man pasakė, kad aš esu emocijų gurmanas. Manau, vienas pagrindinių karo fotografų tikslų yra noras pajausti emocijas. Tai galima vadinti adrenalinu, sukrėtimu ar kitaip. Nors daug kas su manimi, pavyzdžiui, kolegos, nesutinka, aš manau, jog didžioji dalis, tiek žurnalistų, tiek fotožurnalistų važiuoja į karo zonas dėl to, kad patys kažką pajaustų ir tuo pačiu padarytų darbą, kuris atneša naudos, jei ne pasauliui, tai bent Lietuvos visuomenei.

Ar bent vienas žmogaus darbas yra altruistiškas? Rūbų aukojimas, mecenatystė? Pirmiausia, žmogus visiems giriasi kažką padaręs, arba būna pagirtas kitų. Bet koks žmogaus veiksmas yra egoistinis, todėl, manau, kad niekur nėra visiško altruizmo. Tu vis tiek darai viską dėl vienokių ar kitokių priežasčių, sąmoningai arba pasąmoningai tam, kad tau būtų gerai. Tik kartais darai daugiau, kartais mažiau. Vienam altruizmas reiškia atsikelti vidury nakties ir kažkur nuvažiuoti,  o kitam – atiduoti pusę savo turto.

– Vasario mėnesį, beveik savaitę praleidote Ukrainos karo priešakinių linijų teritorijoje, gyvenote su kariais, nakvojote pas vietos gyventojus ir savanorius. Ar po tokios kelionės sunku sugrįžti į įprastą gyvenimą?

Iš tiesų, įsivaizdavau, kad manęs visa tai kažkaip nepaveikė, tikrai nejaučiau, kad būtų paveikę. Bet kai grįžau, nors buvau nusikalęs kaip šuo, niekaip negalėjau užmigti. Miegodavau po kelias valandas. Visiškas išsiderinimas. Aš net nežinau, ar tai susiję, bet kai žmogus būna pavargęs, jis užmiega labai greitai ir džiaugiasi, kad gali pailsėti, tačiau man visą savaitę to padaryti nepavyko. O kažkokio kitokio stipraus išgyvenimo nejutau.

Tačiau vieną kartą paveikė ne buvimas kare, o situacija, kai vieną parą fotografavau du vaiko lavonus. Baisiausia buvo ne tai, o motinos, kurios prie mano akių atpažino tuos vaikus. Tuo metu situacija stipriai paveikė emocijas. Pavyzdžiui, neseniai, prieš keletą dienų, buvau vaikų namuose. Atrodo viskas normalu, ne pirmas ir nepaskutinis kartas tokioje vietoje, bet kažkas užvažiavo gerai per galvą emocine prasme. Paveikia tos vietos, kur tu patiri emocinį sukrėtimą. Nėra taip paprasta pasakyti, kad jei čia karas, tai čia baisu, o kažkuriame kaime gyvenanti močiutė tau nieko nereiškia. Kartais gali būti visiškai atvirkščiai.

– Savo keliones pradėjote Kosove, Afganistane, vėliau Ukrainoje, vykote į karą Rytuose, už poliarinio rato. Kaip buvimas karo zonose ir kritinėse situacijose pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą, galbūt net vertybes?

Tos karo zonos yra per daug sudievintos. Tiek, kiek aš esu praleidęs ten laiko, yra tik menkniekis palyginus su tuo, ką tu matai kiekvieną dieną dirbdamas gatvėje. Šeštadienį padėjau policijai išnešti lavoną iš taboro apylinkių, kartais tiesiog tenka imti neštuvus ir nešti. Kai prisižiūri tokių dalykų, iš vienos pusės tampi atsparesniu, iš kitos pusės pradedi labiau vertinti tai, ką turi: kasdienius džiaugsmus, aplinkinius, draugus, šeimą. Požiūris į gyvenimą tampa paprastesniu ir tu pradedi džiaugtis mažais dalykais. Atsiranda nesuvokimas to kito pasaulio, kodėl žmonės eina į vakarėlius, kodėl žmonės bando iš savęs kažką parodyti ir kas jiems iš to.

– Rašydamas apie pamirštą karą Ukrainoje, daug pasakojate apie žmonių kasdienį gyvenimą ir rūpesčius. Kaip prakalbinti žmones ir įtikinti, kad jie atsivertų?

Visų pirma, nereikia skubėti ir stengtis kažką padaryti čia ir dabar. Gausis, tai gausis, nesigaus, tai nesigaus. Ir dažniausiai žmonės tai jaučia. Turi būti kantrus ir galvoti, kad jei šiandien nepavyks, galbūt pavyks rytoj. Nereikia žmogaus prievartauti, jis turi pats norėti. Aš manau, kad dalis žurnalistų daro klaidą, nes nori labai daug ir dabar. Tie dalykai turi ateiti palaipsniui ir nespaudžiant. Žinoma, pastangų reikia ir, jei labai norėsi, viską pasieksi.

– Koks dar turi būti žmogus, norintis dirbti fotožurnalistu konfliktų zonose?

Tu negali jaudintis. Dažnai kolegos siūlo susiplanuoti, ką veiksim. Tačiau daugiausiai susiplanuoti gali vos pusdieniui, nes planai keičiasi tris kartus per dieną. Ir jeigu pradėsi nervintis dėl to, kad sutarei rytoj kažkur važiuoti, bet mašina neatvažiavo, save nuvarysi į kapus per pirmas kelias dienas. Gal rytoj atvažiuos, o jei ne, tai ne. Tu stengiesi, darai, planuoji, bet į nesėkmes reaguoji ramiai.

Kai aš išvažiavau iš Ukrainos, sužeidė du žmones, su kuriais mes bendravome. Vieną moterį pašovė snaiperis, o kitas per sprogimą susižeidė ranką. Tačiau negali sielvartauti ir liūdėti. Jie yra gyvi ir tai yra gerai. Jeigu gali kažkuo padėti, tada padedi, bet jeigu negali, neverta nervintis.

– Ar visos šios savybės ilgainiui išugdomos vykstant į karo zonas?

Karas yra šiek tiek perdėtas, šimtai įdomesnių dalykų yra čia, Lietuvoje, kur tu pats gali patirti daugiau ir skausmo, ir džiaugsmo, ir emocijų. Svarbu kuo dažniau išeiti iš kabineto dirbti į gatvę. Kuo daugiau bendrausi su žmonėmis, daugiau lipsi per save ir įveikinėsi baimes, tuo bus geriau.

Darbo ekstremaliose situacijose mokymų metu reikėjo į šlaunį įsišvirkšti švirkštą. Tu žinai, kad nieko blogo nebus, bet vis tiek sunku. Vieną kartą tenka pajusti tazerio sukeltą skausmą, kitą kartą dujų poveikį ir tada supranti, jog nieko nėra baisaus, taip imi priprasti prie aplinkos.

– Dėl pažangių technologijų šiandien fotografuoti gali bene kiekvienas, bet dažnai nuotraukos neturi vertės. Kokia nuotrauka, jūsų nuomone, yra verta dėmesio?

Gera, verta dėmesio nuotrauka yra ta, kuri yra padaryta ten, kur niekas kitas nepatenka. Ir visai nesvarbu, kuo ji yra padaryta. Savo mokiniams ar praktikantams dažnai sakau tokį pavyzdį: galite savo telefonu padaryti nuotrauką iš pasienio, kai per sieną nešamos kontrabandinės cigaretės ir būsite vieninteliai. Ir galit padaryti prezidentės nuotrauką, stovėdami trisdešimties fotografų būry. Labai gerą nuotrauką galima padaryti su bet kuo. Technika, mano nuomone, turi reikšmės, bet tikrai ne tokios, kokią visi įsivaizduoja. O visų svarbiausias dalykas šiame darbe yra bendravimas su žmonėmis, pasitikėjimo įgavimas ir patekimas ten, kur kiti nepatenka.

– Šiandieninėje žiniasklaidoje bene kiekvienas straipsnis papildomas viena ar keliomis nuotraukomis. Tačiau, ar nuotraukos iš tikrųjų prideda vertės ir naujų detalių?

Didžioji dalis nuotraukų neatitinka konteksto ir dažnai mūsų, fotožurnalistų, darbas yra beprasmis. Kam iš spaudos konferencijos reikia parnešti 20-ties nuotraukų galeriją? Iki šiol nesuprantu. Jei reikia kalbančio žmogaus iliustracijos, padarei vieną ar du gerus kadrus į archyvą ir viskas. O kam reikia fotografuoti kiekvieną dieną tuos pačius žmones arba tą patį posėdį, tai suvokti man sunku. Bet, kaip sakoma, valgyti iš kažko reikia. Taip ir išeina, kad, bent jau didžioji dalis mano vertinamų fotožurnalistų Lietuvoje, kasdieniame darbe daro bereikalingą darbą, o kažko pasiekia eidami prieš srovę, fotografuodami laisvu laiku arba apskritai mesdami darbus. Darydami taip, kaip jie supranta. Apskritai kalbant apie visą sistemą, aš į ją žiūriu gana pesimistiškai. Jei reikia, viską padarome.

– Kaip, Jūsų manymu, yra vertinama Lietuvos fotografijos industrija pasaulio kontekste?

Iš vienos pusės, Lietuvos spaudos fotografija dar neturėjo tokių gerų laikų kaip dabar, bent jau galimybių prasme. Bent jau keletas fotografų važiuoja į karštuosius taškus, važiuoja į užsienį nušviesti pasaulinius įvykius. Sakykim, pernai Artūras Morozovas nušvietė Amerikos rinkimus, važiavo į buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, Lukas Balandis buvo Irake. Aš dirbau su pabėgėliais, buvau Ukrainoje, Briuselio atakose. Manau, mes jau išeiname iš to savo provincialumo ir pradedame dirbti pasauliniuose įvykiuose. Iš kitos pusės, pasaulinėje rinkoje mes toli gražu dar nežibam. Reikia daug laiko, kol į ją įsijungsime.

– Ko trūksta Lietuvos fotografams, kad jie peržengtų užkeltą pasaulio kartelę?

Pradėkime nuo to, kad niekas neruošia spaudos fotografų. Todėl, jei tu nori kažkur dirbti, reikia baigti studijas užsienyje arba lipti per save ir bandyti kažką nuveikti pačiam. Žurnalistų kasmet išleidžiama daugybė, o fotožurnalistų neatsimenu, kada baigėsi ruošimas. Yra specializacijų, tačiau kažkodėl specialybė nėra labai patraukli, tai labai keista. Mano nuomone, tai vienas geriausių darbų pasaulyje. Na, o kitas faktorius – užsispyrimas ir noras tobulėti, trūksta ir to.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad, norint patekti į pasaulinę rinką, tu gali būti labai geras fotografas, bet jei neturėsi vadybinių gebėjimų, nemokėsi anglų kalbos, nedalyvausi parodose, bus sunku. Realiai reikia vos ne vadybininko. Žinoma, viską gali daryti pats, tik tokių žmonių Lietuvoje ne tiek ir daug.

– Jūs užsiimate ne tik fotografija, bet ir rašymu. Kas yra svarbiau, tekstas ar nuotrauka? Kaip lengviau perteikti emocijas?

Lengviausia išgyventi pačiam. O šiaip, galbūt, per žodžius. Jeigu matai motiną, gedinčią savo vaiko lavonmaišyje, jausmą aprašysi sunkiai, o vaizdas viską perteiks geriau. Tačiau, pavyzdžiui, ramybę fronto miestelyje, kai visi laukia, kada pradės šaudyti, geriau aprašyti, nes nuotrauka nieko neparodys. Dalį situacijos galima parodyti nuotraukose, o kitą dalį aprašyti žodžiais.

– Koks, Jūsų manymu, karo fotografijos santykis su menu?

Fotožurnalisto darbas ir orientavimasis nuolat kintančioje situacijoje savaime yra menas kažkuria prasme, jau nekalbant apie vizualų kontekstą. Viskas priklauso nuo to, kaip tu padarysi. Bepigu menininkams tyčiotis iš fotožurnalistų, kai jie savo kadrą gali išmąstyti. O kai tu per tris sekundes, kai policija įsiveržia į pastatą, turi padaryti 5 nuotraukas, tada viskas vyksta kitaip. Aš manau, fotožurnalistika yra menas. Gera fotožurnalistika – tai tikrai.

– Kai pradėjote rašyti apie užmirštą karą Ukrainoje, teigėte, jog jums svarbiau ne objektyvumas, bet pati emocija. O kaip yra su nuotraukomis, ar fotografija yra labiau objektyvus ar subjektyvus informacijos šaltinis?

Viskas priklauso nuo fotografo. Jeigu jis nori parodyti objektyviai, dažniausiai tai ir bus objektyvu, o jei nori parodyti taip, kaip tikisi kiti, pavyzdžiui, labai gražiai, tai nebus objektyvu.

Pamenu, kai mes keliavome migrantų keliu, atvažiavo autobusas. Jame buvo 30 žmonių, tarp kurių buvo viena šeima su keliais vaikais. Pirmiausia, išlipo vyrai, bet jų niekas nefotografavo. Tik tuo metu, kai pradėjo lipti šeima, vaikai, visi fotografai apspito autobusą ir ėmė darytis nuotraukas. Žinoma, tokios nuotraukos gražesnės, nes vaikai slepiasi, verkia. Jos labiau paveikia žmones, auditoriją. Tačiau, ar tai atspindi realybę? Na taip, vaikų buvo, bet tai tik pora žmonių iš trisdešimties.

Aš net pats buvau save pagavęs panašioje situacijoje, kai pirmą naktį atvažiavome į Ismirą Turkijoje. Nors ten vaikas buvo tik kas dešimtas, kai grįžau namo, pamačiau, jog mano nuotraukose vaikų vaizdavimas užima beveik 90 procentų. Tada pradedi save stabdyti ir savęs klausti: ar aš čia noriu gražių nuotraukų padaryti, ar realybę atspindėti? Manau, kad daug kas paslysta, norėdami padaryti tokią kanoninę, stereotipinę nuotrauką, kuri sukeltų poveikį, bet neatspindėtų realybės.

– Koks įvykis ar situacija iš jūsų darbo patirties iki šiol yra išlikusi atmintyje?

Istorijų yra daug. Nuo maudymosi žiemą eketėje su žvalgais, iki partrenktų vaikų lavonų. Daugybė ir linksmų, ir liūdnų istorijų. Kartais tenka ir bėgti. Kartais net ir moterys pasiūlo permiegoti. Kai darėme vieną projektą apie barus, viename bare, po valandos pokalbio, moteris, gal 45 metų, švelniai tariant, su alkoholio žymėmis veide, mums su kolega pasiūlė permiegoti. Labai įsižeidė moteris, kai mano kolega pasakė ne. Man visada buvo smalsu, kokia yra prostitutės kaina, tad paklausiau, kiek kainuotų. Ji dar kartą pasižiūrėjo ir pasakė, kad geri vyrai esam, tai nemokamai, nebent po to alaus pastatysim.

Tų įvykių yra daugybė, kiekvieną dieną gali kažką papasakoti. Labiausiai įsimena tie įvykiai, kurių prieš tai nesi patyręs. Pavyzdžiui, kai gauni elektros šoką, pirmą lavoną pamatai, pirmą kartą laikai žmogaus širdį rankoje. Tie atvejai visam laikui įsismeigia į atmintį.

Susiję