Kodėl išeiviai rašytojai rašo lietuviškai, arba ne?
Vilniaus „Knygų mugėje“ vyko diskusija „Renkuosi kūrybos kalbą“, kurioje keturi užsienyje gyvenantys lietuvių rašytojai samprotavo, kodėl renkasi arba nesirenka rašyti lietuviškai. Diskusijoje dalyvavo lietuvių literatūros tyrinėtoja, Ilinojaus universitete Čikagoje dėstanti lietuvių kalbą prof. Violeta Kelertienė, literatūros kritikė rašytoja Birutė Putrius, lietuvių prozininkas, vertėjas Valdas Papievis ir rašytoja Dalia Staponkutė.
Diskusija „Renkuosi kūrybos kalbą“. Iš kairės: Valdas Papievis, Dalia Staponkutė, Jūratė Čerškutė, Violeta Kelertienė, Birutė Putrius. Autorės nuotr. Renginys prasidėjo nuo trumpos moderatorės literatūrologės Jūratės Čerškutės įžangos, kuri nieko nelaukdama iškėlė dvi pagrindines diskusijos problemas: kiek kalba sudaro rašytojo tapatybę ir kokia žmonių grupė, gyvenanti ne Lietuvoje, kuria lietuvių, o kokia – ne lietuvių kalba? Į antrąjį klausimą netrukus buvo atsakyta: lietuvių kalba emigrantai dažniausiai rašo tada, kai patys pasirenka gyvenimą Europos šalyse, pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė ar Valdas Papievis. Tačiau to negalėtume pasakyti apie tuos rašytojus, kurie iš Lietuvos į JAV bėgo dėl karo, SSRS represijų ar tremčių – Violetą Kelertienę, Birutę Putrius. Pastarieji vengė sieti savo kūrybą su lietuvių kalba.
Pokalbio pradžioje literatūros kritikė, prof. V. Kelertienė papasakojo, jog vaikystėje jai tėvai duodavę po 1 centą už kiekvieną naujai išmoktą anglišką žodį. Vėliau, kai ji pati išmoko gerai kalbėti angliškai, mokydavo tėvus ir imdavo su palūkanomis – po 5 centus už kiekvieną išmokytą žodį. Vienu metu V. Kelertienė atitolo nuo lietuvių kalbos ir nuo pačių lietuvių. Kai ištekėjo už savo vyro, pažįstami lietuviai ją pradėjo labiau apkalbinėti, sakydami, kad nuo 6 mergaičių tokį gerą berniuką pasiėmusi. Vis dėlto dabar V. Kelertienė pati prisipažįsta, kad galvoja tik anglų kalba, bet kai atvažiuoja į Lietuvą pradeda galvoti pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. „Kai kalbu lietuviškai, nesijaučiu cool,“ – sako profesorė. Nors Lietuvoje nuo vaikystės negyvena, mąsto anglų kalba, V. Kelertienė pripažįsta, kad dabar supranta seniai pasakytus tėvo žodžius: „Vaikeli, man tavęs gaila, tu neturi savo žemės“.
Rašytoja Birutė Putrius taip pat nerašo lietuviškai. Gimusi dipukų stovykloje, rašytoja prisimena, kaip tėvai visą laiką primindavo apie Lietuvą, gailėjo tremtinių, partizanų ir su liūdesiu sakydavo juos prisiminti ir vaikams. Tačiau vaikai nenorėjo žiūrėti į praeitį, jie norėjo matyti ateitį ir amerikietišką gyvenimą. „Mano kalba yra senoviška, prieškarinė lietuvių kalba. Todėl visi juokiasi, kai pasakau ne „tualetas“, o „išvietė“, – juokavo B. Putrius. Grįžus į Lietuvą vienas labiausiai rašytoją džiuginančių dalykų būdavo tas, jog jos vardą ir pavardę visi ištardavo taisyklingai, neiškraipydami. Išeivė prisimena, kad kuo labiau traukėsi nuo Lietuvos, tuo įdomesnė gimtinė jai tapo: „Kada parašys apie mūsų kartą? Kad aš viena koja Lietuvoj, o kita – Amerikoj“. B. Putrius rašo angliškai todėl, kad savo kūrybą labiausiai skiria amerikiečiams. Šiuo metu rašo knygą apie knygnešystę.
Savo įžvalgomis apie gimtąją kalbą dalinosi ir rašytojas Valdas Papievis, nuo 1992 metų gyvenantis Paryžiuje ir ten dirbantis lietuvių kalbos mokytoju. Diskusijos moderatorei pasiteiravus koks rašytojo santykis su lietuvių kalba yra dabar, jis pašmaikštavo: „Šiuo metu turėčiau būti pamokoje, bet ji atšaukta, nes aš čia“. Pasak Valdo Papievio, lietuvių kalba yra jo širdyje bei niekur nedingusi: „Ji man atvėrė kelią į pasaulį ir su kuria aš į jį išėjau“. Rašytojas pripažino, kad prancūziškai niekada negalės kurti, nes prancūzų kalba neištraukia iš jo tiek, kiek ištraukia lietuvių: „Gali įsodinti inkstus, širdį, bet negali man įsodinti prancūzų kalbos“. Taip pat Valdas Papievis pastebėjo, jog niekada nekalbės taip laisvai prancūziškai, kaip kalba lietuviškai, nes lietuvių kalba eina iš širdies.
„Kalba yra mano Tėvynė, tačiau tai visada yra ir savotiška derybų zona,“ – tokiais žodžiais savo kūrybinę patirtį pradėjo pasakoti Dalia Staponkutė. Kipre gyvenanti rašytoja anksti išvažiavo iš Lietuvos į studijas Peterburge, vėliau į Didžiąją Britaniją, Kiprą. D. Staponkutė rašo lietuviškai, tačiau apie tai per daug negalvoja, jai tai tiesiog skamba gerai. Save pristato kaip labai paveiktą globalizacijos, susidvejinusią asmenybę: „Stebiu save kaip tapsmą, virsmą. Gyvenu Kipre labiau kaip lietuvė, bet galbūt vieną dieną prabilsiu kaip kiprietė lietuvė“. Pabaigai taip pat pridūrė, kad kalba – tai labiau charakteris nei Tėvynė.
