Knygų piratavimo problema, arba kodėl nelegalūs tekstai žeidžia autorių
Knygų piratavimo dažnai pasitaiko Rytų ir Vakarų Europoje. Lietuvoje ši problema taip pat kelia daug problemų ir ginčų. Tad sekmadienį Vilniaus knygų mugėje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir advokatas prof. Vytautas Mizaras diskutavo, kodėl intelektinės nuosavybės ir materialaus daikto pasisavinimą visuomenė supranta skirtingai, kas lemia skaitytojo požiūrį į autorių, ir kaip derėtų spręsti tokio piratavimo problemas.
Konferencijų salė. Domantės Platukytės nuotr. Ekonominė ar kultūrinė problema?
Lietuvoje vis dažniau minima piratavimo sąvoka, glaudžiai susijusi ne tik su sociumo kultūros supratimu, bet ir su švietimu. Puikus pavyzdys yra aukštojo mokslo kūrybinė situacija. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prof. Vytautas Mizaras svarsto, jog mokslinių kūrinių leidyba yra ties žlugimo riba. Mokymo įstaigose per mažas biudžetas lemia privalomų knygų trūkumą. Ribotas literatūros kiekis priverčia studentus ir mokinius kurti PDF formato knygas, dalintis jomis su kolegomis. Nors tokio pobūdžio piratavimas nėra specifinis, tačiau tai skatina literatūrinės vagystės fakto ignoravimą.
Knygų piratavimo problema priklauso ir nuo socialinėje erdvėje stereotipu tapusio išlaikytinių mentaliteto. Istorinio romano „Silva rerum“ autorė, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė sako: „Aš, kaip autorė ir rašytoja, nesu nei valstybės, nei bendruomenės išlaikytinė. Nuėjusi į parduotuvę negaliu atsiskaityti šlove ar recenzijomis.“
Tačiau dažnai Lietuvoje rašytojo vardas tapatinamas su XX a. pradžioje Vakaruose ir Rytuose vyravusios totalitarines ideologijos nuostatomis.
Apiplėšimas bute prilygsta nelegaliam skaitymui
Sociumas nesupranta, jog knygų piratavimas yra autoriaus uždarbio vagystė. K. Sabaliauskaitė gretina intelektualinį pagrobimą su materialiu: „Ar vagystė yra blogis? Ar marodieriavimas yra blogis? Ar plėšikavimas yra blogis?“
Rašytoja pasakoja, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) komunikacijos koordinatorius Seime Liutauras Ulevičius, perskaitęs pirmąsias jos „Silva rerum“ knygas internete, nusprendė paremti kūrėją ir elektroniniu paštu parašė jai laišką, prašydamas nurodyti banko sąskaitos numerį. Tokio pobūdžio parama prieštarauja šiuolaikinio autoriaus siekiamybei – kūrybiniu keliu užsitikrinti nuolatines pajamas. Diskusijoje dalyvavusi rašytoja teigiamai atsiliepė apie Didžiojoje Britanijoje vyraujantį požiūrį į knygas. Pasak jos, šioje šalyje autorius yra darbuotojas, kuris už savo indėlį į kultūrą gauna atitinkamą užmokestį ir visuomenės pagarbą.
Kristina Sabaliauskaitė kalba apie faktą, kai skaitytojai reikalauja jos kūrinių legalaus internetinio varianto, esą, PDF formato knyga yra praktiška ir patogi. Tačiau rašytoja piktinasi tokiu požiūriu ir mano, kad tik pats autorius gali rinktis savo kūrybos formas, galbūt ranka rašytas ar popierinis darbo variantas jam atrodo patikimiau. Tokiu atveju pirataujantys asmenys tampa nusikaltėliais, negerbiančiais rašytojo sprendimo.
Kaip autoriai turėtų apsiginti
„Knygų piratavimui sustabdyti nebepakanka teisinių priemonių, reikia ieškoti socialinės atspirties“, – nurodo advokatas, prof. V. Mizaras. Technologijos keičia viena kitą, atsiranda naujų kibernetinių pažeidimų, o teisinė sistema nebespėja priimti tinkamų įstatymų. Tad diskusijos metu svarstoma, jog piratavimo problemos sprendimas iš pradžių sietinas su vaikų švietimu. Teisininkas skatina mokyti pagarbos kultūrinės sferos asmenims. O rašytoja K. Sabaliauskaitė dalijasi savo patirtimi iš Didžiosios Britanijos, kur visą intelektinio piratavimo procesą prižiūri specialios įstaigos, šiuo atveju agentūros, kurios yra įpareigotos griebtis tam tikrų veiksmų prieš knygų vagystes. Autorė teigia, kad Lietuvoje tokių institucijų mažai, ir silpna šalies ekonomika stabdo jų atsiradimą.
