„Pereik tiltą, kvaily“ – naujoji terapija paaugliams
Šiuo metu vis dažniau pastebima, kad tik nedaugelis tėvų susimąsto apie knygas, kurios, specialistų nuomone, turi terapinės vertės ir galėtų sudominti maištaujantį paauglį. Pasak doc. dr. Kęstučio Urbos, kalbant apie lietuvišką paauglių literatūrą, tai Lietuvoje mes tokių knygų tradicijų neturime. Siekdama šią situaciją keisti leidykla „Alma Littera“ prieš trejus metus paskelbė konkursą „Paauglių ir jaunimo literatūra“. Taip leidykla ryžosi ieškoti naujų rašytojų, kurie atkreiptų didesnį dėmesį į jaunimą, skatintų paauglius daugiau domėtis literatūra.
Vilija Dailidienė ir Eglė Baliutavičiūtė. Autorės nuotr. Vilės Vėl kūrybos kelias
Nors rašytoja Vilija Dailidienė, slapyvardžiu Vilė Vėl, nedalyvavo šiame konkurse, jos knyga „Kaip mes išgarsėjome“ jau 2013 m. Vilniaus knygų mugėje pelnė Patriotų apdovanojimą. O tai rašytoją itr lietuvių kalbos mokytoją dar labiau įkvėpė savąją kūrybą skirti paaugliams. Vilė Vėl stengiasi priartėti prie jauno žmogaus, padėti jiems atrasti save šiame sudėtingame pasaulyje.
Penktoji autorės knyga sudomino ne tik literatūros kritikus, bet ir pačius paauglius. Doc. dr. K. Urba kalbėdamas apie Vilės Vėl apysaką „Pereik tiltą, kvaily“ papasakojo, kad jo namuose šios autorės knygos yra ne tik išdėliotos matomiausioje vietoje ir analizuojamos, bet labai mėgstamos anūko. Jam, anot kritiko, labiausiai įstrigo naujausio kūrinio pavadinimas, kuris yra ypač komerciškai sėkmingas. Jis iškart pritraukia skaitytojų dėmesį, o tuomet pasidaro be galo įdomu kas tas „kvailys“ yra iš tikrųjų įvardintas pavadinime.
Darbas prestižinėje mokykloje
Vilė Vėl „Pereik tiltą, kvaily“ pradėjo rašyti pagauta įkvėpimo ir prisiminimų iš jos pačios, kaip mokytojos, patirties. Rašytoja prisipažino, jog sulaukdavo daugelio žmonių replikų, kad ji dirba prestižinėje mokykloje ir ten darbas yra gana lengvas. Tačiau tikrovėje ji sutikdavo įvairiausių mokinių, kurie taip pat turėdavo įvairiausių problemų. Pavyzdžiui, V. Dailidienė niekaip negali pamiršti vieno mokinio, kuris nebuvo atsidavęs mokslams, bet, kaip jo klasės auklėtoja, ji vis vien rūpinosi, jį vertė lankyti visas pamokas. Vėliau įsiminė ir kelios mergaitės, kurios tris savaites nepasirodė mokykloje. Besiaiškinant, kas joms atsitiko, auklėtoja sužinojo, jog tėvai manydavo, kad jų dukros pastarąjį laiką lankė šią įstaigą, nors tiesa yra ta, jog mokyklos ir pamokų jos nepasiekdavo. Vaikai niekada neprisipažindavo, kodėl taip elgėsi. Tad nesvarbu, ar tai garsėjanti ir prestižą turinti mokykla, ar ne, bet svarbiausia yra tai, jog visi jose esantys mokiniai – paaugliai – susiduria su tam tikromis brendimo problemomis, kurias būtina išspręsti.
Svarbiausios „Pereik tiltą, kvaily“ idėjos
Pagrindinė paskutiniosios Vilės Vėl apysakos idėja – atskleisti tikrąjį paauglio gyvenimą tarp suaugusiųjų, parodyti socialinius skirtumus, taip pat gyvenimą mokykloje, klasėje. Tai vienintelė lietuvių autorė, kuri plačiai aprašo, kas iš tikrųjų vyksta mokyklos bendruomenėje. Taip pat rašytoja savo kūryboje stengėsi perteikti iš ko susideda vaiko pasaulis „jis žiūri į visus žmones, mato tėvus, pusbrolius, pusseseres. Tas jo visas pasaulis – kiti žmonės. Stebėdamas jį paauglys yra smalsus ir tokiu būdu mokosi,“ – sako V. Dailidienė.
Šioje knygoje sutiksime pagrindinę veikėją paauglę Auksę, kurią matysime ir tarp suaugusiųjų, ir tarp vaikų, draugų. Ji pastebi labai daug gyvenimo alternatyvų, pasirinkimų, įvykių, kurie lemia paaugliam būdingą kategoriškumą.
Knyga tik subtiliam skaitytojui
„Vienas paauglys nė už ką nepaims šitos knygos. Jis ieškos zombių, žudynių, fikcijos. Subtilesnis paauglys atvers puslapį, atvers kitą, antrą, trečią ir pradės skaityti, žiūrėti, ar jam tai patinka, ar priimtina. Vilės Vėl knygą skaityti reikia pasiruošus, atsargiai pradėti skaityti puslapį po puslapio, įsijausti ir atsiduoti,“ – komentavo literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė. Apysaka „Pereik tiltą, kvaily“ galbūt nebus pamėgta visų Lietuvos paauglių, tačiau kritikai išsakė mintį, jog į šią knygą dėmesį atkreips daugelis.
