Nuo Anglijos iki Tarybų Lietuvos
Kai žmonės piktinasi, jis kuria naują lietuvių kalbos gramatiką. Jis važinėjo po pasaulį ir susidūrė su didesniu kiekiu viešojo maitinimo įstaigų, negu kas nors kitas. Jis visur nori būti pirmas ir jam tai puikiai sekasi. Jam nėra abejingų – jį arba myli, arba jo nekenčia.
Vilniaus Knygų mugėje pristatyta ketvirtoji Andriaus Užkalnio knyga. Ramūno Danisevičiaus nuotr. Ketvirtoji Andriaus Užkalnio knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ prekyboje pasirodė vasario 20 – ąją dieną, Vilniaus knygų mugėje.
Pirmąsias tris knygas išleidote per dvejus metus. Pirmoji Jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ buvo išleista 2009–aisiais. Kitos dvi: „Kelionių istorijos“ ir „Prijaukintoji Anglija“ buvo išleistos 2010–aisiais. „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ knygynuose pasirodė net po ketverių metų pertraukos. Kodėl padarėte tokią didelę pertrauką?
Iš tikrųjų – pertrauka labai didelė. Mano planus visiškai sujaukė persikraustymas iš Didžiosios Britanijos atgal į Lietuvą. Tikėjausi, kad šis dalykas bus kur kas paprastesnis, ir man liks daugiau laiko. Prie laiko trūkumo taip pat prisidėjo ir darbas televizijoje bei kita įvairi veikla, todėl atsisėsti ir baigti rašyti knygą tiesiog negalėjau.
Knygoje grįžtate į savo vaikystės, paauglystės laikus. Kas paskatino parašyti knygą būtent apie tai?
Kelios priežastys. Pirma, manau, sovietinės okupacijos laikai Lietuvoje išgyveno etapą, kai jie buvo tik prisiminimai. Dabar šis laikotarpis jau tapo Lietuvos istorija. Taip pat tai, kad žmonės labai daug kalba apie sovietinį laikotarpį Lietuvoje. Mes tai galime matyti visur: per televiziją, internete, socialiniuose tinkluose. Žmonės mėgsta prisiminti, kokia buvo jų vaikystė ir jaunystė, kaip atrodė gazuoto vandens automatai, ką jie gėrė, ką valgė, ko mokėsi mokykloje ir panašiai. Tačiau vientiso, struktūrizuoto vieneto apie visa tai nebuvo sukurta, o aš mėgstu viską padaryti pirmas. Ilgiau delsti nebuvo galima.
Panašiai buvo ir su mano pirmąja knyga apie Angliją. Tokio žanro knyga buvo pirmoji Lietuvoje. Tautiečių įspūdžiai apie emigraciją gyvavo tik kaip neišbaigti prisiminimai ar pokalbiai su draugais bei artimaisiais. Tad „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ – tai jau antras atvejis, kada aš užbėgu visiems kitiems už akių.
Koks sovietinis palikimas labiausiai matomas šiandieninėje Lietuvoje?
Sovietinis palikimas labiausiai matomas žmonių galvose. Taip jau yra, kad visi esame savo vaikystės produktai. Tai, kaip mus suformavo mūsų vaikystė ir jaunystė, yra nebepakeičiama. Vyresnės kartos žmonėse mes matome senąjį palikimą, bet aš jokiu būdu nenoriu teigti, kad jis yra blogas arba geras. Jis yra toks, koks yra. Tiesiog nepakeičiamas lyg genetinis kodas. Juk negali pasirinkti tėvų, pakeisti savo draugų ir aplinkos, mokyklos, į kurią jau ėjai. Geriausia, ką žmonės, gimę, augę ir gyvenę sovietinėje okupacijoje, taip pat ir jaunoji karta, gali padaryti, tai susitaikyti su savo istorija, su tuo, kas mes esame, iš kur mes atėjome, suvokti, kad negalime pakeisti praeities.
Šiandien mes galime tik išnaudoti nepriklausomybės privalumus: stengtis pakeisti save, kad taptumėme geresni žmonės, atviresni pasauliui, labiau pakantūs ir smalsūs, tai yra visiškai ne tokie, kokius mus užprogramavo mūsų vaikystė ir jaunystė.
Yra visiškai normalu, kad vyresnės kartos žmonės sako, kad sovietų laikais jie gyveno geriau. Blogi prisiminimai iš mūsų atminties visada išsitrina greičiau. Aš šioje knygoje nebandžiau ginčytis, prie ko buvo geriau, ar prie ruso, ar prie lietuvio. Aš tiesiog bandžiau kuo tikroviškiau papasakoti, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo.
Žinių radijuje, Jūsų laidoje „Ačiū, kad atėjote“, kuomet kalbinote prof. Donatą Katkų, minėjote specializuotą kūrybą, skiriamą konkrečiai auditorijai arba plačiam skaitytojų ratui. Kokiam skaitytojų ratui skirta ši Jūsų knyga?
Ši knyga skirta visiems, kurie pažįsta raides bei moka skaityti. Vyresnės kartos atstovas tiesiog privalo perskaityti šią knygą, jeigu jis bent ką nors atsimena iš savo jaunystės laikų. Jauni žmonės, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, neturi savo pačių tiesioginių atsiminimų apie Sovietų Lietuvą, tačiau jie išsiugdo santykį su okupacijos laikotarpiu per pokalbius su savo tėvais bei kitais artimaisiais.
Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus turi perskaityti šią knygą tam, kad tas santykis būtų dar didesnis, ir kad jie aiškiau suvoktų, kaip jų tėvai tapo tokie, kokie jie yra.
Statistiniam skaitytojui esate žinomas kaip turintis aštrų požiūrį, kandus bei itin kritiškai mąstantis žmogus. Galbūt, kai jis skaitys šitą knygą, jam gali pasirodyti, kad Jūs siekiate pakeisti pačių žmonių nuomonę apie Tarybų Lietuvą, išvaduoti jį nuo sovietinės nostalgijos?
Nesiekiu nieko pakeisti ir nieko vaduoti. Aš netikiu, kad knyga gali kažką pakeisti. Tikiuosi, kad perskaitę šią knygą jie permąstys savo praeitį, turės apie ką pasišnekėti su kitais žmonėmis.
Mano knygos tikslas – sužadinta atmintis. Kuo daugiau atsiras žmonių, kurie teigs, kad jie viską prisimena visiškai ne taip, kad jų vaikystė, gyvenimas, mityba ar mokykla buvo kitokia, tuo labiau aš būsiu patenkintas, ir mano tikslas bus pasiektas.
Andrius Užkalnis žinomas ne tik kaip rašytojas, žurnalistas ar tinklaraštininkas, bet ir kaip Lietuvos ir kai kurių užsienio maitinimo įstaigų apžvalgų portalo www.laukineszasys.lt sumanytojas ir vyr. redaktorius. Ar siekiate būti visų galų meistras?
Ne tik pretenduoju, bet, manau, kad jau toks esu. Tai visada buvo pagrindinis mano tikslas, tačiau man niekada nesinorėjo įrodinėti ar apsimetinėti, kad dalykus, apie kuriuos rašau, aš išmanau geriau, negu tam tikrų sričių specialistai. Mano tikslas yra įdomiau už visus kitus apie tai papasakoti.
Vertinti maistą išmokau keliaudamas po pasaulį. Kai dirbau BBC, teko važinėti į įvairius pasaulio kraštus darbo reikalais. Keliavimas darbo reikalais vienam yra liūdnas ir nuobodus dalykas, tad vienas iš būdų pailsėti bei pakelti sau nuotaiką buvo skanūs pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Taip išbandžiau labai daug skirtingų virtuvių įvairiose pasaulio vietose, todėl, ko gero, man teko susidurti su visuomeninio maitinimo įstaigomis daugiau negu kam nors kitam.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
