Kodėl vienos profesijos laikomos prestižinėmis, o kitas pasirinkusiųjų visuomenėje gailimasi? Psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė sako, kad tai lemia žiniasklaidos formuojamos visuomenės vertybės. Kol didžiausia vertybe laikomos brangios rankinės, prestižinėmis vadinamos tik tos profesijos, kurios suteikia galimybę jas įpirkti.

Požiūris į įvairių profesijų atstovus visuomenėje skiriasi. Kas lemia skirtingus profesijų vertinimus?

Su profesijomis, kaip ir su visais kitais reiškiniais, yra susiję daugybė stereotipų. Egzistuoja nuostatos apie vyriškas ir moteriškas profesijas: statybininko ar buldozerio vairuotojo specialybė laikoma tik vyrišku darbu, mezgėjos – moterišku. Mes įsivaizduojame, kaip turi atrodyti mokytojas, psichologas, gydytojas. Turime susikūrę tam tikrus vaizdinius.

Kita vertus, šie vaizdiniai gali būti labai prieštaringi. Štai gydytojas turi būti geras žmogus: gelbstintis, padedantis kitiems. Bet tai tėra pamatinė nuostata, o virš jos jau ir kita: gydytojai suvokiami kaip kyšių ėmėjai, kaip amžinai nepatenkinti savo atlyginimo dydžiu bambekliai, nors iš tiesų, neva, skųstis uždarbiu jie visai neturėtų.

Antrasis stereotipas dažniausiai laimi prieš pirmąjį. Todėl jei gydytojas tikina, pasirinkęs tokią profesiją dėl to, kad norėjo padėti žmonėms, mes suklūstame ir dažnai pagalvojame: „Jis seka pasakas, juk žinau, kad žmonėms jis padeda tik gavęs kyšį“.

Tokie profesijų vertinimai susiję su visuomenės vertybėmis: jei didžiausia vertybė yra pinigai, profesijas taip pat vertiname tik pagal uždirbamų pinigų kiekį. Todėl ir gydytoją imame įsivaizduoti ne kaip žmogų, padedantį kitiems, o kaip žmogų, imantį kyšius.

Kaip tokios vertybės ir stereotipai susiformuoja? Jie juk nėra įgimti – turime jų išmokti.

Profesiniai stereotipai tėra tik bendro stereotipinio mąstymo dalis. Toks mąstymas jau formuojasi mums augant. Štai pažvelkime į gražią tradicinę šeimą. Tokią, kurioje yra mama ir tėtis. Kai tokioje šeimoje auga vaikas, jis mato mamą, kuri jam sukuria visų pasaulio moterų įvaizdį, ir tėtį, iš kurio būdo ir išvaizdos sprendžia, kaip turi atrodyti vyrai. Vėliau vaikas nueina į darželį ir į mokyklą. Ten – ir vėl nuorodos, kaip reikia rengtis ir kaip elgtis, kas yra teisinga, o kas ne. Dar darželyje vaikas sužino, kad berniukai žaidžia su mašinėlėmis, o mergaitės su lėlėmis. Berniukai neverkia, bet kartais gali pasimušti, nes jie užaugę juk taps vyrais. Mergaitės gali verkti, be to, pageidautina, kad jos būtų švelnios ir jautrios.

Kiekvienoje aplinkoje tvyro nuostatos apie tai, kas yra gerai, o kas blogai, kas gražu, o kas nelabai. Tai formuoja vaiko pasaulio supratimą.

Kodėl vienos profesijos laikomos geresnėmis už kitas? Būdvardžiai „perspektyvi“ ar „prestižinė“ vartojami kalbant tik apie keletą specialybių.

Prestižo principas stereotipus veikia jau nuo senų laikų. Kažkada gyvavo ištisos mokytojų, teisininkų, medikų dinastijos, apie jas kalbėta kaip apie prestižines.

Tik štai kai kurios profesijos prestižą bėgant laikui išsaugojo, o kitos prarado. Pavyzdžiui, požiūris į anksčiau prestižine laikytą pedagogo specialybę pasikeitė. Tai susiję su visuomenės vertybių kaita ir kitokiu atsakomybės supratimu. Tėvai nuveda vaiką į mokyklą ir nori, kad jis ten būtų visapusiškai užimtas. Mokytojai mąsto kitaip: kodėl aš turiu galvoti, kaip papildomai užimti vaiką, jei man už tai papildomai nesumokės. Šių dviejų požiūrių susidūrimas ir lemia prastėjantį mokytojų įvaizdį.

Mano tėtis taip pat buvo mokytojas. Pamenu, kaip prieš 30 metų pas jį ateidavo vaikai ir mokydavosi matematikos. Veltui, nes tėtis buvo mokytojas; toks buvo jo darbas. Visuomenėje vyravo kitos vertybės.

Šiuo metu vertingiausia laikoma tai, kas yra materialu. Daryti gerą darbą ir padėti kitam nėra vertybė, juo labiau, ne prestižas.

Perspektyviomis ir prestižinėmis specialybėmis šiuo metu mes laikome tik tas, kurios leidžia daug uždirbti: teisę, mediciną, ekonomiką. Pinigai pakelia profesijos vertę. Matėme, kaip kilo  statybininkų profesijos vertė, kai šaliai išgyvenant statybų bumą, kilo statybininkų atlyginimai. Nors prestižine specialybe ji netapo, bet visuomenėje statybininkai imti kitaip vertinti jau vien dėl gero uždarbio. O į visus, kurie uždirba mažai, kas jie bebūtų, mokslininkai ar menininkai, žiūrima su gailesčiu, arba pašaipa: „Ša, inteligente, skurdžiau, nelaimingas“.

Kaip prie vertybių formavimo ir prestižo  suvokimo prisideda žiniasklaida?

Žiniasklaida tik krizės metu pradeda keistis ir atspindėti įvairesnes vertybes. Iki šiol joje tendencingai buvo peršamas tik vienas įvaizdis: esi sėkmingas, geras ir puikus žmogus, tik jei esi jaunas, lieknas ir turtingas. Profesiniai stereotipai taip pat susiję su šiuo įvaizdžiu. Kodėl teisė laikoma prestižine profesija? Todėl, kad ji suteikia galimybę uždirbti daugiau pinigų ir būti jaunu, lieknu ir turtingu. Turėdamas pinigų, gali sau leisti pirkti dizainerių drabužius, rankines, brangius kvepalus, keliauti. Visuomenėje būtent tai laikoma sėkmės ženklu.

Žiniasklaida perteikia visuomenės nuomonę. Šiuo metu visuomenei svarbiausia yra turėjimas: pinigai, materialus turtas. Tik dabartinė krizė po truputį krato šios vertybės pamatus, ir žmonės pradeda svarstyti, ar tikrai pinigai yra didžiausia vertė.

Kaip jaunų žmonių karjeros pasirinkimą lemia tokie įvaizdžiai? Ar jie pasiduoda spaudimui, nenorėdami būti nevykėliais?

Dešimt metų dirbau su moksleiviais, kuriems reikia rinktis: iš pradžių mokymosi profilį mokykloje, vėliau ir profesiją. Kalbėdamasi su šiais jaunais žmonėmis girdėdavau, kad vienas pagrindinių kriterijų renkantis profesiją – pinigai. Jaunuoliai nori užsidirbti: vieni pasako tai garsiai, kiti – ne, tačiau visus šis noras veikia.

Tarkime, jaunas žmogus turi apsispręsti, studijuoti dailę ar ekonomiką. Jis pasirenka ekonomiką, nes žino, kad ši profesija suteikia galimybę uždirbti daugiau. Bet jo širdis vis tiek linksta prie į meno.

Kai tokie žmonės užauga, jų gyvenimai dažnai virsta tragedijomis. Pamenu merginą, kuri svajojo studijuoti Dailės akademijoje, bet tėvai ją nuo šio sprendimo atkalbėjo, tikindami, kad menas – nerimta ir duonos iš jo niekas nevalgo. Mergina tapo buhaltere. Ji kankinasi kasdien. Siaubingai. Ir jos visai neguodžia mintis, kad ji daug uždirba: ji tiesiog nėra laiminga.

Šiuo atveju tapti buhaltere merginą paskatino tėvai. Kodėl jie liepia savo vaikams atsisakyti svajonių?

Suaugę skatina vaikus rinktis tam tikras profesijas iš baimės, kad vaikas gali neturėti pinigų ir duonos kąsniui. Mes visi jaučiamės labai nesaugūs, ypač šiais laikais. Jei minimalus žmonių pragyvenimo lygis būtų toks, kad jie galėtų išlikti pakankamai orūs ir būtų tikri, kad galės sau leisti pavalgyti, apsirengti ir išleisti į mokslus vaikus, visuomenė būtų laimingesnė.

O dabar žmonės bijo ne dėl to, kad pasirinkę tam tikrą profesiją negalės gerai gyventi, jie bijo, kad apskritai negalės išgyventi. Apie tai pagalvoję jie renkasi pragmatišką variantą, kuris gali garantuoti pinigus, bet ne laimę. Viskas baigiasi tuo, kad tokie žmonės kankinasi ir suserga psichosomatinėmis ligomis.

Dauguma jaunų žmonių jaučia pareigą studijuoti universitete. Šitaip jie pasirenka protinį darbą, o fizinio bando išvengti. Kodėl protinis darbas laikomas vertingesniu už fizinį?

Žiniasklaida dažnai rašo apie mūsų valstybės galimybes: neva, neturime aukso, naftos ir kitų išteklių, todėl pagrindinis mūsų resursas yra intelektas. Mes, lietuviai, galime konkuruoti su kitų valstybių gyventojais savo protu: kurdami lazerius, kompiuterių programas ir panašiai. Ši idėja teisinga, bet juk mes visi negalime tapti fizikais ar informacinių technologijų specialistais. Turime daryti tai, ką geriausiai mokame. Jeigu kažkam geriausiai sekasi megzti ir siūti, jis turėtų tuo ir užsiimti.

Savo darbe dažnai girdžiu aukščiausiojo rango vadovus sakant: „O kaip aš pavydžiu kiemsargiui, kuris atsikelia ankstų rytą ir šluoja kiemą čiulbant paukščiams, niekuo nesirūpindamas“. Tokiems vadovams kiemsargio darbas atrodo labai vertingas.

Vertingas yra kiekvienas darbas, o vertingiausias – tas, kuris leidžia žmogui išreikšti save. Tada jis laimingas, o kai laimingi žmonės, laiminga ir visuomenė. Žiniasklaida taip pat galėtų prisidėti prie tokio požiūrio formavimo, kalbėdama apie tai tiesiogiai arba per socialines reklamas.

Yra toks australų serialas „Be namų negerai“. Jis labai aiškiai parodo, kad bet koks darbas yra geras. Mažame miestelyje, kur vyksta serialo veiksmas, niekam nesvarbu, dirbi pardavėju ar padavėju, esi mokytojas ar žvejys. Žmogaus vertė nuo jo dirbamo darbo visai nepriklauso. Juk jei esi laimingas dėl to, ką darai, tavo darbas savaime tampa vertybe.

Žinoma, mums patinka žmonės, kurie yra kažko pasiekę, bet dar labiau mums patinka laimingi žmonės. Jei paprastas vairuotojas yra laimingas ir šypsosi, mums su juo gera. O įspūdingus atradimus darantis Nobelio premijos laureatas gali pasirodyti besąs tokio būdo, kad negalėsime su juo išbūti viename kambaryje. Vertybės glūdi asmenybėje, o ne profesijoje.

Lietuvoje kol kas tokio požiūrio  nėra. Mums labiau įprastas grūmojimas: „Jeigu nesimokysi, eisi gatvių šluoti“.

Vadinasi, savo vertybes ir pomėgius žmonės paaukoja vardan  pinigų ir galimybės turėti brangių daiktų?

Šiuo atžvilgiu žmones veikia dvi baimės: baimė, kad jie neturės pakankamai pinigų pragyvenimui, ir baimė, kad jie visuomenės akyse bus nevykėliai. Prie šios nuostatos ypač prisideda žiniasklaida. Įvairūs žurnalai perša tam tikrą gyvenimo būdą, aiškina, kad privaloma rengtis tam tikrais drabužiais ir užimti tam tikrą padėtį visuomenėje. Juose tiesiai šviesiai rašoma, kokia gėda vaikščioti su ta pačia rankine daugiau negu pusę metų. Pati pamenu kažkada skaitytą straipsnį apie rankinę: ji žurnale išgirta, paminint, kad su šia rankine galima keliauti ir į darbą, ir į poilsinę išvyką, o kainuoja ji tik 12 tūkstančių litų. Jei tiek pinigų neturi, savaime tampi nevykėliu.

Tiesa, žiniasklaida po truputį pradeda keistis: gyvenimo būdo ir stiliaus žurnalų mažėja. Tebūnie tai į gera.

Tačiau kodėl žmonės priima tai, ką perskaito žurnaluose tiesiogiai? Kodėl visiems staiga prireikia 12 tūkstančių litų kainuojančios rankinės?

Žiniasklaida – labai stipri jėga. Žmonės yra socialios būtybės, todėl jie visada stengiasi laikytis krūvoje. Žiniasklaida mums sukuria iliuziją, kad mes esame tam tikros bendruomenės dalis. Todėl kai kažkas žiniasklaidoje autoritetingai prabyla, mus tai veikia ir mes priimame tai kaip tiesą. Šitaip tarsi atkartojame vaikystės modelį: iš pradžių klausėme, ką sako mama ir tėtis, dabar klausome žiniasklaidos. Žiniasklaidai atsispirti sunku, būtent todėl jos įtaka visuomenei tokia didelė. Ji mus moko, kas yra gerai, kas yra blogai, kas vertinga, o kas ne. Todėl kuo dorovingesni žmonės bus žiniasklaidoje, tuo geresnė bus ir visuomenė.

Vis dėlto žiniasklaidai svarbiausia reitingai. Kodėl? Nes nuo jų priklauso pinigai. Todėl visuomenei rodoma ir rašoma tai, kas duoda pelną, o ne tai, kas keistų jų vertybes.

Ar galima tikėtis, kad vieną dieną materialios vertybės bus nustumtos į antrąjį planą, o mes imsime vadovautis visai kitokiomis nuostatomis?

Mes jau pradedame suprasti, kad vertingi gali būti ir pinigais neįkainojami dalykai. Mūsų šalyje populiarėja labdaros projektai, gerų darbų ir veiklos akcijos. Lietuva yra viena iš daugiausia aukojančių per labdaros renginius šalių. Vadinasi, žmonės jaučia poreikį daryti kitiems gera.

Daugiausia įtakos keičiant bendras visuomenės vertybes šiais laikais turi žinomi žmonės. Marijonas Mikutavičius atsistoja ir viešai ištaria: „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Nomeda Marčėnaitė garsiai prabyla apie įsivaikinimą. Žinomi žmonės labai stipriai veikia visuomenę, nes ši juos myli. Todėl būtent jie gali padėti pakeisti turėjimo vertybes pagalbos ir paramos vertybėmis.

Tik susigrąžinus tokias vertybes, gali grįžti ir kita nuostata: kiekviena specialybė yra vertinga, o kiekvienas darbas yra vertas pagarbos.

Deja, kol kas neturiu iliuzijų, kad šie pokyčiai būtų labai stiprūs. Vis dar išlieka nuostata „nebūk kvailas, rinkis profesiją, kuri leis tau gerai gyventi“. Jei to nesugebi, esi pats kaltas. Ši nuostata plinta visur: šeimoje, draugų rate, žiniasklaidoje. Neseniai net garbų politiką išgirdau aiškinant, kad tie, kurie krizės metu pritrūksta pinigų net būtiniausioms reikmės, yra patys kalti, kad nepasirinko gerą uždarbį garantuojančios specialybės. Jis pamiršo, kad rinka yra ribota. Visi šalies gyventojai negali būti teisininkais arba medikais: juk tokio darbo visiems neužteks. Kalbėti apie kaltę dėl netinkamo profesijos pasirinkimo, nenormalu. Bet mes vis tiek girdime: jeigu nesugebi daug uždirbti, tu kaltas, blogas, kvailas, tu – nevykėlis.

Vis dėlto sakote, kad pokyčių pradžią jau pastebite. Ar galima tikėtis, kad jie ilgalaikiai, o gal tai tik trumpas stabtelėjimas krizės stotelėje?

Labiau norėčiau manyti, kad tai ilgalaikių pokyčių pradžia. Visos krizės keičia pasaulį negrįžtamai, tad pakeis ir dabartinė krizė.

Iki šiol mums svarbiausia buvo daiktų turėjimas, kaupimas, plunksnų keitimas. Tam reikalingi pinigai, o tam tikros specialybės gali juos užtikrinti. Tačiau dabar žmonės pradeda suprasti, kaip visa tai trapu. Visi turtai gali išnykti per vieną dieną, o tada belieka pasikliauti tik tomis vertybėmis, kurios liko. Lieka draugai, lieka pomėgiai, lieka galimybė padėti kitiems. Lieka ir jausmas, kad kažką duodamas kitam žmogui, gali tapti daug laimingesniu nei pats gaudamas litą. Manau, pasaulis į šiuos jausmus jau pradeda atsigręžti.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Susiję