Kultūriniai leidiniai: būti, nebūti ar keistis?
Klausimai apie kultūrinės spaudos likimą netyla jau ne vieną dešimtmetį. Kultūros savaitraščių, žurnalų ir net interneto leidinių redakcijos skundžiasi mažu finansavimu ir skaitytojų trūkumu, tačiau ar jie daro viską, kad pritrauktų auditoriją? Kokia gi toji tikslinė jų auditorija? Ar kultūriniai leidiniai turi aiškią kryptį ir misiją? Vilniaus knygų mugėje šiuos klausimus ir svarstė literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas, poetas ir vertėjas Antanas Gailius, o pokalbį moderavo filosofas ir tekstologas doc. Vytautas Ališauskas.
Diskusijos dalyviai. Iš kairės: dr. J. Čerškutė, doc. V. Ališauskas, V. Žukas, A. Gailius. Autorės nuotr. Dr. J. Čerškutė diskusiją pradėjo išreikšdama nuogąstavimą dėl vienų žinomiausių leidinių – „Literatūra ir menas“ ir „Šiaurės Atėnai“ – dabartinės padėties. Literatūrologė pastebi, jog šiems savaitraščiams pristinga strategijos, temų planavimo. „Kartais sulaukiu redaktorių laiškų, kuriuose esu klausiama, ar turiu ką nors savo stalčiuose. Tuomet atsakau, jog mes gyvename tokiais laikais, kai aš dirbu nuo deadline’o iki deadline’o, ir neturiu laiko rašyti į stalčius“. Tokia asmenine patirtimi dr. J. Čerškutė iliustruoja savo požiūrį, jog kartais savaitraščiai primena „mišrainę“, o ne strategiškai suplanuotus leidinius. Literatūros kritikės manymu, šiuo metu stipriausias kultūrinis leidinys Lietuvoje – „Naujasis Židinys-Aidai“, kuriame kryptingai planuojamas turinys ir leidinio strategija. „Iš mėnesinio kultūrinio žurnalo tikiuosi kritinio žvilgsnio, refleksijos, analizės“, – sakė dr. J. Čerškutė.
Antanas Gailius pritarė literatūrologei, jog „Naujasis Židinys-Aidai“ turi aiškią programą, taip pat paminėjo, jog mėnesinis leidinys „Kultūros barai“ primena dr. J. Čerškutės minėtą „mišrainę“. Poetas išreiškė norą, jog Lietuvoje būtų keli žurnalai su skirtingomis programomis: „Tuomet man būtų aišku, ką aš skaitau, su kuo aš ginčijuosi. To, deja, neturime“. Anot A. Gailiaus, kultūros žurnalo misija yra kritinė refleksija visomis kryptimis.
Pasak dailininko Vaidoto Žuko, esminis klausimas kalbant apie kultūros žurnalus – kaip jie sukonstruoti, nes nuo to priklauso jų skaitomumas, patrauklumas ir platinimas. V. Žukas taip pat pažėrė kritikos kai kuriems leidiniams, ypač „Naujajai Romuvai“. Jis piktinosi šio žurnalo turinio neatitinkančiomis iliustracijomis, pateikiamos informacijos mišiniu. „Deja „Kultūros barai“ irgi kartais lepteli į šoną, pateikia neredaguojamą laiškų ar straipsnelių kratinį. Būna gėda skaityti,“ – savo nuomonę reiškė dailininkas. Jis taip pat pasidalino savo kultūrinio leidinio idealu: „Man gero produkto pavyzdys yra nepamainomoji prieškarinė „Naujoji Romuva“, kurta Juozo Keliuočio“. Dailininkui įspūdį paliko tarpukariu leisto žurnalo veikimas, klubų, salonų telkimas šalia. „Muzikai, teatralai, dailininkai, mokslininkai, politikai – visi kūrėsi prie J. Keliuočio,“ – klausytojams priminė V. Žukas.
„Aš negaliu įsivaizduoti kultūros, kuri būtų nepolitiška,“ – paklaustas apie kultūros ir politikos atskyrimą atsakė Antanas Gailius. „Jeigu yra žurnalas, kuris deklaruoja savo apolitiškumą, tai yra labai politinė deklaracija. Tai yra pasakymas, jog jiems valstybės gyvenimas nerūpi,” – piktinosi poetas. Vis dėlto A. Gailius mano, kad joks kultūrinis žurnalas neturėtų būti remiamas partijų. Anot jo, toks žurnalas būtų labai prastas leidinys.
„Kartą manęs klausė, ar nenorėčiau tapti „Literatūros ir meno“ redaktoriumi. Aš pasakiau, jog, mano nuomone, „Literatūra ir menas“ turi mirti, ir turėjo tai padaryti iš karto, dar dešimtame dešimtmetyje, nes tai yra Lietuvos rašytojų sąjungos organas. O organas visą laiką yra priklausomas nuo organizmo,” – savo požiūriu dalinosi A. Gailius.
„Visa kultūrinė spauda Lietuvoje yra tiesiogiai priklausoma nuo valstybinio finansavimo, kuris deklaruojamas kaip nevalstybinis, neva per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, bet matome labai paprastą dalyką. Vos tiktai fondo vadovu tapo tautininkų partijos atstovas, iš karto finansavimo taisyklės pasikeitė. Visų kosmopolitinių leidinių finansavimas buvo smarkiai sumažintas, o finansavimą gavo arba nauji, arba tautininkiški, nacionalistiniai leidiniai,“ – finansavimo situaciją aptarė doc. Vytautas Ališauskas. „Manau, net ir kultūrinis žurnalas turi būti aktyviai politiškas, bet visiškai neutralus partiškai,“ – kolegų nuomonei pritarė V. Žukas.
Diskutuojant iškilo dar vienas itin aktualus klausimas. Ar vis dar yra popierinių kultūrinių leidinių poreikis? Vaidotas Žukas neabejoja, jog spausdinti leidiniai reikalingi, tačiau dar svarbiau aktyviai plėsti žurnalų ir savaitraščių publikavimą internete. Visi pokalbio dalyviai sutarė, jog Lietuvoje kultūros leidinių turi mažėti.
„Neturime tiek daug autorių, kad galėtumėme sau leisti bent penkis gerus aukštos kokybės leidinius,“ – faktą konstatavo A. Gailius. „Manau, kad turime dvi Lietuvas, kartais jos keičiasi, tad ir turėtumėme turėti du kultūros žurnalus,“ – dar pridūrė poetas. Tam paprieštaravo Vaidotas Žukas. „Kultūrinis žurnalas turi panaikinti dviejų Lietuvų atskyrimą,“ – sakė jis. „Geras žurnalas, geras spaudos leidinys visąlaik turi graužti valdžią ir atstovauti visiems kultūros sluoksniams,“ – diskusiją užbaigė dailininkas.
Metų metus Lietuvos kultūrą kankinančių problemų sprendimų per trumpą diskusiją surasti nesugebėtų niekas. Kultūrinės spaudos atgaivinimas – sunkus ir daug darbo reikalaujantis procesas. Didžioji dalis Lietuvos kultūrinės spaudos turi keistis iš esmės. Kultūrinės spaudos atsisakyti negalima, ji privalo gyvuoti tiek internetino erdvėje, tiek spausdintu žodžiu.
