„Kažkas daro viską, jog žmonės neskaitytų“, – Ilona Ežerinytė. Pasak rašytojos, mokykloje skaitoma privalomoji literatūra paaugliams yra sunkiai įkandama. Septintoje klasėje mokiniai turi skaityti Mačernį, kuris savo kūriniuose kelia būties klausimus. Tačiau šiuo atveju iškyla klausimas, ar būdamas trylikos, žmogus dažnai susimąsto apie būtį? Greičiausiai ne, nes tam yra gerokai per jaunas.

Mokymosi programose turėtų būti daugiau šiuolaikinės literatūros. Žinoma, šiuo atveju oponuoti pultų programų sudarytojai, kurie teigia, jog šiuolaikinė literatūra yra neaišku kokio lygio, kad tik laikas parodo, ar kūrinys yra ko nors vertas. Šiuo klausimu I. Ežerinytė mano, jog nebūtina išskirti konkrečių autorių, kuriuos reikėtų skaityti. Pakaktų apibrėžti laiko tarpą (pastarųjų dešimties metų šiuolaikinė paauglių literatūra). Tokiu atveju mokytojai jaustųsi laisvi, galėtų pasirinkti, ką skaityti, kas sudomintų mokinius, nes savo klasę jie pažįsta geriausiai.

Svarbu paminėti ir tai, jog neskaito ne tik paaugliai, bet ir mokytojai. Išgirdę autorių pavardes, kurių knygos laimėjusios metų knygos rinkimus, jie gūžčioja pečiais. Anot mokytojų, svarbiausia pasiruošti egzaminams, knygoms nebelieka laiko. Svarbu suprasti, jog egzaminas nėra pagrindinis kriterijus, pagal kurį yra vertinamas žmogus, baigęs vidurinę mokyklą. Gerą literatūrinį išsilavinimą turintis žmogus turėtų puikiai orientuotis knygyne, žinoti šiuolaikinius poetus ar romanistus. Tačiau dabar yra kitaip: jeigu tu esi jaunuolis, skaitantis privalomąją literatūrą ir besiruošiantis egzaminams, apie šiuolaikinę literatūrą negali pasakyti nieko.

„Paaugliams skaityti laiko beveik nėra, viską suvalgo namų darbai“, – savo nuomone dalijasi Lina, auginanti paauglį. Pasak moters, jos sūnus labai mėgo skaityti, perskaitydavo po vieną knygą per savaitę. Tačiau dabar teperskaito vieną knygą per du mėnesius. Tam paprasčiausiai nebelieka laisvo laiko, nes reikia skaityti privalomąją literatūrą. Vaikai yra įsprausti į rėmus, jie negali laisvai pasirinkti to, ką skaityti. Taip pat turi kiekvieną kūrinį smulkiai aprašyti, išanalizuoti po kaulelį,  palikti tik griaučius. Visa tai nėra įdomu, paaugliai negali džiaugtis skaitymo procesu, kai žino, koks sunkus darbas jų laukia perskaičius kūrinį.

„Mano paauglys neskaito, nes skaitymas jo aplinkoje yra nepopuliarus“, – atvirauja paauglio mama Olga. Pasak moters, jos sūnui kur kas svarbiau su draugais aptarti kompiuterinių žaidimų aktualijas, nei pasikalbėti apie knygų veikėjų nuotykius. Jai taip pat antrina kito paauglio mama Erika, kuri teigia, jog jos sūnus, norėdamas susipažinti su bendraamžiais, pirmiausia skuba pasakoti tai, ką žino apie naujausius kompiuterinius žaidimus. Moteris mano, jog sūnus, kalbėdamas apie šiuolaikines technologijas, jaučiasi šiuolaikiškas. Taip pat jis bijo būti išjuoktas, jeigu pradėtų kalbėti apie perskaitytas knygas.

Diskusijos dalyviai / Vygaudo Juozaičio nuotr.

Kyla klausimas, kaip paskatinti paauglius skaityti, domėtis knygomis?

I. Ežerinytė yra ne tik rašytoja, bet ir mokytoja. Ji noriai dalijasi patirtimi, kuri padeda paaugliams pamilti skaitymą. Pavyzdžiui, mokytoja literatūros pamoką dėsto aštuntokams. Jie yra susidūrę ir su laimingomis, ir su nelaimingomis pirmosiomis meilėmis. Svarbu vaikams pasiūlyti perskaityti kūrinį iš šiuolaikinės literatūros. Iš trisdešimties klasėje esančių vaikų kūrinį perskaito dešimt, o kiti dvidešimt jo neskaito. Bet vistiek labai svarbu per pamokas pasikalbėti apie tai, ką paaugliai patyrė skaitydami, kaip jie jautėsi, su kuo identifikavo knygos herojus. Tuomet dažniausiai iškyla diskusija. Pavyzdžiui, ką reikia daryti, jeigu mergina išdavė, visai kaip ir toje skaitytoje knygoje? Veikėjas pasirinko vienokį kelią, o kokį kelią pasirinktum tu? Tie, kurie skaitė knygą, gali diskutuoti, tačiau neskaičiusiųjų dalis taip pat nori diskutuoti. Jiems labai svarbu pasakyti savo nuomonę, ką jie darytų tokioje ar panašioje situacijoje. Tada paaugliai supranta, jog jeigų būtų perskaitę aptarinėjamą knygą, būtų galėję pasisakyti geriau. Dėl to suprantama, jog kitą kartą, kai bus užduota perskaityti kokią nors knygą, ją bus perskaitę daugiau mokinių. Jauni žmonės mėgsta pakalbėti apie gyvenimą, tačiau tokios progos, be literatūros pamokos, jie neturi.

Kitas būdas, kaip sudominti knygomis paauglius, skaityti knygas balsu. Nesunku įsivaizduoti tokią pamoką, kurios metu paaugliai gali patogiai įsitaisyti sėdmaišiuose, bibliotekos erdvėje ar tiesiog klasėje ir klausytis skaitomos knygos. I. Ežerinytė prisipažįsta, jog ne kartą yra išbandžiusi tokį skaitymo metodą.

„Taip esu dariusi ir pati, tik visuomet bijau direktoriaus pavaduotojos, kuri galėtų kritikuoti tokį metodą, paklausti, koks yra pamokos planas, kur veikia aktyvieji metodai? Tačiau paauglius skaitymas balsu labai kabina. Dažnai būna taip, jog vaikai prašo pratęsti skaitymo balsu pamokas, pabaigti skaityti pradėtą kūrinį“, – mokymosi metodais dalijasi pedagogė ir knygų autorė.

Ar tai įmanoma padaryti nenukrypus nuo mokymosi programos? Ar mokytojas gali leisti sau tokią prabangą?

„Man labiausiai patinka tos literatūros pamokos, per kurias aptarinėjame perskaitytus kūrinius. Ir tie kūriniai dažniausiai būna parinkti mokytojos, o ne iš privalomosios literatūros sąrašo. Tuomet jaučiuosi laisvai, galiu nebijodamas išreikšti savo nuomonę, diskutuoti su bendraklasiais. Atsibodo nuolat aptarinėti kūrinių temas, pagrindines mintis ar problemas. Man norisi diskutuoti. Knygose randu savo gyvenimo pavyzdžių, kai veikėjai pykstasi su draugais, kenčia nuo nelaimingos meilės. Labai įdomu, kokius sprendimus jie priima“, – prisipažįsta devintokas Jokūbas.

Jam pritaria ir paralelinėje klasėje besimokanti Kotryna. „Mėgstu skaityti šiuolaikinę literatūrą. Joje aprašoma daug situacijų, su kuriomis susiduriu ir realiame gyvenime. Kartais skaitau kokią nors ir knygą ir galvoju, kad mano gyvenime nutiko lygiai tas pats! Tada norisi kuo greičiau ją perskaityti ir sužinoti, kaip knygos veikėjai išsprendė juos užklupusias problemas. Žinoma, šiuolaikiniai literatūrai ne visada lieka laiko… Labai daug jo atima namų darbai, mokytojai jų užduoda labai daug. Tačiau visuomet labai džiaugiuosi, kai literatūros mokytoja leidžia skaityti tai, kas mums įdomu. Manau, jog tai daliai mano neskaitančių klasės draugų tikrai padės pamilti knygas“, – šypsodamasi atvirauja mokinė.

Tai tik parodo, jog paaugliai nemėgsta būti įspraudžiami į rėmus. Jie nori turėti pasirinkimo laisvę: ką skaityti, kaip analizuoti, kaip reaguoti į tam tikras gyvenimiškas problemas, ar kaip jas išspręsti. Mokykla neleidžia to padaryti. Jaunuoliai yra įspraudžiami į tam tikrus rėmus, jiems primetamos taisyklės, pagal kurias jie turi gyventi ir mokytis. Dėl šios priežasties jie nesijaučia laisvi, bijo išreikšti save. Metų metus analizuodami privalomąją literatūrą pagal tuos pačius aspektus jie tampa lyg robotai ir miršta jų kūrybiškumas. Tvarka visuomet aiški: pagrindinė kūrinio mintis, tema, problemos, veikėjų charakteristikos. Nebelieka nei laiko, nei noro pažvelgti į kūrinį iš arčiau, paanalizuoti jį, aptarti, lyginant su šiomis dienomis. Mokytojų nuomonė šiuo klausimu vieninga: didžioji jų dalis teigia, jog svarbiausia pasiruošti egzaminams. O kaip bus toliau, nelabai kam ir rūpi.

Mokytojai savo rankose turi daug galimybių. Kiek jie turi noro, nežinia, tačiau galimybių turi labai daug. Jie turi didžiulę progą – pakviesti vaikus į knygų pasaulį. Tam reikia daug pastangų, užsidegimo, būtina mylėti savo darbą ir nebijoti nusižengti taisyklėms. Juk viskas daroma vardan gero tikslo. Šiuo atveju labai tinka O. Bismarko posakis: „Tikslas pateisina priemones“.

Susiję

Eugenijus Nalevaika: „Kad viską gyvenime būtų galima daryti neskubant, susikaupus“

Kokie tie prisiminimai apie Lietuvą?

Fotografija – viso gyvenimo svajonė, kurią pavyko išpildyti tik išėjus į pensiją