Rolandas Kazlas: „Mane vertina ne tik dėl to, ką aš darau, bet ir dėl to, ko nedarau“
Ko gero nerasi žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs Rolando Kazlo pavardės. Ir tai vis dėl menininko įvairiapusės ir spalvingos kūrybinės veiklos. O iš tikrųjų kas yra Rolandas Kazlas? Komikas, tragikas, režisierius, atlikėjas ar dainų autorius? Ką jis nori papasakoti pasauliui? Į šiuos klausimus mėginta atsakyti jau pilnametystės sulaukusioje Vilniaus knygų mugėje.
Komiškų vaidmenų atlikėjas
Toks buvo pirmasis teiginys, nuskambėjęs salėje. Pokalbio moderatorius aktorius ir žurnalistas Ridas Jasiulionis nepasikuklino tiesiai šviesiai klausdamas aktoriaus, ar tai jo neliūdina. Tačiau R. Kazlas nebūtų Kazlas, jei toks klausimas jį išmuštų iš vėžių. Su humoro gaidele aktorius nedvejodamas atsakė, kad Rolandas Kazlas − tai visas gausus būrys žmonių, susirinkusių pasiklausyti šio, daug klaustukų keliančio, pokalbio.
Anot aktoriaus, žiūrovai yra jo kūrybos veidrodžio atspindys: „Kaip šauksi − taip ir atsišauks. Kokiems žmonėms adresuoji savo kūrybą, tokie ateina ir pas tave. O mano kūrybą mylį labai įvairūs žmonės“. Komiški Rolando Kazlo vaidmenys paliečia visokio plauko žmones, o tai kelią didžiausią džiaugsmą atlikėjui, todėl net neturėtų kilti klausimo kas tai − prestižas ar nusivylimas.
Tai komikas ar tragikas
„Nėra Lietuvoje nei komikų, nei tragikų. Nėra“,− neabejodamas sakė Rolandas Kazlas. Tačiau paklaustas apie režisierius, kurie padarė įtaką jo gyvenime, salėje iš menininko lūpų nuskambėjo Dalios Tamulevičiūtės, Eimanto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno ir dar kelių žinomų režisierių vardai.
Svajojo būti troleibuso vairuotoju
Pokalbiui įsibėgėjus Rolandas Kazlas pasiduoda užplūdusiai prisiminimų srovei ir prajuokina publiką papasakodamas, kad vaikystėje svajojo būti troleibuso vairuotoju.
Didžiausia vaikystės svajonė buvo gyventi Vilniuje, kurią įgyvendinti galvojo galintis tik vairuodamas troleibusą. Juk tokio transporto nei Molėtuose, nei Utenoje, nei kituose mažesniuose miestuose nebuvo.
„Dar vaikas būdamas sau kartodavau, kad jei aš būsiu troleibuso vairuotojas, tai tikrai gyvensiu Vilniuje“, ̶ prisimena Rolandas. Dabar jis pripažįsta, kad vaikystės svajonės pildosi su kaupu, todėl ragina visus nebijoti svajoti, nebijoti norėti daugiau.
Stodamas į akademiją atrodė lyg dvylikametis
Sugrįžęs į vaikystės prisiminimus Rolandas Kazlas publikai papasakojo ir apie savo paauglystės, jaunystės dienas. Aktoriaus gyvenime buvo toks laikas, kai klasėje jis buvo pats mažiausias, kai į jį dėmesio nekreipdavo klasės mergaitės, kai šokiuose ilgesingai žiūrėdavo kaip šoka jo bendraamžiai, kai stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją atrodė lyg dvylikos, o per stojamąjį egzaminą dėstytojai paklausė: „Ko, berniuk, nori? Brolio ieškai?“
Šie aktoriaus prisiminimai − puiki motyvacija ir paskatinimas jaunimui nebijoti savęs. „Man humoro jausmas buvo kaip kompensacija atkreipti dėmesiui į save“, ̶ sako R. Kazlas. Anot aktoriaus, kiekvienas žmogus turi kažką, kas gali būti pakaitalu vienam ar kitam trūkumui.
Pokalbio metu menininkas atskleidė nenuginčijamą gyvenimo tiesą: „Žmogus kaip ir gamta − turi visokių laikotarpių“. Rolandas Kazlas sakė, kad gyvenime būna visko: ir džiaugsmo, linksmų akimirkų, ir skausmo, nusivylimų, liūdesio, tačiau nereikia viso to bijoti.
„Būtų negarbinga pereiti per gyvenimą neišbandžius savęs viso“,− mintimis dalijosi Rolandas Kazlas.
Vaidmuo ir tikroji aktoriaus asmenybė
Pokalbio moderatorius R. Jasiulionis pokalbio metu uždavė R. Kazlui klausimą, kuris domina daugelį teatro ir kino mylėtojų: ar vaidmuo kaip nors keičia aktoriaus suvokimą, charakterį, gyvenimo būdą?
R. Kazlo atsakymas abejingų nepaliko. Prisipažindamas, kad į aktorius žiūri įtariai ir juoko forma juos prilygino gripo virusui, menininkas pripažino, kad vaidmuo daro įtaką žmogui. Rolandas Kazlas sakė, kad aktorius yra pats geriausias tolerancijos pavyzdys. Mat jis sugeba pamilti tai, ko jis nekenčia, nes tiesiog įtiki, kad jam tai patinka.
Pabrėždamas, kad žmogus privalo išlaikyti savo poziciją, jis perspėjo, kad jei jau pasirenkama aktoriaus profesija, žmogus turi būti pasirengęs viskam.
Vertina ir dėl to, ko nedaro
Rolando Kazlo nuomone, žmogus turi vertinti savo talentą. Jis neturi dalyvauti visur, kur tik jį kviečia. Menininkas atskleidė žinomą tiesą, kad dauguma aktorių eina visur ir galvoja, kad tai jiems padės išgyventi. Tačiau tai ne tik padeda, bet ir labai daug atima.
Kiekvienas žmogus, prieš kažkur eidamas, dalyvaudamas, privalo susimąstyti, ar tai tikrai reikalinga ir verta. Kiekvienas privalo suvokti, kad kuo daugiau žmogus yra pasiekęs, tuo jis labiau turi mąstyti, nes, R. Kazlo žodžiais tariant, kuo tu esi žinomesnis, tuo tau yra sunkiau. Visi ateina į tave pažiūrėti ir laukia, kada gi tu griūsi. Tu turi neduoti jiems tos minties.
Riba, kai galima sustoti
Išgirdus šį Rido Jasiulionio užduotą klausimą salėje įsivyravo tyla. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R. Kazlas kuklinasi ir garsiai išsiduoda, kad net ir dabar susimąsto, jog galbūt ši premija į jo gyvenimą atėjo per anksti, ir dėkoja žmonėms, kurie nusprendė, kad jis yra vertas šios garbingos premijos. Menininkas atskleidžia, kad toks įvertinimas nesustabo nuo aukštesnių tikslų siekimo, o priešingai, skatina toliau augti ir tobulėti.
Vis dėlto kas yra Rolandas Kazlas
Šio pokalbio kaltininkas, garsus Lietuvos menininkas Rolandas Kazlas susirinkusiai publikai į pagrindinį pokalbio klausimą atsako taip, kaip, greičiausiai, niekas iš susirinkusiųjų nesitikėjo išgirsti. Rolandas Kazlas yra kur kas daugiau nei komikas, tragikas, režisierius, dainų autorius ar jų atlikėjas. Juokdamasis menininkas atskleidžia: „Didžiausias komplimentas buvo, kai mano penkerių metų sūnus pasakė: „Tėti, tu esi man kaip brolis“. Taigi aš esu brolis!”.
Rolandas Kazlas pirmenybę teikia žmogui. Jis sako, kad nėra jokio kito didesnio stebuklo nei pats žmogus, o teatras dar nėra visas gyvenimas. Pokalbio metu nuskambėjo menininko mėgstama, prasminga ir apibendrinanti poeto Vlado Šimkaus mintis: „Žinios apie žmogų negreitai įgyjamos. Net apie save žmogus sužino tik gyvenimui bėgant”.